Jurgis Kipras Neviera. Ar negimęs vaisius yra žmogus, turintis teisę gyventi?

Pastarosiomis dienomis internete pasirodė straipsniai apie naująjį projektą Seime, kuriuo bandoma liberalizuoti abortus. Kaip praneša LRT, „Grupė Seimo narių iš valdančiųjų ir opozicinių frakcijų siūlo įteisinti abortus įstatymu, numatant, kad ši paslauga būtų teikiama nemokamai. Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekte siūloma, kad nėštumo nutraukimo paslauga moteriai būtų teikiama nemokamai, išlaidas kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų.“[1] Abortų klausimas, be abejo, yra itin kontraversiškas bei provokuojantis stiprias emocines reakcijas tiek teisės į abortą šalininkų, tiek jų oponentų, tačiau šio įstatymo akivaizdoje kviečiu dar kartą apsvarstyti ne tik šį įstatymą, bet ir tai, kas yra abortas?

Taigi, kas yra abortas? Ir kada prasideda žmogaus gyvybė? Šie klausimai yra esminės problemos ginčuose apie abortus. Juk, galų gale, jei gemalas tėra ląstelių gniužulas, tuomet abortas nėra problema – tai tėra moters kūne susidariusio darinio pašalinimas. Tačiau jei gemalas jau yra gyvas žmogus, tuomet negalime į tai neatsižvelgti – yra daugybė straipsnių, kurie palaiko teisę į abortą, tačiau gemalo žmogiškumo klausimą visiškai ignoruoja, bet juk dėl to ir širsta teisės į abortus oponentai. O šie, savo ruožtu, gali neretai pamiršti, kad nors jų manymu gemalas yra žmogus, kurį būtina saugoti ir kuriuo būtina rūpintis, moteris – su savo jausmais, skausmu, nerimu – juk taip pat. Tad dažnai viena pusė kalba apie ratus, kita – apie batus, ir tuomet nevyksta joks konstruktyvus dialogas, o tai būtina keisti.

O ką šiuo klausimu sako mokslas? Juk sakoma, kad reikia pasitikėti mokslu. Tačiau mokslas šią poziciją palaiko. 2021 metais pasirodė publikacija[2] apie mokslininkų sutarimą, kada prasideda žmogaus gyvybė. Joje rašoma, kad buvo apklausti biologai iš 1058 akademinių institucijų iš įvairių pasaulio vietų, ir 96% (5337 iš 5577) teigė, kad žmogaus gyvybė prasideda ties apvaisinimu (t. y. kai vyriškos ir moteriškos gametos – t. y. spermatozoidas ir kiaušialąstė – susijungia ir sudaro zigotą – naują ląstelę su nauju žmogaus genetiniu kodu, kuri laikui bėgant išsivysto į kūdikį). Dėl anksčiau išvardytų priežasčių galime drąsiai teigti, kad gemalas nėra kažkoks atsitiktinis ląstelių darinys – tai jau yra gyvas žmogaus organizmas, arba, paprasčiau sakant, žmogus.

Dažnai teisės į abortus rėmėjai teigia, kad abortas yra žmogaus teisė. Visgi, jei remiame žmogaus teises, pasitikime mokslu bei sveiku protu ir pripažįstame, kad gemalas jau yra žmogus, argi neturime pripažinti ir jam priklausančių prigimtinių žmogaus teisių? Pasak Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos[3] 6-to straipsnio, „kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu“, pasak 3-čio – „kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę“, ir pasak 7-to – „visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą“. Jei iš tikrųjų remiame žmogaus teises, privalome pripažinti, kad net ir negimę žmonės turi teisę į gyvybę, lygiai kaip ir visi kiti – jų dar negimusi gyvybė nėra menkesnė ar mažiau svarbi.

