Alina Laučienė: Džiaugiuosi, kad stoviu ir ginu Tėvynės reikalus ir jos šerdį – lietuvių kalbą

Pirmadienį, vasario 24 d., vyks antrasis ilgametės pedagogės Alinos Laučienės teismo posėdis, kuriame ji yra persekiojama už pažiūras.

Priešingai, nei daug gražbyliaujantys politikai, ilgametė pedagogė regėdama į Lietuvą nevaldomai plūstančius migrantus,  išdrįso viešai pareikšti, kad Tėvynė pavojuje, kviesdama ginti mūsų gimtąją lietuvių kalbą ir ragindama tėvynainius atsikvošėti.

Ją policijai apskundė privačios detektyvų kontoros vadovas Olegas Rimanas ir kontraversiškai pagarsėjęs TS-LKD globotinis, buvęs Gabrieliaus Landsbergio patarėjas, šiuo metu Vilniaus m. savivaldybėje dirbantis britas Mark Adam Harold – tas pats, kuris socialiniame tinkle visam pasauliui yra pareiškęs „Fuck you Lithuania“.

Nepaisant to, kad vienu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra nutraukė bylą šalčininkiečiams Genadijaui Rogač ir Pavelui Ivaško dėl viešų išpuolių prieš Lietuvos visuomenę ir valstybę, kai šie du sėbrai nešvankiais žodžiais plūdo lietuvius ir Lietuvą, tyčiojosi iš ukrainiečių, sakė norintys iššaudyti Seimą ir tik laukia, kada Lietuvą užims Rusijos kariuomenė, pedagogę, kuri ėmė viešai ginti konstitucinę teisę į valstybinę lietuvių kalbą, buvo nuspręsta pasodinti į teisiamųjų suolą.

Taigi teisiamųjų suole atsidūrė ne pedagogė Alina Laučienė, o visa Lietuva su savo konstitucine teise kurti nuosavą valstybę ir turėti valstybinę lietuvių kalbą.

Skelbiame už šią kalbą teisiamos pedagogės Alinos Laučienės kalbą, pasakytą pirmajame teismo posėdyje.

***

Esu kilusi iš krikščionių tėvų šeimos, kurie buvo regėję 1 ir 2 pasaulinius karus ir, kurie sugebėjo užauginti priešų kulkų nepaliestus septynis vaikus. Gyvendami tarsi ant bedugnės skardžio krašto, kaip ir daugelis dorų lietuvių šeimų, mano tėvai nė karto neišdavė Tėvynės gynėjų, o jų vertybinės nuostatos buvo dvi: pirmoje vietoje DIEVAS, o po JO – TĖVYNĖS saugojimo ir jos išlikimo klausimas.

Taigi augant tokioje šeimoje, nori nenori šia linkme formuojasi ir žmogaus charakteris bei gyvenimo būdas. Visą gyvenimą dirbau anglų kalbos mokytoja. 2003 m. abiturientų ir jų tėvų pagal TEO projektą buvau išrinkta geriausia gimnazijos mokytoja. Dabar esu baigusi savo mokytojos karjerą ir aktyviai dalyvauju partijos Nacionalinis susivienijimas veikloje, esu jos valdybos narė. Ši partija yra vienintelė, kuri rūpinasi ne savo, bet Tėvynės reikalais, ir mano siela atsiliepė į jų kvietimą darbuotis Tautos labui.

Metę į šalį savo suplanuotus darbus, asmeninius reikalus, atsiprašę iš darbų, net trisdešimt keturi mano brangūs bendražygiai iš Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų atskubėjo manęs palaikyti ir stebėti teismo procesą ne tik iš draugiškumo man, bet jie atskubėjo vedami minties, ar Lietuva išliks lietuviška, ar bus saugoma jos kalba, istorija, kultūra ateinančioms kartoms ir ar Teismas išgirs bendražygės gynimosi kalbą. Tai išsilavinę, nepraradę tautinės sąmonės ir valstybinio budrumo, žmonės. Dėkoju jums, garbingi bendražygiai.

