Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų apie Seselę vienuolę Moniką Gavėnaitę
Pas Viešpatį balandžio 1-ąją dieną iškeliavo Sesuo Monika Gavėnaitė – Laisvės kovų dalyvė, LKB Kronikos bendradarbė. Velionė pašarvota Šiluv...
Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų apie Seselę vienuolę Moniką Gavėnaitę
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.
Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos. 1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo. Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:
- Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską – jis pasakys, ką daryti.
Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti. Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos – kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė:
- Ko ieškote?
- Vogtų žvėrelių kailių.
Po to ją tardė. Tardė daug kartų – pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį – „Hidra“.
Monikutė labai drąsi. Sakydavo:
- Bijau tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos.
Kartą eisenoje į Šiluvą ji pamatė, kad kitoje gatvės pusėje milicininkas veda vieną iš eisenos organizatorių – Mečislovą Jurevičių. Perbėgo gatvę ir mėgino jį išlaisvinti. Ja pasekė kiti eisenos dalyviai, ir Mečislovas buvo išvaduotas.
Kai pradėjo eiti „LKB Kronika“, Monikutė važiuodavo į Simną ar Kazlų Rūdą ją spausdinti.
Ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys. Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“. Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.
Monikutė ne tik meldėsi už ligonius, bet ir slaugė juos. Su gydytoja Irena Bartusevičiene ištisus mėnesius iki mirties slaugė grįžusį iš lagerių Petrą Paulaitį.
Nuo 1976 metų Viduklėje ji man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais.
Kai 1983 metais mane suėmė, Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui buvo nusiųstas 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytas pareiškimas:
„Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimilijonas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską. Mes, žemiau susirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.“
Laiške man Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą...“
Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau:
- Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti - pirma tegul mirtis aplanko mane. <…>
2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.
***
Sesuo Monika Gavėnaitė SJE. „Tas Alfonsas – tai duoda toną visai Lietuvai“ (užrašytas pasakojimas)
Pačios pradžios kaip susipažinau su monsinjoru lyg neprisimenu. Bet tiktai žinau, 1956 metais. Ukmergėje iš darbo buvau atleista 1951 metais už tai, kad turiu ryšį su „banditais“ (su partizanais – sovietų terminu su „banditais“). Mano sesuo gyveno Kaune, tai aš išvažiavau į Kauną. Iš pradžių niekur nedirbau. Buvau už tarnaitę – eidavau kur kam ką nors padėti. Paskui dirbau Turmante pas tokią gerą gydytoją. Po to įsidarbinau Kaune knygyne. Knygyno vedėjas buvo žydelis, kuris ten išeikvojo pinigus. Tai mums tada jis liepė mokėti nemažą sumą. O mūsų direktorius man pasakė – nemokėk. Iš kažkur monsinjoras sužinojo, kad man tokia bėda. Mane jis jau pažinojo. Tada per žmones man atsiuntė pinigų. Tai buvo labai nuostabu. Kunigas Svarinskas tada dirbo Kulautuvoje – buvo grįžęs po pirmojo įkalino. Iš kulautuviečių sužinojau, kad jis labai užjaučia patekusius į visokias bėdas žmones. Sako – iš vienų pasiskolina ir atiduoda kitiems. Ačiū Dievui, kad tas direktorius nurodė man nemokėti. Tada aš jam pinigus grąžinau. Kunigas Svarinskas man labai patiko, nes jis buvo toks teisingas ir užjaučiantis žmones.
Dirbant knygyne, vieno kunigo sesuo, sutikusi mane Prisikėlimo bažnyčioje, kurią lankydavau – netoli ten gyvenau, sako: „Visus knygynus apėjau, ieškojau kur tu dirbi. Mano brolis nori, kad eitum šeimininkauti pas jį.“ O aš jai sakau: „Ne. Aš labai nekenčiu kunigų.“ Ji, matyt, galvojo – kaip čia yra – vienuolė, o nekenčia kunigų (juokiasi). Man atrodė jie tokie poniški, nedvasingi, vienu žodžiu, turėjau tokią nuomonę.
Gyvenau Kaune Kapsų gatvėje. Ten vyko pogrindžio leidinių tvarkymas. Tada dar dirbau leidykloje. Petras Plumpa, studentai Algis Paliokas ir Jonas Gudelis sako:
– Tu neik dirbt. Tu mums čia padėk. Patalkausi.
Bet aš negaliu nedirbti – reikia dirbti. Prie sovietų bedarbis buvo baudžiamas. Tada paprašiau, kad mane užrašytų dirbti pusei etato. Tai aš į darbą trumpam nueidavau.