Akivaizdu, abortas yra gyvo ir augančio žmogaus organizmo nužudymas, taigi ir prigimtinių žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau net ir žmonės, kurie pritaria šiam požiūriui, yra neretai linkę palaikyti teisę į abortus išprievartavimo atveju – ypač, jei šią siaubingą žalą yra patyrusi nepilnametė. Esą suprantama, kad abortas yra tikrai vengtinas blogis, tačiau koks sveiko proto žmogus galėtų tokią neteisybę patyrusiam vaikui liepti devynis mėnesius savyje nešioti apie tą bjaurų nusikaltimą primenantį vaisių? Tokia argumentacijos linija tikrai yra paveiki – vaisiaus gyvybę palaikantys žmonės netikėtai retoriniu požiūriu atsiduria mergaitės skriaudiko pusėje. Taip yra ne be pagrindo, mat situacija tikrai labai skausminga, reikalaujanti paties didžiausio rūpesčio aukos gerove ir deramos bausmės nusikaltėliui.

Deja, abortų šalininkų nenaudai, minėtasis argumentas iš tiesų tesugeba sukurti netikrą dilemą. Yra duodama suprasti, jog egzistuoja binarinis pasirinkimas. Arba reikia padėti mergaitei atliekant abortą, arba gilinti jos patirtą traumą leidžiant gimdyti. Tačiau šis dvipusis pasirinkimas tėra apgaulė, nes neatsižvelgia į problemos visumą. Žala, kad ir kaip tai būtų neteisinga, jau yra padaryta. Ir mergaitė, ir joje egzistuojantis naujas bei pilną asmens orumą turintis žmogus abu yra žiauraus nusikaltimo aukos. Juk ne tik mergaitė turės visą gyvenimą nešioti šio neįsivaizduojamai sunkaus patyrimo žaizdas, bet jos vaikas taip pat, tikėtina, turės augti be savo tėvo, žinodamas, kad jo pradėjimas yra susijęs ne su meilės aktu, bet su smurto proveržiu. Tačiau dėl šios priežasties nužudyti nekaltą vaisių reiškia išprievartautojo kaltę perleisti aukai, taip iš esmės atsisakant bet kokio teisingumo. Papildoma neteisybė negali sukurti teisybės. Vaisius nepasirinko savo mamos nelaimingo likimo, todėl jam, kaip ir mergaitei, turi būti suteikta visa įmanoma parama. Taipogi absurdiška galvoti, kad abortas, t. y. negimusio žmogaus nužudymas, kažkokiu būdu išgydys prievartautojo paliktą žaizdą vaiko gyvenime.

Be to, pats abortas tikrai nėra psichologiniu požiūriu neutrali procedūra. Nors „reprodukcinių teisių“ šalininkai mėgsta neigiamas abortų pasekmes menkinti ir joms priešpastatyti pagimdžiusių moterų patiriamus sunkumus, tačiau toks bandymas tėra nesėkmingas mėginimas ignoruoti realias kūdikio žudymo pasekmes motinai. Iškalbingų duomenų pateikia didžiausia kada nors abortų klausimu atlikta metaanalizė, 2011 metais išleista Britų psichiatrijos žurnale. Jos duomenimis moterys, atlikusios abortą, įgyja 81 proc. didesnę psichologinių problemų riziką[4]. Akivaizdu, kad abortas nėra tik paprasta medicininė operacija, kaip, pavyzdžiui, naviko išoperavimas. Kažin ar būtų studijų, rodančių, jog žmonės po sėkmingos vėžinio naviko operacijos patiria reikšmingai padidėjusią psichologinių problemų riziką. O štai sėkmingas abortas, kuris, anot jo proponentų, tėra „reprodukcinė sveikata“, būtent tokią riziką ir didina. Tad kyla labai didelė abejonė ar minėtajai mergaitei abortas išvis galėtų kažkokiu būdu padidinti psichologinę gerovę, net neminint vaisiaus, kuris yra nužudomas. Taigi anksčiau aptarta netikra dilema labai lengvai subliūkšta.

