Vytautas Radžvilas. Žadinsime Kovo 11-osios dvasią
Lemtingas 1990-ųjų Kovo-11-osios balsavimas: 6 ,,susilaikė“, ,,prieš“ – nebuvo. Absoliuti dauguma Aukščiausiosios tarybos narių pasauliui iš...
Vėliau sekė Kovo 11-oji, ekonominė blokada, pučas Maskvoje.
Šių metų Kovo 11-osios eitynėse ,,Nepriklausomybės atkūrimo kelias“, dalyvavo tūkstančiai tautine simbolika, plakatais pasipuošusių šventės dalyvių.
,,Lietuvos aidas“, Kovo 11-osios proga, paprašė pasisakyti Nacionalinio susivienijimo Pirmininką prof. Vytautą Radžvilą.
Eitynėse, vedami Kovo 11-osios dvasios, žygiuosite bendroje švenčiančiųjų kolonoje nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros. Kodėl neorganizuojate atskirų patriotinių eitynių arba nedalyvausite kitų rengiamose eitynėse?
Praėjusiais metais pirmą kartą dalyvavome bendrose Kovo 11-osios eitynėse nuo Nepriklausomybės aikštės iki Katedros. Kruopščiai pasvėrę visus ,,už” ir ,,prieš” nusprendėme tą dieną paminėti ne atskira eisena, bet ją švęsti kartu su gausia Gedimino prospektu žygiuosiančia bendrapiliečių minia.
Tačiau neketinome joje ištirpti ir tiesiog virsti entuziastingai mojuojančių vėliavėlėmis ir linksmai klegančių žygeivių būreliu. Nusprendėme net tokią šventišką dieną padaryti gerą darbą Tėvynei. Priminti tautiečiams ir pirmiausia eisenos bendrakeleiviams daugelio primirštą ar net iki šiol nesuprastą Kovo 11-osios prasmę. Šį tikslą pernai, o ir šiemet, rodo Nacionalinio susivienijimo sambūrio priekyje nešamas plakatas ,,Uz Kovo 11-osios valstybę!” Siekiame žadinti tos valstybės dvasią ir šitaip įprasminti savo dalyvavimą eisenoje.
Bet ar tikrai ją reikia žadinti? Ar gyvename ne Kovo 11-osios valstybėje? Ar Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji netampa masinėmis tautinės ir valstybinės dvasios bei giliausio lietuviškojo patriotizmo manifestacijomis?
Tokios dienos yra ne tik šventiškos. Daugybei lietuvių jos turi ir tam tikrą sakralumo aurą. Jas minint labai svarbu išlaikyti šventišką nuotaiką. Ją kuria ir įkūnija pagarbios rimties bei susikaupimo ir šviesaus džiaugsmo bei tyro linksmumo dermė.
Geriausia būtų, jeigu tos nuotaikos nedrumstų rūpesčiai ir problemos, kuriuos tokiomis valandėlėmis derėtų, o ir labai norėtųsi, atidėti į šalį ir bent trumpam primiršti. Deja, tai ne visur ir ne visada įmanoma. Galima tik pavydėti tokioms stiprioms ir saugioms šalims kaip, pavyzdžiui, Šveicarija. Jose nacionalinės šventės yra progos susitelkusiems ir valdžia pasitikintiems piliečiams ramiai ir džiugiai švęsti savo valstybę ir laisvę, kurios suvokiamos kaip tvirtos ir patikimai apsaugotos.
Deja, Lietuvoje yra gerokai kitaip. Vasario 16-ąja ir kovo 11-ąja eisenose linksmai žygiuoja daug piliečių, kurie nesusimasto ir net neįtaria, jog Vasario 16-osios dvasia kryptingai marinama ir ši ,,nacionalistinė” šventė minima tik iš būtinybės ir tik kaip muziejinis eksponatas. Prisiminkime plakatus minint Lietuvos valstybės šimtmetį: ,,Lietuvai — 100”. Ir nei menkiausios užuominos apie tai, kad toji Lietuva buvo nepriklausoma demokratinė lietuvių tautinė valstybė.
Teko gerokai iki šių iškilmių skaityti valdžios kabinetuose parengtą minejimo koncepciją. Iš jos buvo ištrintos bet kokios užuominos, kad 1918 m. Respublika buvo būtent lietuvių sukurta ir savanorių krauju apginta valstybė. Visiškai nutylėta, kad lietuviškos valstybės projekto iš pradžių neparėmė nei viena to meto šalyje gyvenusi tautinė bendrija.
Buvo išsinerta iš kailio kuriant fikciją, jog švenčiamas ,,multikultūrinės” Lietuvos Respublikos šimtmetis. Žmonės dalyvavo eisenose, stovėjo susigrūdę Prezidentūros aikštėje ir prie Signatarų namų balkono, apkerėti grožėjosi iš tiesų įspūdingais šventiniais fejerverkais, kuriems nebuvo pašykštėta lėšų.