Kunigas Juozas Zdebskis visur ieškodavo patriotinės, religinės literatūros, kurią galėtų padauginti. Petras eidavo į valdišką darbą, ir ten kopijuodavo. Man pasakydavo, kad jis per naktį dirbs, o aš iš ryto ateičiau ir paimčiau ryšulius. Juos atsinešdavau į Kapsų gatvę ir paskui tas kopijas turėdavome suskirstyti. Po to visa nešdavau ar veždavau pas žmogų, kuris mums nuolat įrišdavo dideliais kiekiais, į Vilijampolę. To žmogaus pavardės neatsimenu, nes tais laikais stengdavomės pavardžių nežinoti. Vieną kartą pas jį buvo krata. Mano visos atneštos knygos buvo saugumiečių paimtos. Bet tada man pasisekė – ir aš neįkliuvau į tą bylą.
Kunigas Zdebskis ateidavo iš manęs tų knygų paimti į Kapsų gatvę. Būdavo, atsineša bulvinį maišą ir sako: „Nu, sesela, krauk čianai man.“
Kai kunigas A. Svarinskas dirbo Igliaukoje, man perdavė, kad buvo atėjęs ir prašė, kad eičiau pas jį šeimininkauti. Iš pradžių man nelabai norėjosi tokio darbo. Kai sužinojo kunigas Petras Našlėnas, tai sako:
– Monikutė? Šeimininkauti? Ji moka išvirti tik arbatą, t. y. „bielaja noč“ – užvirinti vandenį tik moka...
Pradžioje, kaip sakiau, viduje, niekur nenorėjau eiti. Bet vėliau, tikrai stebuklingas noras – eiti šeimininkauti. Prieš tai dar buvau rekolekcijose, o po jų nuvažiavau. Igliaukoje nebūdavau ištisai, bet dažnai nuvažiuodavau ir pabūdavau savaitę-kitą, o nuo 1976 metų jau ištisai buvau. Tada Igliaukoje vargonininke dirbo Miliutė (ses. Emilija Rimšelytė), o aš šeimininkavau. Šeimininke ištisai buvau Viduklėje ir Kavarske.
Vieną sykį buvo tokia įdomi kelionė su tomis kopijuotomis knygomis. Važiavome į Igliauką, ir labai jautėme, kad esame sekami. Bet taip Dievas išvedė, kad laimingai pasiekėm Igliauką. Nuvažiavę neradome monsinjoro namie. Namai buvo užrakinti. Tada Svarinskas turėjo viliuką. Viliukas stovėjo kieme. Mes sulindom vidun. Sėdim ir laukiam kada pasirodys monsinjoras. Ilgai nesulaukėm. Zdebskis nerimauja. Išėjęs iš mašinos sugalvojo išimti langą. Tada sulindom į jo butą. Užsidegėm šviesas. Grįžta monsinjoras su vargoninke. Jie buvo išvykę į laidotuves ir gedulingus pietus. Grįždami jie mato visuose languose šviesas ir sako – „Va, jau saugumiečiai suėję į namus“. Mes su Zdebskiu karaliaujam tame bute. Buvo juoko. Žodžiu, jie abu tikrai buvo labai labai drąsus. Ir išminties turėjo visose situacijose.
Igliauka – tai buvo pirmutinė kun. Svarinsko parapija kai jis buvo klebonu. Pradėjo remontuoti bažnyčią. Remontas buvo kapitalinis. Jis labai rūpinosi bažnyčios remontu, iš pagrindų remontavo. Pats dirbo. Visur prieidavo, kažką gaudavo. Naktimis atveždavo kokią medžiagą, – toks rūpestingumas, priėjimas, ir tų žmonių gerumas, talkavimas. Buvo labai uolus. Darbininkų daug dirba. Jis mokėjo su jais susikalbėti. Bažnyčias iš pagrindų remontavo Igliaukoje ir Viduklėje.
Kai monsinjoras dirbo Viduklėje, tai saugumiečių buvo taip persekiojamas, kad atrodė visaip taikė, kad jį suimtų. Vieną sykį ketvirtą valandą nakties skambutis. Balsas nepažįstamas. Tai buvo po avarijos, kai briedis kelyje užšoko ant monsinjoro automobilio. Vos atpažinau, kad balsas jo ir kunigą įleidau. Parvažiavo visas kruvinas. Kruvinas buvo megztukas. Iš pradžių jis ar kažkas paskambino pranešti, kad įvykusi tokia avarija.
Po kurio laiko vėl skambutis naktį. Už durų sako – „Mes atvažiavome kunigą kviesti pas mirštantį ligonį“. Nueinu, pasakau monsinjorui. Jis jau gulėjo. Pasakiau, kad klebono nėra namie. Jie ilgai beldė. Galvojau ar prieiti prie durų, tokia baimė, bet priėjau. Po to dieną ir kitas dienas – nieko. Nei kas mirė, nei kas ką laidojo. Turbūt buvo paruoštas sąmokslas – va, išvešim naktį, gal ką padarysim.
