Vytautas Sinica. Didžiausia Konstitucinio Teismo išdavystė

Konstitucinis Teismas pasirinko Didįjį Ketvirtadienį didžiausiai savo ligšiolinei išdavystei. Dabar jau tenka kalbėti. Ir kalbėti ne apie partnerystę, o būtent apie Konstitucinį Teismą kaip tokį.

Mat Konstitucinis Teismas drąsiai ir noriai, be skrupulų ėmėsi uzurpuoti galias iš kitų valdžios šakų ir net tautos kaip suvereno. Savo paskutiniais sprendimais ir ypač pastaruoju apie partnerystę jis nusivalė kojas į Tautą, kaip ji suprantama Konstitucijoje, į Konstituciją, į Seimą ir galiausiai į patį teisės viršenybės principą. Visa tai padaręs Konstitucinis Teismas negrįžtamai kirto per savo autoritetą ir legitimumą. Vargu, ar realu ir ar verta mėginti jį atkurti.

Kaip Konstitucinis Teismas tai padarė?

Į tautą jis nusišluostė kojas sprendime pasakydamas, kad visuomenės stereotipai ir nuostatos negali būti priežastimi priimti vienokius ar kitokius (neva diskriminuojančius) įstatymus. Į juos nereikia atsižvelgti. Ponai teisėjai jaučiasi galintys spręsti, kurie tautos įsitikinimai yra stereotipai ir taigi beverčiai, o kurie pagrįsti ir vertinti. Stereotipais teisėjai šioje konkrečioje byloje akivaizdžiai laiko nuostatą, kad šeima galima tik tarp vyro ir moters. Šį „stereotipą“ mūsų civilizacija turėjo visais laikais, jis būdingas visoms Europos tautoms ir epochoms, net nepriklausomai nuo religijos. Bet KT čia stereotipas. Taip pat apie viską, ką ideologija besivadovaujantys teisėjai laiko atgyvenusiais įsitikinimais, jų „pažangai“ prieštaraujančiais. KT aiškiai įvardijo, kad ne tik pats gali spręsti, ignoruodamas Tautą, bet ir Seimą įpareigoja taip daryti.

Nusišluostė kojas į Konstituciją, nes joje nėra visiškai nieko ne tik apie partnerystes, bet apie poras apskritai. Nėra minima nė tolerancija, kuria remiamasi. Konstitucija nurodo vienintelį šeimos sudarymo pagrindą – santuoką. Nurodo, kad globoja šeimą, motinystę ir tėvystę, taigi galimus kitus šeimos kilmės šaltinius. Jokių santykių kaip globojamų, Konstitucija nenurodo. 2011 metais, kai pradėjo savo ilgą šeimos sampratos perrašymo žygį, KT dar aiškino, kad galima šeima be santuokos, kylanti iš pareigų, susijusių su tėvyste ir motinyste. Taigi siejo nesantuokinę šeimą su biologinių vaikų turėjimu. 2019 metais jau išrasta „lyčiai neutrali šeima“, bet tas dar motyvuota, jog štai mama ir dukra, dvi moterys, sudaro šeimą. Dabar viskas apversta aukštyn kojomis – Konstitucija, nė žodžiu nemininti jokios partnerystės, išaiškinta kaip neva įpareigojanti įteisinti partnerystę ir dar ne bet kokią, o tos pačios lyties asmenų. Kitose bylose yra buvę dar vulgaresnių tiesioginio prieštaravimo pačiam Konstitucijos tekstui atvejų.

Nusišluostė kojas į Seimą, nes susiaurino jo galimybes ir laisvę sureguliuoti šeimos santykius.

KT iš tiesų gali nurodyti Seimui sureguliuoti kokį nors klausimą, bet jokiu būdu ne kaip konkrečiai tą padaryti. Šioje konkrečioje byloje normalu Seimui pavesti sureguliuoti porų santykius, bet ne diktuoti, kad, pavyzdžiui, partnerystė tinka, o artimas ryšys – ne. Įstatymus Lietuvoje leidžia Seimas, bet jau ne vienerius metus tą vis įžūliau gviešiasi daryti Teismas. Taip pat Teismas nesprendžia, kada naujiems įstatymams įsigalioti. Tiesa, kad Seimas neprotingai ilgai užvilkino partnerystės sureguliavimą. Bet ne Teismui nuspręsti, ar dabar tas 2000-ųjų teisės aktas turi įsigalioti po ketvirčio amžiaus, ar būti pakeistas kitu. KT diktuoja į kairę ir į dešinę.

Nusišluosto kojas ir į teisės viršenybės principą, nes ne tik sudaro sąlygas piliečiams teismuose reikalauti to, ko nenumato joks galiojantis įstatymas, bet net viešai ir atvirai ragina ir instruktuoja tai daryti. Galiu suprasti, kai apeiti įstatymus kviečia mažumų aktyvistas Raskevičius, bet visiškai nenormalu, kai tą daro Konstitucinis Teismas.

Apeiti įstatymus pasinaudojant teismais Lietuvoje jau tampa įprasta. Dėl nelietuviškų asmenvardžių arba išsigalvotos lyties įrašų pasuose tai pasiekta pirma teismuose iškovojant tokią teisę keliems asmenims, o po to tuo pagrindu siekiant pakeisti įstatymą. Teisinėje valstybėje galima tai, ką numato įstatymai, o teismai nėra skirti jiems apeiti.

Tačiau ponas Žalimas, buvęs ir Konstitucijos numatytą kadencijos trukmę viršijęs KT pirmininkas, Teismui numatė kaip tik tokią funkciją. Tam, kad nekiltų abejonių, KT priėmus sprendimą dėl partnerysčių, jis pats tuo viešai pasigyrė. Jo žodžiais, KT įvykdė jo dar 2019 m. pradėtą planą įteisinti partnerystę vietoje Seimo, kadangi Seimas to nepadarys. Buvusios valdančiosios daugumos skirti teisėjai tą ir padarė. Tuo būdu dabartinė valdžia atsiduria įdomioje situacijoje. Lyg ir valdo LSDP, bet sprendimus jai diktuoja plačiaja prasme Laisvės partijos vairuojamas Teismas.

Ponas Žalimas dabar piktinasi, kad aš visam tam nepritariu ir už tai vadina mane naciu, rašistu ir – visų baisiausia – žmogaus teisių priešininku. Net gaudo, koks generolas drįso palaikinti mano įrašus. Tuo geriausiai parodydamas, kam su demokratija ir žmogaus teisėmis pakeliui, o kam ne.

Šiomis dienomis ne tik iš pono Žalimo nuskambėjo kaltinimas, kad įtemptoje geopolitinėje situacijoje griaunu pasitikėjimą Konstituciniu ar net visais teismais. Tikiuosi, pavyko paaiškinti, kaip savo autoritetą ir pasitikėjimą įtemptoje geopolitinėje situacijoje griauna pats Konstitucinis Teismas.

Jei norėtųsi susipažinti plačiau, pridedu nuorodą į savo diskusiją su Raskevičiumi šia tema „Alfa TV“ laidoje.