Kodėl parašiau šį straipsnį, negalėsiu atsakyti trumpai tik keliais sakiniais, nes tai neįmanoma; kalbėsiu asmeniniu, pilietiniu, politiniu ir istoriniu aspektu, kurie apima aplinkybių visumą. Mes, mokytojai, turime savybę stebėti ir budėti, ar nedaromos klaidos. Ši savybė manęs niekada neapleido jau ilgus metus, nuolat stebėjau valdžios veiksmus ir aiškiai mačiau, kad jie buvo piktybiškai nukreipti prieš lietuvybę ir lietuvių tautą.

Be abejo, niekam nėra malonu būti kaltinamam prokuroro kaltinamojoje išvadoje įvardytais trimis klausimais, tačiau…aš nė trupučio nesigailiu, kad dabar čia stoviu kaip kaltinamoji, – net džiaugiuosi.

Per visą savo gyvenimą nesu pavogusi, ar nuo ko nusukusi nors vieną centą, nė karto nesu paėmusi jokio kyšio, todėl galiu drąsiai žiūrėti žmonėms į akis.

Šiandien džiaugiuosi stovėdama čia, kad ginu ne savo asmeninius nedorus reikalus, bet tvirtai stoviu ir ginu Tėvynės reikalus ir jos šerdį – lietuvių kalbą. Aš puikiai suprantu, kad anksčiau ar vėliau mano vietoje būtų stovėjęs kitas patriotas ar patriotė, kuris būtų prabilęs apie tai, kas šiandieninėje Lietuvoje jau seniai yra vieša ir aptarinėjama prie kavos puodelio, bet taip stipriai užmaskuota, kad tampa paslaptimi, ir nedrįstama drąsiai, sąžiningai įvardyti tos paslapties.

Tai kokia čia paslaptis? O ji yra tokia: mes, lietuviai, savo šalyje daromės vis įžūliau stumdomais kampininkais ir tuo esame be galo niekinami. Iš mūsų vis įsakmiau ir įžūliau reikalaujama savo Tėvynėje kalbėti ne gimtąja kalba, bet taikytis prie į Lietuvą atplūstančių svetimšalių reikalavimų ir jų užgaidų.

Gyvendama Vilniuje ir vaikščiodama jo gatvėmis savęs vis klausiu, kur aš gyvenu? Ar prieš daugiau nei 30 metų atkurtoje ir laisvoje, nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, ar gyvenu vis dar okupuotoje Lietuvos sovietų socialistinėje respublikoje? Vilnius – nebe lietuviškas miestas, vilniečių šneka slaviška; čia nuolat girdi kalbant rusiškai.

Teko lankytis ne vienoje užsienio šalyje ir nemačiau kitos tokios šalies, išskyrus Lietuvą, kurios gyventojai, kitataučiui prakalbus ar ko paprašius sava kalba, strimgalviais puola kalbėti jo kalba. Užsieniečiui tai kelia siaubą ir pasibjaurėjimą, nes jam tai neatrodo normalu ir garbinga.

Jeigu Paryžiaus bet kokioje kavinėje paprašytumėte juodos kavos angliškai, jums atneštų kopūstų sriubos. Mat svetimšalių noras ar reikalavimas kalbėti jų kalba, ten yra suvokiamas kaip didžiausias akiplėšiškumas, į kurį visada reaguojama tyla arba net šiurkštumu, kaip šito ir nusipelno įžūlus akiplėša.

Tačiau mūsų Lietuvoje yra viskas kitaip. Lietuviui visai nėra gėda kalbėti su rusais rusiškai, kurie nesiteikia pramokti lietuviškai net buitiniu lygiu, o kas keisčiausia, kad jie yra gimę čia, lankę mokyklą, kur turėdavo po penkias ar daugiau lietuvių kalbos pamokų, bet nekalba lietuviškai ir tiek. Ir tai yra faktas.

Kaip keista ir sveiku protu net nesuvokiama, kad toks kai kurių tautiečių vergiškas nuolankumas ir prisitaikėliškumas tuoj pat pulti kalbėti atvykėlio, o tuo labiau buvusio okupanto kalba, neretai vadinamas tolerancijos ir svetingumo ženklu. Tuo net didžiuojamasi. Bet ką tai rodo? O iš tikrųjų tai rodo, kad prarastas elementarus tautinės savigarbos ir valstybinio orumo jausmas.