Kai monsinjorą 1983 metų sausio mėnesį areštavo – buvo staigmena. Tą dieną jis atlaikė laidotuvių Mišias Viduklės bažnyčioje. Palydėjo į kapus mirusįjį. Po to jis išvažiavo į Raseinius paaiškinti dėl avarijos, per kurią jis susidūrė su briedžiu. Dėl to įvykio buvo užvesta kažkokia byla, tai išvažiavo pagal kvietimą.
Tą dieną laukėm sugrįžtant pietų, o jis negrįžta ir negrįžta. Kažkas pranešė, kad klebonas suimtas. Jį areštavus, vasario mėnesio pirmon dienom kvietė mane tardymams. Tardymas buvo tiesiog juokingas. Tokie klausimai, kaltinimai, kad nėra kaip apsakyti. Jo blogus darbus tik kelia kelia. O aš jų net neklausau ką jie ten šneka. Sėdžiu, megztuko kišenėje laikau ranką. Kalbu rožinį ir visai neklausau tų šnekų. Paskui po jų visų šnekų pradedu jį apginti. Pradedu sakyti tiesą, visus jo darbus – ką Dievą mylintis žmogus gali daryti. Tik gerus darbus! Tai jiems labai nepatiko, o ką aš galiu daugiau – nieko. Jie apie tą patį žmogų vienaip kalba, o aš pakalbėjau kitaip. Tuo ir baigėsi tardymas.
Tada buvo krata Viduklėje monsinjoro bute, mano brolio, gyvenančio Kaune, bute ir mano tėviškėje – tėvų namuose Jakutiškėse. Visur tuo pačiu laiku. Kratos pažymoj buvo užrašyta, kad ieško pavogtų žvėrelių kailių. Ieško knygose... Tai aš sakau – ar knygose, knygutėse, užrašuose tie kailiai sudėti? Verčia lentynas, ieško spaudos, o pas juos užrašyta, kad ieško žvėrelių kailių. Tada man Dievas duodavo tiek drąsos, kad aš jų visas blogybes tik susakau. Sakau – kokie jūs nelaimingi. Jūs dirbate tokį darbą, iš kurio jūs negalite išeiti. Jūs neteisingai kalbate. Ką galima apie bedievį pasakyti? Bet man buvo įdomu, kad jie nesileido į ginčus, visą laiką tylėjo. Nežinau, gal tie saugumiečiai buvo dar nepilnai dūšią pardavę. Sakiau – jūs šėtonui dūšią parduodate, kad taip su lietuviais elgiatės. Ir dar su kunigais. Ir tie suėmimai. Žodžiu, viską viską sakiau tiesiai.
Paskui vėl kvietė tardymui į Vilnių. Vasario septintą tardė Egidijus Bičkauskas. Jis kalbėjo kalbėjo apie monsinjorą, apie visus jo nusižengimus. Aš jų visai neklausiau – tai nebuvo man ką atsakinėti. Aš tiesiog visai negirdėjau ką jis ten mane klausė. Tada jau temo. Bičkauskas skambina, turbūt, į viešbutį, ir sako:
– Va, čia pas mus yra tokia mergšė. Reikalinga vieta jai nakvynei.
Na, tada mane į ten nuvedė. Pernakvojau. Iš Vilniaus po tardymo mane vežė į Viduklę. Mašinoj važiavo gal trys saugumiečiai: Pilelis, dar pora saugumiečių. Važiuojant jie kalbėjo:
– Va, žiūrėk kaip Lietuva gražėja. Pažiūrėk kiek čia daug naujų pastatų. Tik viską giria ir giria (juokiasi). Daugiau apie gamtą, pastatus, kelius... Na ką kagiebistas gali kalbėti – tik meluoti gali. Vienu žodžiu buvo tokia komunistiška bedieviška kalba ir daugiau nieko.
Ką jiems galėjau pasakyti – tik patvirtinti: jūs labai neteisingu keliu einate. Nežinau, – gal kuris jų buvo geresnis, gal susimąstė, gal ne toks žiaurus buvo kitiems. Sunku pasakyti, bet tokių moralų prikalbėdavau daug (garsiai juokiasi). Sakiau, o parduotuvėse gi paprasčiausio maisto nėra – tik kanopos. Silkių prieš Kalėdas parodo, bet neužtenka visiems. Gi žinom koks ten gyvenimas buvo. O ta propaganda – jos per akis – tik melas ir melas.
Viduklėje vėl ieškojo, ieškojo kažkokių knygų. Nieko ypatingo nebuvo.
