Vytautas Chadzevičius. Baltarusiško Vyčio dilema

Vytis – turbūt yra vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, atstovavusių mus kaip tautą iki ,,Tautiškos giesmės“ ir Trispalvės atsiradimo. Jis lydėjo Lietuvą nuo pat Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki pat Sąjūdžio pergalės prieš raudonąją tironiją, tad yra natūralu, kad jis tapo neatsiejamu lietuvių tautinės tapatybės simboliu. Tačiau šiandien Vytis tapo ir prieš Lukašenkos režimą kovojančios baltarusių opozicijos simboliu. Gal kam nors iš pirmo žvilgsnio pasirodys, jog mūsų kaimynų siekis turėti panašius pasus netgi yra gražus, bet šiose simbolikos dalybose galima įžvelgti kelias grėsmes. Būtent jos yra priežastys, kodėl Vyčio ,,paskolinimas“ būtų klaida, kurios pasekmes šiame straipsnyje ir aptarsime.

Litvinizmas ir jo grėsmė

Pirmiausia, prieš įvardijant praktines ir vertybines problemas, kylančias iš Baltarusijos opozicijos noro turėti pasus su panašiu raiteliu į Vytį, reikia susipažinti su litvinizmo sąvoka. Šią idealoginę srovę daugelis ekspertų apibūdina kaip pseudoistorinę baltarusių nacionalizmo atšaką. Litvinizmas iš esmės teigia, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo iš prigimties slaviška valstybė, tad teisėta pretendentė į jos paveldą ir istoriją yra Baltarusija (arba Rusija), o Lietuva – savo istorijos neturinti šalis, kuri nieko bendro neturi su senąja LDK. Pagal šitokią logiką Vytis yra gudų herbas, kunigaikščiai – slavai, o Vilnius – istorinė Baltarusijos sostinė. Būtų klaidinga teigti, kad visi iki vieno nuo Lukašenkos režimo pasitraukę žmonės turi kažkokių teritorinių pretenzijų mūsų valstybei, bet negalima apsimetinėti, jog litvinizmas nedaro jokios įtakos jų tautiniam identitetui, pvz.: daugeliui Lietuvoje apsistojusių gudų pasai nustojo galioti, tačiau kadangi naujus būtų sudėtinga išsiimti, jų visuomenininkai pasiūlė sukurti naują alternatyvųjį Baltarusijos pasą, kuris atstovautų išeivijoje gyvenančius piliečius, nepritariančius Aleksandro Lukašenkos politikai. Natūralu, kad simboliniui dokumentui buvo parinktas oponuojantis režimui ženklas. Gal Baltarusijos opozicijos noras turėti pasus su savo simbolika yra sveikintinas, tačiau tai neturėtų būti Lietuvos herbas, nors ir būtų kitokio dizaino. Du panašūs pasai būtų ne tik nepraktiška (lietuviai ir baltarusiai būtų painiojami arba laikomi ta pačia tauta), bet taip pat šis sprendimas menkintų ir Lietuvos unikalumą. Daugybę metų Rusijos propaganda visam pasauliui kalė į galvas, kad Lietuva yra ,,rusiškojo pasaulio‘‘ dalis. Tai buvo daroma tiek falsifikuojant istoriją, tiek kuriant mitus apie kažkokią SSRS tautų draugystę, tiek išvis neigiant lietuvių tautos kaip savarankiškos baltų tautos egzistavimą. Deja, visa tai davė rezultatų – šiandien nuvykus į užsienį dar galima išgirsti tokių klausimų kaip: ,,Ar Lietuva ne Rusijos dalis?“ , ,,Pala, jūs šnekate ne rusiškai, o lietuviškai?“ ir t.t. Negalima kaltinti paprastų žmonių, kurie nėra gerai susipažinę su Lietuva ir išgirdus šitokius pamąstymus teisingiausias poelgis būtų tiesiog mandagus paaiškinimas, kad Lietuva ir Rusija yra skirtingos šalys, o lietuvių kalba – viena seniausių pasaulyje. Nepaisant to, reikia atkreipti dėmesį, kad daug užsieniečių iki šiol mūsų tėvynę nekaltai supranta kaip buvusio Rytų bloko, slaviškojo pasaulio dalį. O apie tai, kaip mus vaizduoja Rusijoje vietinė žiniasklaida, tai net nereikia komentuoti. Labai ilgai Lietuvos atstovai politikoje bei kultūroje turėjo įrodinėti pasauliui, kad ši šalis yra istorinės LDK tąsa, o ne atsitiktinai iš Sovietų Sąjungos griuvėsių atsiradusi respublika. Vytis yra šios valstybingumo tradicijos įrodymas, liudijantis mūsų kaip tautos ilgą ir turtingą istoriją. Jis yra daugiau negu paprastas ženklas, o neatsiejama lietuvių tautinės tapatybės dalis. Dėl šios priežasties savo herbo ,,paskolinimas“ Baltarusijai būtų tolygus pripažinimui, kad LDK nėra pirmoji lietuvių valstybė, o tiesiog kažkokia bendra jungtinė šalis. Jeigu kam nors atrodo, kad toks veiksmas būtų labai kilnus ir geranoriškas, nes Lietuva šitaip patrauktų Baltarusiją arčiau Vakarų, tai tokį požiūrį tektų pavadinti naiviu. LDK istoriją savinasi ne vien tik opozicionieriai, bet ir tie patys Lukašenka su Putinu, tad šitoks mūsų poelgis tik atvertų duris istoriniam revizionizmui. Sutikdami su ta mintimi, kad Vytis ir LDK palikimas yra vienodai bendra lietuvių ir baltarusių identiteto dalis, tik sustiprintume litvinizmo ir Rusiškos dezinformacijos poveikį kitoms visuomenėms. Kadangi Lietuva yra žymiai mažesnė tauta negu Baltarusija, įrodinėti pasauliui savo tiesą bus per vėlu, kai užsienio populiacijos suvoks LDK kaip bendrą lietuvių-baltarusių valstybę, o litvinistų pseudo-istorikai pradės atvirai teigti, kad esą LDK yra tik baltarusių tautos kūrinys. Žinant, kokia silpna istorijos politika yra Lietuvoje, būtų galima teigti, kad po kurio laiko didelė visuomenės dalis pati sutiktų su naujai perrašyta LDK istorijos versija, kas lemtų visišką informacinio karo pralaimėjimą ir prastą karių moralę realaus karo atveju, nes tuomet būtų netiesiogiai ir klaidingai pripažinta, kad Lietuva – šalis be jokių šaknų ar ilgos valstybingumo tradicijos, o tai potencialaus karinio konflikto metu transformuotųsi į dvejones ir menką motyvaciją – juk jeigu Vilnius nežinia kieno pastatytas, kodėl negalime ir juo kažkaip pasidalinti? Taigi dalybos Vyčiu kartu su priešiškai nusiteikusiais kaimynais  nebūtų kilnus draugystės gestas, o labiau neapgalvotas savo istorijos išsižadėjimas.