Kiekvienas save gerbiantis atvykėlis žino arba turi žinoti, kad peržengdamas kitos šalies sieną, jis savyje atnešė visą savo valstybę, nes jis tampa savo valstybės neoficialiu atstovu kitoje šalyje, ir pagal jo elgesį, pagarbią kalbą, net kalbos toną sprendžiame apie jo šalį, ir stebime ar šis svetimšalis nėra priešiškas mūsų valstybei.

Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, todėl prieš atvykdamas kitatautis į kitą šalį turi susiprasti ir išmokti bent dešimt pagrindinių frazių. Galų gale, prieš vykstant į kitą šalį tik kelioms dienoms net turistai turėtų įsigyti pasikalbėjimo knygelę, parašytą ta kalba, į kurios šalį jie vyksta. Tai yra elementaru, tai yra mandagu ir žmogiška suprasti, jog neturime teisės užkalbinti čiabuvio savo kalba ar anglų kalba, kitaip, jį įžeisime ir tuo pačiu suteršime savo šalies vardą, ir liksime be pagalbos. Kas dabar klausosi mano žodžių, mintyse regi daugybę situacijų, kai yra buvę visiškai kitaip.

Todėl ir gimė šis straipsnis. Tik noriu pabrėžti štai ką: jis nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvą gerbiantį ir mūsų valstybei lojalų kitatautį pilietį, o tokių pažįstu ne vieną ir ne du.

Man visai nesvarbu, kokios tautybės žmonės gyvena mūsų šalyje. Man, kaip Lietuvos patriotei ir Lietuvos pilietei, rūpi, ar kitos tautos žmonės, gyvenantys mūsų šalyje, yra lojalūs mūsų valstybei, ar paklusnūs mūsų įstatymams ir ar jie, būdami valdžioje ir ne tik valdžioje, neiškreipia mūsų Konstitucijos straipsnių savo tautinės bendrijos naudai, tokiu būdu niekindami lietuvių tautą, kurioje gyvena. Ir tai liudija mano visas gyvenimas.

Mano laiptinėje yra net šešiolika butų, kuriuose gyvena kitataučiai: nė karto nė su vienu nesusipykome, vieni su kitais sveikinamės, pasikalbame ir vieningai kimbame, jei turime bendrų darbų laiptinėje. Jaunystėje dešimt metų dirbau Rudaminos vidurinėje mokykloje. Mano lietuviškoje auklėtinių klasėje buvo rusiukai, lenkiukai, baltarusiukai, armėnas, azerbaidžianietis. Šiandien su jais bendraujame, sveikiname vieni kitus, susitinkame ir niekam nė į galvą neateina, kad aš esu kitokia, nes lietuvė, o jie irgi kitokie, nes mat kitataučiai.

Grįžkime prie mano straipsnio. Kaip įsitikinome, straipsnis buvo išspausdintas prieš daugiau nei pusantrų metų, ir visuomenėje jo turinys neiššaukė jokio priešiško jausmo kitataučių atžvilgiu. Ką tai rodo?

Tai yra akivaizdus faktas, kad straipsnio turinys nėra joks kvietimas, skatinimas ar raginimas diskriminuoti, ar net kažkaip smurtauti prieš bet kurį Lietuvai priešišką asmenį. Bet galiu pasidžiaugti, kad po mano straipsnio iškilūs Lietuvos žmonės, paprasti dori Lietuvos žmonės pradėjo daug drąsiau kalbėti, rašyti mano gvildenama tema, nes jiems tyliai irgi ilgai skaudėjo.

Taip, straipsnis yra iš tiesų aštrus ir itin griežtas politinis, publicistinis tekstas, kuriame atkreipiamas dėmesys į Lietuvai iškilusią egzistencinę grėsmę. Ir kokia ta grėsmė?

Praėjus trisdešimt penkeriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje gyveno ir neketina jos palikti labai gausus Lietuvos nekenčiančių gyventojų sluoksnis, kuriam ir šiandien yra būdingas grynai kolonijinis, šovinistinis ir revanšistinis mentalitetas. Šio mentaliteto ryškiausias bruožas, ir jį labai lengva atpažinti, yra principinė neapykanta lietuvių kalbai.