Na ir niurgzlys, pasakysite. Toks patriotizmo proveržis, o jis nepatenkintas. Būtų viskas gerai, jeigu ne vienas bet… Į tokią pastabą galima atsakyti paprastu klausimu. Kodėl šie patriotiški lietuviai per tris dešimtmečius taip nė karto gausiau nesusirinko pareikalauti, kad Lietuvos sostinės centre pagaliau būtų įrengta ir padoriai sutvarkyta Valstybės reprezentacinė aikštė?
Kiek jų susirenka paminėti 1941 m. Birželio sukilimo, pagerbti jo ir partizaninio judėjimo didvyrių, kiek yra viešai protestuojančių prieš Laisvės kovų istorijos klastojimą ir kovotojų šmeižimą? Tą patį kasmet regime Kovo 11-ąją. Šiais metais turbūt ypač aiškiai, nes minimas nors ne apvalus, bet vis dėlto gražus Nepriklausomybės jubiliejus. Džiugi ir šventiška diena.
Bet ar tas džiaugsmas turi būti toks viską užgožiantis ir aklas, kad galėtume visiškai užmiršti prie Lietuvos vėl atsėlinusią 1940 m. agresijos šmėklą, dešimtis tūkstančių ankstesnės valdžios į šalį sukviestų kolonistų ir būrius potencialių diversantų, dabartinių Seimo išdavikų pradedamą stumti projektą nužudyti lietuvių kalbą? Ar vykdomo Lietuvos griovimo fone Kovo 11-osios valstybė nėra virtusi jos karikatūriška iškamša ir tuščiu kiautu?
Klausimas retorinis. Lietuva yra užpulta ir naikinama plačiu frontu ir su baisia jėga. Tačiau jos ginti beveik nėra kam. Už kalbą, istorinę atmintį, tautinę savigarbą ir valstybės išlikimą grumiasi menkutis kovotojų būrelis. Todėl tenka be užuolankų kalbėti apie iškilmių dienomis kaskart regimą tą patį fantasmagorišką vaizdą, kai minios lietuvių švenčia valstybę nepastebėdamos, kaip iš jų atiminėjamos kalba ir istorija.
Beveik niekas nekreipia dėmesio, kad tiesiog visų panosėje ardomi atraminiai kovo 11-osios valstybės statinio stulpai ir lupamos tvirčiausios jo sienų plytos. Toks abejingumas ir pasyvumas yra be galo iškalbingas. Tai yra tautinės ir valstybinės sąmonės sunykimo ir patriotizmo apkerpėjimo rodiklis.
Panašu, kad masiškai prarastas ir toliau praradinėjamas Tautos, Valstybės ir Tėvynės jausmas bei savimonė. Be abejo, lietuviai myli Lietuvą ir per šventes rungtyniauja, kas geriau ir išradingiau išreikš tą meilę. Bet ištautinamoje ir išvalstybinamoje visuomenėje toji meilė daugiausia linkusi reikštis kaip kultūrinis sentimentas tėviškei.
Šis sentimentas užgožia politinės tautos savimonę ir gebėjimą valingai ginti savo tapatumą ir išlikti nesutraiškytiems tautas malančio globalizmo girnų. Jeigu šitaip toliau, virsime čiabuvių gentimi. Iš valstybės liks teritorinis vienetas. Tevynė Lietuva susitrauks iki tėviškės.
Esmė paprasta: galima pasiūti nors ir 100 km ilgio Trispalvę ir kelis kartus pernešti ją per visą Lietuvą, bet tai nelaiduoja, kad bent 100 ją nešančių lietuvių sugebės susirinkti prie Seimo, kad politikai nedrįstų darkyti mūsų abėcėlės visų pasaulio raidynų diakritiniais ženklais.
Kokią žinią nešite tautiečams Kovo 11-osios eisenoje?
Drumsime eisenos dalyvių ramybę gerąja to žodžio prasme nešdami politiškai turiningus ir valstybingumą teigiančius šūkius ir jais primindami, kad piliečiai gali ir net turi džiaugtis iškovota nepriklausomybe ir laisve.
Būtume keistuoliai, jeigu linksmai nepramogautume tokiomis dienomis. Tai natūralu ir suprantama. Tačiau savo buvimu ir šūkiais mėginsime padėti tautiečiams suprasti, kad nėra natūralu ir gera Lietuvai, kai iš šimtų ir tūkstančių pramogų, visokių patriotinių eitynių ir važiuotynių dalyvių tik vienas kitas stoja į mūšio už lietuvišką Lietuvą lauką ir suranda noro ir laiko pabūti pikete ar mitinge, kur ginama pati Lietuvos savastis ir ateitis.
Pernelyg išsikerojo ir tapo mirtinai pavojinga tai, ką vadinčiau vaidybiniu, arba sočiu proginiu pseudopatriotizmu. Toks patriotizmas, kuriame nėra nei lašo kovos dvasios, drąsos ir pasiaukojimo dėl Tėvynės polėkio, nepadės išlikti Lietuvai. Jis neišvengiamai virs lietuviška ,,duonos ir žaidimų” atmaina.
Žaisti pramoginį patriotizmą nebėra kada. Reikia tapti tikrais patriotais ir ginti Lietuvą. Tokia bus Nacionalinio susivienijimo žinia šių metų Kovo 11-osios eitynių dalyviams.
Šaltinis: www.aidas.lt
Rašyti komentarą