Galiausiai toks manipuliavimas išprievartavimo atvejais yra nesąžiningas dar ir dėl to, kad abortai, atlikti dėl šio nusikaltimo, sudaro labai mažą dalį visų nėštumo nutraukimų. Jeigu norime veiksmingai sumažinti abortų skaičių, tai, visų pirma, reikia apžvelgti dažniausias tokio moterų pasirinkimo priežastis. Gutmacherio instituto duomenimis moterys, kurioms atliekami abortai dėl išprievartavimo, sudaro vos 1 proc. visų tokio tipo procedūrų. Dažniausios priežastys yra tai, kad naujas vaikas bus kliuvinys jau egzistuojančioms atsakomybėms (74 proc.), finansiniai sunkumai (73 proc.), santykių problemos (48 proc.), moteris mano, kad yra per sena gimdyti (40 proc.), taip pat kiek mažiau nei trečdalis mano, jog gimdymui yra per jaunos. Minėtosios priežastys kiekvienos atskiros moters atveju persidengia, todėl svarbu suprasti, jog abortą svarstančioms mamoms yra reikalinga visapusiška psichologinė ir materialinė pagalba. Tokia veiksmų kryptis šiuo metu yra realiausias abortų problemos sprendimo būdas.

Būtent šiuo aspektu abortų priešininkams įvairiose diskusijose yra neretai prieštaraujama. Už gyvybę pasisakantys žmonės yra pristatomi kaip nesirūpinantys moterimi. Metamas kaltinimas, esą vaiko gyvybės gynimo vardan yra atmetami mamų interesai. Ir tikrai, galbūt dalis polemikos iš vaiko gyvybę pripažįstančios pusės kartais per daug apsiriboja tik vaiko apsaugos propagavimu, tokiu būdu užmirštant mamą. Ši vienpusiško žvilgsnio rizika tikrai egzistuoja. Tačiau Lietuvoje ryškėja ir kitas šio konflikto aspektas ir jo kaltininkai anaiptol nėra vaiko gyvybės gynėjai.

Lietuvos nevyriausybinių organizacijų padangėje atsiskleidžia tam tikras paradoksas. Vienintelė organizacija, sistemingai padedanti moterims išgyventi sudėtingus nėštumus yra Krizinio nėštumo centras. Kodėl tai paradoksalu? Nes ši organizacija taip pat pasisako ir už vaikelio gyvybės išsaugojimą. Kaip taip gali būt? Tie, kurie, atrodo, turėtų nesirūpinti moterimi, nes jiems tariamai rūpi tik vaikas, yra didžiausi paramos teikėjai motinoms, patiriančioms emociškai ar finansiškai sudėtingą nėštumą, išgyvenusioms persileidimą, abortą ar pogimdyvinę depresiją.

Ir visgi, tai dar ne paradokso pabaiga. Negana to, kad padeda moterims, Krizinio nėštumo centras (toliau KNC) už savo dosnią veiklą iš valstybinės žiniasklaidos gauna dar ir netikėtą puolimą. Praėjusį rudenį LRT išleido žurnalistės Jurgos Bakaitės straipsnį pavadinimu „Poliklinikoje – dozė pramanų: gąsdina, kad po aborto susipyks su vyru, įniks į alkoholį“. Užsipultas ir Antakalnio poliklinikoje platintas centro lankstinukas, kuriame įspėjama apie neigiamas fizines ir psichologines abortų pasekmes. Būtent už šių pasekmių įvardijimą centras buvo negailestingai užpultas, o šio „žurnalistinio tyrimo“ paskatinta Antakalnio poliklinikos vadovybė buvo priversta persvarstyti savo bendradarbiavimą su KNC. Straipsnyje atsispindi keturių asmenų nuomonės, tačiau savo požiūrį plačiai leista išdėstyti tik trims moterims, kurios priešinasi centro veiklai, o KNC vadovės Zitos Tomilinienės atsakui buvo skirta vos viena paskutinė pastraipa. Nepanašu, kad buvo laikomasi aukštų tiriamosios žurnalistikos standartų, veikiau tiesiog siekiama pažeminti instituciją, kuri neatitinka tam tikrų ideologinių reikalavimų.