Priprato per sovietmetį meluoti – tai ir dabar valdžia tik meluoja. Ir premjeras A. Butkevičius pas Svarinską sakė, kad „niekad net nepagalvojau, kad valdžios žmonės gali taip meluoti“. Ir niekada negali žinoti kurio čia teisybė. Ir tai jau nepriklausomybės laiku – kada atrodė mes taip laukėm tos nepriklausomybės. Įsivaizdavom tokią, kokia buvo pirmoji nepriklausomybė. Buvo tiek sąžiningumo, tiek doroviniu atžvilgiu – visai kas kita.
Po trečio įkalinimo važiavau aplankyti monsinjorą kalėjime. Važiavau kartu su jo seserim. Dar važiavo mūsiškė vienuolė Onutė Šarakauskaitė iš Kybartų. Mane ir seserį leido susitikti su kunigu, o Onutė buvo kaip palydovė. Jos neleido į susitikimą. Jį pamatėme labai liūdnai. Visas sukūdęs, be dantų. Įleido į susitikimų kambarį – jis viename krašte, mes – kitame. Pokalbis buvo prie sargybinių.
Kunigas Svarinskas parašydavo laiškų iš kalėjimo. Jis turėjo rašyti rusiškai, o aš rusiškai nemoku. Rašydavau labai trumpai. Parašydavau ką gavau, duodavome suprasti, kad gautame laiške įvardinti perkeltiniais vardais asmenys mums aiškūs ir mes pagal tuos vardus ir atsakydavome. Taip susikalbėdavome. Sakyčiau, kad laiškai buvo neįdomūs. Tik kas svarbiausia – apgraibom žinutes parašydavom. Daugiau aprašė, kai jau buvo ruošiamas išvykimui tremčiai į užsienį.
**
Būnant Igliaukoje pastebėjau jo neturtą. Turėjo tik vieną kostiumą. Tas kostiumas sutrintas. Jį kviečia kažkur į rimtą suvažiavimą. Tada buvo vasara. Tai mes tą kostiumą išmaudėme, kad nebūtų toks nešvarus.
Patikdavo jo pamaldumas. Labai melsdavosi. Labai drausmingas, punktualus. Kovojantis prieš alkoholį. Visą tą laikotarpį stebėjau jo darbus – sakyčiau idealus kunigas. Tai tikrai. Tokį labai teigiamą įspūdį darė. Visur – už teisingumą, tiesiog už gerumą žmogui. Jei kokia bėda – visur suspės. Pamatys – kur kam reikalinga kokia pagalba.
Igliaukoje jis darė sugrįžusiųjų iš kalėjimų sutiktuves. Monsinjoras važiuodavo jų parsivešti iš kalėjimo. Prisimenu kun. Šeškevičiaus, kun. Zdebskio ir kun. Bubnio sutiktuves. Kai monsinjoras dirbo Kavarske, tai Bubnys labai talkaudavo. Svarinskui reikėdavo išvažiuoti visokiais reikalais, tai kun. Bubnys jį visada pavaduodavo.
Kunigas Svarinskas išeina iš kalėjimo – po tiek visokių kankinimų. Ir vėl – gyvena pagal sąžinę, nepaklusdamas tiems bedieviškiems įstatymams. Žinodamas, kad įklius ir antrą kartą, kad ir trečią kartą. Tikėjimo išpažinėjas – kančios tikrai daug turėjo. Visur mačiau – jo nuoširdumą, teisingą, užsispyrusį jo veikimą. Bet kančios buvo daug. Kalėjime vienokios kančios, o išėjus į laisvę – kitokios. Grįžta, kad ir po pirmo įkalinimo, nueina pas aukščiausius Bažnyčios vadovus – ir jo klausia – „gal jau proto įsigavai?“ Jis man pasakojo, kad tada taip norėjosi kažką pasakyti, bet sako – „susivaldžiau.“ Iškankintas kalinys grįžta iš kalėjimo. Ir tau ne kokį užuojautos ar paguodos žodis, bet toks klausimas – „Gal tu proto jau įgavai“.
Dar daugiau, tokių moralinių skausmų iš saviškių: tai neleidžia prie kapo duobės pakalbėti – laidojant kažkokį žymų žmogų arba dar geriau – tai iš bažnyčios išvaro. Nežinau, ar čia galima tai kaip nors pateisinti? Mačiau kiek pas jį susivaldymo, kiek tvirtos valios ir kiek gerumo žmogui, artimui. Jo šūkis buvo – „Melskis ir dirbk!“. Jis labai tuo šūkiu vadovavosi.
Kunigas Vincentas Vėlavičius vėliau apie jį man kartą sakė: „Tas Alfonsas – tai duoda toną visai Lietuvai“.
Pasakojimas užrašytas 2019 metų liepos mėnesį
Rašyti komentarą