Grėsmę kelia tai, kad šis sluoksnis per pastaruosius metus masiškai pasipildė šimtais tūkstančių atvykėlių, kurie iš tikrųjų atkūrinėja ir plečia taip vadinamą rusiškąjį pasaulį, ir visa tai vyksta Ukrainos karo fone. Kad atkuriamas rusiškasis pasaulis Lietuvoje, eteryje irgi kalbama, diskutuojama, bet tik politinio korektiškumo kalba. Deja, deja, po tokių pasikalbėjimų nevyksta joks, Lietuvai iškilusių grėsmių, šalinimas, bet sudaromas vaizdas, kad valdžia „rūpinasi“ tauta.

Manau, kad kažkas turėjo suprasti ir išdrįsti pasakyti, kad toje atvykėlių masėje yra daugybė žmonių, kurie niekada neišsižadės savo priešiškumo Lietuvai, negerbs mūsų Tautos ir niekada gera valia nesimokys lietuvių kalbos bei mūsų istorijos. O aptakiais ir nuolaidžiais žodžiais jų prašyti, juos įtikinėti, kad susiprastų mokytis, yra tiesiog naivu. Šitie ir panašūs dalykai turi būti įtvirtinti įstatymu, kurio besąlygiškai ir griežtai laikomasi, o įstatymo pažeidėjai tuoj pat, be jokių išlygų, turi būti baudžiami.

Todėl pačiu savo straipsnio pavadinimu, jo turiniu bei stiliumi parodžiau, ko siekiu. O siekiau lietuviui parodyti, kad jis pats, jo palikuonys ir jo Tėvynė yra dideliame pavojuje.

Rašyti aptakiomis frazėmis ar kreiptis į jų protą yra beviltiška. Sąjūdžio laikais mes drįsdavome Lietuvą niekinančius kolonistus vadinti jų tikraisiais vardais: okupantais, perėjūnais, Lietuvos naikintojais. Mes jokiu būdu neraginome prieš juos smurtauti ar keršyti, bet mokėjome prieš juos stovėti ir kalbėti tiesiai, atvirai ir aiškiai. Todėl tikiuosi, kad šis mano straipsnis padės susigrąžinti tokį kalbėjimo modelį.

Na, o tiesioginė paskata parašyti šį straipsnį buvo ne tik faktas, kad parduotuvėse, kavinėse, restoranuose mus akiplėšiškai aptarnauja rusiškai, kad jaunai rusei ta lietuvių kalba esanti dzin, kad parduotuvių, biurų, viešbučių pavadinimai dabar jau anglų kalba, bet ir vienas pokalbis su ukrainiečiu dalijant laikraščius Gedimino prospekte. Šis pokalbis pripildė kantrybės taurę. Matau reikalą trumpai atpasakoti.

Jis Lietuvoje gyvenąs jau ketveri metai, lietuviškai mokąs tik „Ačiū“ ir „Viso gero“. Statybininkas. Su juo dirbą penki lietuviai, maladcyj rebiata (šaunuoliai vyrukai), jis vienas ukrainietis, o jie noriai su juo kalbą rusiškai.

Paklausiau, kodėl jis nesimoko lietuvių kalbos, juk galimas daiktas, norės įleisti čia šaknis?

Atsakė, o kam jam reikalinga ta lietuvių kalba? Pasižiūrėkit, kiek jūsų čia tėra, nabagai – nepilnas milijonas. Ir Vilnius ne jūsų. Negirdit, kaip praeiviai kalba? Jie kalba rusiškai, lenkiškai, baltarusiškai – lietuvių čia nematyti! Vilnius priklauso tom trim tautom, ne jums.

Jo sūnus gyvenąs Vokietijoje kaip inkstas taukuose. Paklausiau, kodėl jis nevažiuoja į Vokietiją, atsakė: „Aha! Ten per tris dienas turėčiau kalbėti perfekt vokiškai“. Paklaustas, kas įkūrė Vilnių ir kokia kalba tas garbingas žmogus kalbėjo, įtūžęs mostelėjo ranka ir nubėgo.

