Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Vaikas – pagal užsakymą: kaip toli žygiuos KT kultūriniuose karuose?
Jau esame pratę prie Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kurie labiau pagrįsti ideologija nei Konstitucija. Tačiau praėjusią savaitę paskelbta...
Teismas konstatavo, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo norma, pagal kurią pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali gauti tik santuoką (ar partnerystę) sudarę asmenys, prieštarauja:
- Konstitucijos 29 straipsniui, kuris įtvirtiną lygybės principą;
- Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, kuri valstybei nustato reikalavimą užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.
Kitaip tariant, nutarimas vienišoms moterims ir nesusituokusioms poroms suteikia teisę susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu.
Eilinė sveikatos priežiūros paslauga?
Eidamas savo išvados link, Konstitucinis Teismas bando apsimesti, kad pagalbinis apvaisinimas turi būti reguliuojamas analogiškai, kaip pvz., anginos gydymas. Nutarime įrodinėjama, kad pagalbinis apvaisinimas yra sveikatos priežiūra, todėl valstybė privalo visiems užtikrinti jos prieinamumą lygiais pagrindais. Teismas pamiršo galiojantį apibrėžimą Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. 1 d.: „Asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas – laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą.“ Teisėjai pamiršo ir analogišką apibrėžimą ir Civilinio Kodekso 6.725 str. 2 d., nurodantį, kad sveikatos priežiūros paslaugos tikslas yra sutrikimų prevencija, diagnozavimas arba gydymas.
O štai pagalbinis apvaisinimas teisėje apibrėžiamas visiškai kitaip: „Pagalbinis apvaisinimas – procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“ (Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 d.).
Taigi nei vieno iš asmens sveikatos priežiūros tikslų pagalbinio apvaisinimo procesas neatitinka: jis nediagnozuoja, neužkerta kelio, neišgydo nevaisingumo priežasties, bet tik ją apeina. Pagalbinis apvaisinimas taip pat nepadeda atgauti ir nesustiprina kliento sveikatos, priešingai – didelės hormonų dozės ir kitos invazinės procedūros moters sveikatai dažnai yra kenksmingos.
Pagalbinio apvaisinimo paslauga ypatinga tuo, kad jos tikslas – nėštumas, o rezultatas sėkmės atveju – GYVAS ŽMOGUS su savo žmogišku orumu ir prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Atkreipiu dėmesį, kad sėkmės atveju gimsta VAIKAS, kurio teisių ir interesų apsaugai taikomi aukštesni apsaugos standartai, nei suaugusiems. Net jei laikytume, kad visgi pagalbinis apvaisinimas yra sveikatos priežiūra (nors teisinių apibrėžimų neatitinka), akivaizdu, kad teisėje jis turi būti traktuojamas išskirtinai dėl savo ypatingo tikslo.
Melas, kad „šeiminė padėtis” vaikams nesvarbi
Teismas rašo: „Vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties.“ Tačiau originaliame Konstitucijos tekste tokio pagrindo 29 straipsnyje nėra: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Na gerai, Teisėjai pasakytų, kad sąrašas nėra baigtinis, jie savo nuožiūra gali įdėti ir kitų pagrindų, jei situacija reikalauja. Suprask, „šeiminė padėtis“ – toks nereikšmingas niekalas, į kurį draudžiama atsižvelgti net reguliuojant technologines manipuliacijas vaiko pradėjime.
Teismas rašo neva tarp vienišų asmenų, nesusituokusių ir susituokusių porų, „nėra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą jų traktavimą teisės gauti sveikatos priežiūros paslaugas aspektu.“ Klausykit, gerb. Teisėjai, ar mes dar tame pačiame pasaulyje gyvename, ar jūs jau ir patys persikėlėte kažkur į Marsą, kur gamtos ir socialiniai dėsniai veikia kitaip? Nejaugi Jūsų planetoje vaikams nėra skirtumo, ar jie auga su vieniša mama, ar su susituokusiais tėvais?
Žemėje paprastai skirtumas didžiulis, ir tą suvokia bet kuris sveiko proto žmogus. Aš labai užjaučiu vienišas, vyrų paliktas mamas, kurios susiduria su didžiuliais sunkumais, augindamos vaikus. Mes jas turime gerbti, palaikyti ir remti. Bet pažiūrėkime tiesai į akis – vaikui augti be tėvo yra blogai. Visuomenės iki šiol tėvo netektį šeimoje laikė nelaime, o ne smulkmena, dėl kurios neverta jaudintis ir bandyti išvengti.
Konstitucinis Teismas nesikreipė į Lietuvos statistikos departamentą ar kitus ekspertus, bet pasaulyje duomenų daugiau nei apstu (pavyzdžiai iš tarptautinės ekspertų grupės parengto tyrimų rinkinio „Pro-Child politics”, 2024):
- 85 % vaikų su elgesio sutrikimais auga be tėvo;
- 71 % iš mokyklų išmestų vaikų auga be tėvo;
- Be tėvo augančios mergaitės 4 kartus dažniau pastoja paauglystėje nei augančios su tėvu;
- 90 % iš namų pabėgusių ar gatvėje gyvenančių vaikų neturi tėvo;
- 75 % paauglių, kurie atsiduria cheminių priklausomybių centruose, auga be tėvo;
- 63 % nusižudžiusių jaunuolių augo be tėvo;
- 85 % prievartautojų, motyvuotų į auką perkelto pykčio, augo be tėvo;
- 90 % paauglių, kurie pakartotinai padeginėja pastatus, auga tik su mama.