Kodėl KNC yra puolamas dėl savo pagalbos moterims? Atsakymą randame pamatiniuose kiekvienos šio konflikto pusės įsitikinimuose. KNC pripažįsta negimusio žmogaus gyvybės vertę, o abortų šalininkai arba neigia negimusio žmogaus žmogiškumą, arba bando ieškoti kitų žmogaus vertės atsparos taškų nei pati žmogiška prigimtis (sąmoningumas, galimybė išgyventi už gimdos ribų). Atmetus besąlygišką žmogaus vertę kaip moralinį orientyrą, pastarasis KNC ginčas su „reprodukcinės sveikatos“ šalininkais tampa aiškesnis. Iš tiesų aiškesnė tampa visa polemika tarp abortų oponentų ir šalininkų. Jeigu gemalas nėra pilną asmens orumą turintis žmogus, tuomet abortas yra tik medicininė procedūra ir jos prieinamumas yra moterų gerovės klausimas. Tokiu požiūriu KNC yra paprasčiausi moterų teisių priešai. Kita vertus, jeigu gemalas yra tikras žmogus, tai atsikratymas juo yra tikrų tikriausia žmogžudystė, todėl įstatymas ją turėtų drausti. Šiuo požiūriu KNC yra išsamią pagalbą kūdikiui ir moteriai teikianti nevyriausybinė organizacija. Tolimesnėse diskusijose apie abortus privalo būti aptariama ši esminė problemos šerdis, kitu atveju, kaip minėta, ir toliau kalbėsime vieni apie vieną, o kiti visai apie kitą.

Galiausiai, abortų nenori nei palaikantys teisę į abortus, nei jų oponentai – vieniems tai yra žmogžudystė, kitiems – netobula priemonė išsilaisvinti iš dar labiau nenorimos situacijos. Abortų nenori dauguma žmonių, todėl visuomeninės organizacijos ir valstybė privalo remti ir palaikyti moteris finansiškai, psichologiškai, o iš vyrų turi būti reikalaujama atsakomybės ir dorybių ugdymo. Abortai yra simptomas visuomenės, kurioje užmirštos dorybės, bijoma įsipareigoti, vengiama atsakomybės, o aukščiau visko iškeliama asmeninė laisvė ir malonumas. Visgi, nors aplinkybės gali būti ir labai sunkios, abortai niekada negali būti priemonė iš jų išsilaisvinti – tai nepaneigia prigimtinių žmogaus teisių, bet būtent jas ir išsaugo. Krizinio nėštumo atveju nevilties apimtas gali būti vienas žmogus, tačiau padėties įkaitai yra du – tiek motina, tiek jos vaikas,– ir mes negalime skelbti, kad iš tiesų rūpinamės žmonėmis ir jų teisėmis, jei paliekame nuošaly nors vieną jų.

[1] https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/36629778/

[2] https://www.ohchr.org/en/human-rights/universal-declaration/translations/lithuanian-lietuviskai

[3] https://www.cambridge.org/core/journals/the-british-journal-of-psychiatry/article/abortion-and-mental-health-quantitative-synthesis-and-analysis-of-research-published-19952009/E8D556AAE1C1D2F0F8B060B28BEE6C3D

[4] https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/2530843/seimo-nariu-grupe-siulo-abortus-iteisinti-istatymu-ir-paslauga-teikti-nemokamai?srsltid=AfmBOorkZl-sx_l3zVgzuciuqHogCNbf–1WEjYWOGhmxEadGsR6ob3b

Šaltinis: Ateitis.lt