Ir ką aš supratau? Kad šis rusakalbis ukrainietis yra tikrų tikriausias nelaimės pranašas. Savęs klausiau, tai kieno pusėje stovėtų šis ukrainietis karo atveju Lietuvoje: mūsų ar priešo?

Atsakymą visi žinome. Atmintyje susitelkė viskas: tai, kad Lietuvos valdžia per neapsakomai trumpą laiką į šalį buvo įleidusi tada daugiau nei 200 tūkstančių rusiškojo pasaulio atstovų, net rimtai nepatikrinusi, ar jie nėra Lietuvai pavojingi asmenys.

Prisiminiau, kad Lietuva yra vienintelė Baltijos šalis ir turbūt vienintelė visoje Europos sąjungoje, kurios mokyklose nėra visuotinio mokymo valstybine kalba.

Dar baisiau, kad Lietuvos valdžia visokiais įmanomais pretekstais atidėlioja prievolę į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams mokytis mūsų kalbos, o jie nori mokytis, kai tuo tarpu Latvijoje neišmokusieji jų kalbos minimumo yra deportuojami iš šalies.

Prisiminiau, kad Lietuvos valdžia specialiai, be jokio paaiškinimo Tautai, ukrainiečių vaikus siunčia mokytis į rusų ir lenkų mokyklas, bet ne į lietuvių, o Latvijoje ir Estijoje ukrainiečių vaikai būdavo nukreipiami tik į tų dviejų šalių mokyklas, kuriose mokomieji dalykai dėstomi valstybine kalba.

Na, o dabar jau žinome, kad Latvijoje ir Estijoje pereita prie mokymo visose švietimo įstaigose latvių ir estų kalbomis. Šios dvi nedidelės tautos puikiai mato savo šalyse realią išnykimo grėsmę, todėl viską daro įstatymų pagrindu, kad būtų sugrąžintas tautinis orumas ir valstybinis budrumas.

Taigi šiuo straipsniu ne tik norėjau priminti lietuviams, kas yra tautinis orumas, bet ir pažadinti seniai užmigusį tautos savisaugos jausmą. Tai yra neiškraipytas faktas, kad tokios valdžios sąmoningai sudaromos kliūtys ukrainiečiams mokytis lietuvių kalbos, lietuvių kalbos stūmimas iš viešojo sektoriaus, nuolatiniai Lietuvių kalbos inspekcijos puldinėjimai ir noras ją panaikinti yra ne kas kita, kaip šiltnamio sąlygų sudarymas penktajai kolonai ir dirvos ruošimas naujai okupacijai. Ir tai yra faktas, nes viso to, kas vyksta dabar Lietuvoje, niekaip kitaip nepaaiškinsi.

Tam tikra prasme vykdžiau pilietės pareigą įspėti apie pavojus matydama, kad valdžia ignoruoja gyvybinius šalies saugumo ir gynybos interesus, vykdydama absurdišką kalbos, kultūros ir istorijos politiką.

Šiuo straipsniu budinau lietuvius būti daug principingesniems, su kitataučiais kalbėti tik lietuviškai, kad jie susivoktų, jog Lietuva prie jų nesitaikys, tai jie turės taikytis prie Lietuvos. Jų prisitaikymas pirmiausia prasidės lietuvių kalbos išmokimu, nes mūsų šalyje ji yra valstybinė kalba.

Jiems tai nesvarbu, bet leiskite priminti, kad mums yra labai svarbu ne tik dėl to, kad mūsų kalba yra valstybinė, bet ir dėl pasaulio mokslininkų pripažinto fakto, jog mūsų kalba yra visų archajiškiausia, t. y. visų senobinė indoeuropiečių kalba visoje planetoje, penkių tūkstančių ar daugiau senumo, bet vis dar gyva.