Tėvo neturėjimas ne tik didina tikimybę, kad vaikas pakels prieš save ranką, bus išmestas iš mokyklos, suaugęs pateks į kalėjimą ir t. t., bet ir neigiamai veikia augančio vaiko sveikatą. Pvz., 2017 m. atliktame tyrime buvo nustatyta, kad vaikų, kurie neteko savo tėvo dėl mirties, skyrybų ar įkalinimo, telomeros yra trumpesnės (ypatingai berniukų). Telomeros – tai chromosomų galuose esančios struktūros, kurios saugo chromosomas ir yra itin svarbios gyvenimo trukmei bei sveikatai. Be tėvo augę vaikai gyvena trumpiau.
Santuoka tarp vyro ir moters nėra kvailas archajiškas išradimas, skirtas diskriminuoti „dėl šeiminės padėties“. Tai yra institucija, kurianti palankiausias sąlygas gimti ir augti vaikams, nes užtikrina didžiausią stabilumą, rūpestį, saugumą ir abiejų tėvų meilę. Įrodančių tyrimų bei statistikos pasaulyje neišsemiami resursai, tereikia pasidomėti. Nesusituokusių tėvų vaikai:
- keturis kartus dažniau patiria fizinę, seksualinę ir emocinę prievartą;
- keturis kartus dažniau gyvena skurde;
- dažniau vartoja narkotines medžiagas, kenčia nuo depresijos, nebaigia mokyklos ir t. t.
Teismo teiginys neva tarp vienišų mamų, nesusituokusių ir susituokusių tėvų „nėra objektyvių skirtumų“ – pavojingas melas. Šis melas jau ne vienerius metus skverbiasi į mūsų kultūrą, visuomenės mentalitetą ir nuodija žmonių gyvenimus. Devyni teisėjai melą iškėlė į Konstitucijos lygmenį. O labiausiai nuo to nukentės vaikai – pažeidžiamiausia ir nuo suaugusių sprendimų priklausoma grupė.
Vaikas nėra daiktas
Konstitucijos 18 straipsnis skelbia: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Taigi jos kyla iš žmogaus prigimties, o ne iš ideologinių teisėjų nuostatų ar suinteresuotų grupių reikalavimų. Visi ir santuokoje, ir per vienos nakties nuotykį, ir mėgintuvėlyje pradėti vaikai atsiranda susijungus vyro ir moters gametoms. Iš vienos moters vaikas negimsta (nebent Teismas mano, kad nekalti prasidėjimai vyksta įprastai). Vienišos moters, nenorinčios ar nesugebančios susirasti vyro, nuo kurio galėtų pastoti ir kartu auginti bendrus vaikus, prigimtinė teisė susilaukti vaikų neegzistuoja.
Nes vaikas nėra daiktas. Niekas neturi teisės jo įsigyti ir turėti kaip asmeninę nuosavybę. Vaikas ateina į pasaulį kaip dovana ir didžiulė atsakomybė. Ne visada laimingoje ir darnioje šeimoje, bet visada turi biologinius mamą ir tėtį, kurie abu atsakingi už jo egzistenciją ir abu jam yra labai reikalingi. Lietuvoje vaiko teisę turėti tėvus saugo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 7 straipsnis: „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“
Žinoma, gyvenime pasitaiko visokių situacijų: kartais vaikai tampa našlaičiais, dėl įvairių aplinkybių nebendrauja su vienu ar net abiem tėvais. Tačiau valstybė negali tyčia kurti įstatymų, priešingų natūraliems vaiko poreikiams ir jų prigimtinėms teisėms. Valstybė turi stengtis užtikrinti ne tariamą vienišos moters teisę į vaiką, bet tikrą vaiko teisę į mamą ir tėtį.
Ne suaugusių norai, bet vaiko interesai svarbiausia
Konstitucinio Teismo nutarimas leido vaiką naudoti kaip priemonę suaugusių norams tenkinti, ignoruojant vaiko prigimtines teises ir geriausius interesus. Tačiau priimant sprendimus ne suaugusiųjų norai, o vaiko teisės turi būti prioritetas. Šį principą įtvirtina Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1. d., Civilinio kodekso 3.3 str. ir VTAPĮ 4 str. 1 d. Dar neseniai šį principą puikiai išmanė ir Teismas. Citata iš 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimo: „iš Konstitucijos <…>, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.“
Kaip suprasti naująjį nutarimą ankstesnio šviesoje? Jei tyčia sukurta situacija, kad vaikas augtų be tėvo, nesudaro prielaidų pažeisti vaiko interesus, tai kas išvis gali juos pažeisti?! Kodėl Teismas naikina Seimo priimtą normą, kuri kaip tik įgyvendino valstybės pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus?
Tai įžūlumo pavyzdys, kai politiniu keliu Teismo galią uzurpavę teisininkai leidžia sau konstatuoti, ko nėra nei objektyvioje realybėje, nei Konstitucijoje – mūsų visuomenės sutartyje. Akivaizdu, kad nutarimo ekvilibristika yra suraityta poros entuziastų, besinaudojančių proga prakišti į Lietuvos teisę ir žmonių gyvenimus savo ideologiją. Kiti teisėjai pasielgė tiesiog kaip komformistiški bailiai (beje, ir mano buvę dėstytojai, kuriuos kažkada gerbiau už erudiciją ir, atrodė, sąžiningumą). Sunku patikėti, kad visiems 9 teisėjams nutarimas tinka ir atskirosios nuomonės nebus?
Sugrįžkite į Žemę, apsidairykite ir savęs paklauskite – tai kam jums ta garbinga karjeros viršūnė, jei negarbingais nutarimais užsitraukiate gėdą ir visuomenės pasmerkimą tiek sau, tiek Konstitucinio Teismo institucijai?
Rašyti komentarą