Savarankiškos tapatybės paieškos

Antra vertus, galima visiškai suprasti, kodėl tiek daug Lukašenkos oponentų pasirinko LDK laikus menantį herbą. Visa ši diskusija dėl simbolikos atspindi žymiai gilesnę problemą baltarusių kultūroje. Visai kaip ir Lietuvos  jų visuomenei okupacijos metais irgi buvo sekamos pasakos apie brolybę tarp tautų po Kremliaus padu. Turbūt dėl to, kad Baltarusija yra daug arčiau Rusijos esanti slavų tauta, kuri neturėjo stiprios nepriklausomos tapatybės, šis mitas buvo priimtas daugelio. Šitokį istorijos naratyvą toliau palaikė ir A. Lukašenka, nes tai padėjo puoselėti artimus santykius su V. Putino režimu. Savarankiško tautinio identiteto ieškanties gudams Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir jos atributai tapo naujos, su Rusija nesusietos baltarusių tapatybės pagrindu, bėda ta, kad šitoks istorijos atpasakojimas ženkliai sumenkina arba išvis neigia lietuvių indėlį į LDK istoriją. Ironiška, bet panašaus naratyvo apie ,,slaviškosios LDK“ kilmę laikosi Putino režimas, siekdamas pateisinti pretenzijas į Lietuvos ir Ukrainos žemes. Pastaroji valstybė yra itin geras pavyzdys, ką reiškia rasti nepriklausomą tautinę tapatybę. Ukrainiečiai pripažįsta LDK kaip savo istorijos dalį, mokyklose jų vaikai mokosi apie LDK istoriją, tačiau Ukraina nei neigia Didžiosios kunigaikštystės baltiškąją kilmę, nei laiko save ,,tikraisiais“ lietuviais. Kaip tik priešingai – ukrainiečiai puoselėja ir didžiuojasi savo praeitimi ir kultūra, kuriai didelę įtaką daro Kyjivo Rusios, kazokų ir nepasisekusios Ukrainos Liaudies Respublikos (1917-1921) palikimas. Ukraina yra taip pat geras pavyzdys to, kas būna, kai kaimynai nori ,,pasidalinti“, o paskui ir pasisavinti istoriją. Pvz: Rusijos žiniasklaida teigia, kad Kyjivo Rusios gyventojai yra bendri rusų, baltarusių ir ukrainiečių protėviai, kas yra tiesa, bet paskui yra teigiama, kad ši valstybė buvo kone pirmtakė vėliau atsiradusioms Maskvos kunigaikštystei ir Carinei Rusijai. Vadovaujantis tokia logika, paskui yra peršama mintis, jog kadangi šios trys tautos kadaise sugyveno kartu, stipresnės Maskvos pareiga yra vėl ,,suvienyti‘‘ jas, tad siekis užimti tų šalių žemes yra pateisintinas. Šitokiu būdu yra bandoma visomis išgalėmis normalizuoti imperialistiškus Putino tikslus, mat laimėjus informacinį karą yra žymiau lengviau laimėti ir realųjį. Tad Ukraina yra nuostabus pavyzdys, kodėl reikia ginti savo tautinę savimonę ir istorijos naratyvą, pradedant nuo simbolikos, žinant, jog baltarusių ir rusų litvinistai suvokia LDK lygiai taip pat kaip Kyjivo Rusią – tiesiog dar vieną ,,ruski myr“ dalį. O Baltarusijos patriotams, kurie ieško savarankiško nacionalinio tapatumo, reikia ne remtis į LDK, bet atrasti savus tapatybės pamatus. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti istorines Polocko bei Turovo kunigaikštystes, kurios egzistavo Baltarusijos teritorijoje, kai Lietuva kaip valstybė dar tik kūrėsi. Taigi mūsų kaimynams nėra būtina naudoti Vytį norint atsiriboti nuo Lukašenkos režimo ir sąsajų su Rusija, lygiai taip, kaip tą padarė Ukraina.

Apibendrinant  galima teigti, kad Vyčio dalybos su Gudija nieko gero neatneštų Lietuvos interesams, o tuo labiau apsunkintų jos padėtį tarptautinėje scenoje dėl plačiai platinamos dezinformacijos, tačiau tai nereiškia, jog Baltarusija neturi teisės į savarankišką nacionalinę tapatybę, bet naujos tautinės savivokos paieškos neturėtų menkinti mūsų tautos.