Mūsų kalbos mokosi viso pasaulio žymiausiuose pasaulio universitetuose indoeuropiečių kalbų fakultetuose. Mūsų kalboje nėra nė vieno keiksmažodžio, nebent posakiai, tokie kaip: „Tegul svirplys įlenda į tavo kelnes“ kam nors bloga linkint. Šiandien pasaulio kalbininkai mūsų kalbos pagalba perskaito anatolų kalbų įrašus akmens plokštėse, jų ypač gausu hetitų kalba.

Taigi žinant šiuos faktus apie savo kalbą darosi dar skaudžiau, kai matome, kokią nepagarbą jos atžvilgiu rodo kai kurie kitataučiai. O mūsų kalbą išsaugojo, ją išgelbėjo ir krauju ją prausė mūsų knygnešiai.

Tikriausiai mūsų kalbininkai sukūrė anglišką naujadarą „book smugglers“ (knygų kontrabandininkai), nes tokio reiškinio nėra buvę nė vienoje planetos šalyje. Per 40 spaudos draudimo metų rusų caro okupacijos laikotarpiu, nuo 1865 m. iki 1905 m., knygnešiai atnešė penkis milijonus lietuviškų knygų iš tuometinės Prūsijos ir Mažosios Lietuvos spaustuvėlių ir spaustuvių, atgabeno net iš Amerikos. Šimtai knygnešių padėjo galvas nuo ruso kardo, kiti buvo ištremti ar liko suluošinti.

Gerbiama teisėja Evelina Petraitienė man pateikė pirmąjį kaltinamąjį klausimą, ką turėjau omenyje rašydama tokį teiginį: „Todėl tegul ateina drąsa jiems pasakyti: važiuokite namo ir puoškite savo plačią, neapžiojamą tėvynę, o mes puošime savąją, tik be jūsų. Bet jei norite čia pasilikti, prašom: kurkite savo verslus, šeimas, lankykite tik lietuviškas mokykla...“

Atsakiau, kad šį teiginį galima suprasti tik turint omenyje Lietuvos ir kitų kadaise Rusijos okupuotų šalių kontekstą. Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje iš lūpų į lūpas „skraido“ trumpas pasakymas tiems, kurie nėra lojalūs jų šaliai: „Čemodan, vokzal, rasija (lagaminas, stotis, Rusija)“.

O turima omenyje visiems žinomas faktas, kad žlugus Sovietų sąjungai iš Lietuvos ir iš kitų respublikų išvyko nemažas skaičius buvusių kolonistų, ir tai buvo garbinga ir sąžininga iš jų pusės, nes jie nenorėjo mokytis lietuvių kalbos ir jiems buvo skaudu prarasti vyresniojo brolio vaidmenį.

Bet bėda ta, kad čia liko nepaprastai daug tokių žmonių grynai iš materialinių paskatų, ir tokių žmonių elgesys yra dažnai net amoralus; jie nuolatos atvirai demonstruoja nelojalumą Lietuvos valstybei, mini okupacijos laikų šventes, piktybiškai nesimoko lietuvių kalbos, neslepia palankumo rusiškajam režimui, dažniausiai net tiesiai į akis išrėžia, kad laukia nesulaukia Putino atėjimo.

Juk visi prisimename, kad iki Ukrainos karo šimtai rusų su savo vėliavomis ir lozungais švęsdavo Rusijos dieną Vingio parke. Kaip jie ten švęsdavo, buvo atvira, įžūli antivalstybinė manifestacija Lietuvos atžvilgiu.

Žuvusiųjų paminėjimas Antakalnio kapinėse, pasipuošus Grigorijaus juostelėmis, dar kitas antivalstybinis pasireiškimas. Ir tokių atvejų daugybė. Todėl kyla atviras ir griežtas klausimas, ar tokie žmonės neturėtų būti repatrijuojami į savo šalis? Ir kokia yra dar kita valstybė, kuri leidžiasi būti taip šantažuojama, kaip mūsiškė?

Į gerbiamo prokuroro Šarūno Šimonio kaltinamąjį klausimą, ką turėjau omenyje, rašydama: „čia ne tik tautos bukumas ar negalėjimas kalbėti kitomis kalbomis, čia dar ir baisi neapykanta, vidinis įsiūtis, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi“, atsakiau šitaip:

Lietuvoje auga medis bukas, kurio mediena yra labai kieta, o jo šakos ir jaunas buko medelis nesiduoda sulenkiamas, iškart lūžta, nes nėra lankstus. Manau, kad mūsų Tauta, matydama tokias šio medžio savybes ir norėdama apibūdinti nelankstų, pasipūtėlišką, užsispyrusį ir nenorintį prisitaikyti žmogų, kad jam būtų geriau, pavadino šio medžio vardu.

Tai visiems žinomas ir plačiai vartojamas būdvardis. Šis būdvardis nėra niekinantis, bet tik parodantis, kad žmogus, o šiuo atveju tauta, yra nelanksti ir piktžiugiškai nusiteikusi mūsų atžvilgiu.

Taigi, ką reiškia bukumas šiame kontekste?

Daugelis tyrimų įrodo, kad kitataučių mokyklose lietuvių kalbos mokymas yra daug prastesnis nei lietuviškose mokyklose. Daugelis tyrimų dar įrodo, kad lietuvių mokyklose besimokančių kitataučių vaikų akademinis išprusimas yra daug aukštesnis negu vaikų kitataučių mokyklose. Jų akademiniai rezultatai yra daug žemesnio lygio. Kokia peršasi išvada?

Šie mokiniai turi daug mažesnes galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą ir užtikrintai integruotis į darbo rinką arba gauti vadovaujantį darbą – jų galimybės tampa ribotos. Kitataučiai tėvai, dėl savo užsispyrimo ir principinio nenoro mokytis lietuvių kalbos, sąmoningai skriaudžia savo vaikus.

Jūs man pasakykite, koks mylintis tėvas ar motina gali šitaip elgtis su savo vaiku, sąmoningai neleisdami jam integruotis į lietuvių visuomenę? Juk niekas jo neverčia tapti lietuviu! Jis tik taptų visaverčiu, garbingu Lietuvos piliečiu.

Visame pasaulyje yra pasklidusių lietuvių piliečių. Kuo taptų jų vaikai, jeigu jie atsisakytų leisti vaikus į mokyklas, kur dalykai dėstomi tos šalies valstybine kalba, bet leistų tik į sekmadienines lietuvių mokyklas? Jie apiplėštų savo vaikų gyvenimo laimę ir sužlugdytų jų gyvenimą. Tai kaip pavadinti šį Lietuvos kitataučių užsispyrimą neleisti savo vaikų į lietuviškas mokyklas, jeigu ne bukumu?

O jei kalbėsime apie mūsų šalies aukštesnį išsilavinimo lygį, noriu pabrėžti, kad visos mažos tautos yra, būtent, tokios, nes jos intuityviai jaučia grėsmę nunykti nuo pasaulio žemėlapio. Todėl jose daug universitetų, kultūros įstaigų ir tvirta kaip mūro siena – valstybinė kalba. Dažniausiai tos šalys turi ilgą gyvavimo kultūrą. Pažiūrėkime į savo Lietuvą:

1253 metais karalius Mindaugas įkuria Lietuvos valstybę. Palyginimui paminėsiu, kad Baltarusijos valstybė įkurta 1918 metais. Skirtumas nemažas, ar ne?

Čia kabo Lietuvos herbas Vytis. Ar žinome nors keletą faktų apie šį nuostabų herbą?

Lietuvių pagonių karalius Vytenis, vyresnysis Gedimino brolis, sukūrė Vytį ir jį naudojo kaip savo asmeninį karališką antspaudą. 1366 metais Vytis patvirtinamas Lietuvos valstybiniu herbu ir yra vienas seniausių herbų pasaulyje bei Vakarų Europoje.

Imkime universitetus. Vilniaus Universitetas įkurtas 1579 metais, Sankt Peterburgo universitetas įkurtas 1724 metais, o Maskvos Valstybinis M. Lomonosovo vardo universitetas įkurtas 1755 metais. Vieno sąžiningo ir garbingo rusų profesoriaus žurnalistas paklausė, kada rusų tauta pasivys Vakarų Europos šalių išsilavinimo lygį.

Profesoriaus atsakymas žurnalistą pribloškė: „Niekada!“. „Kodėl?“, pasiteiravo žurnalistas. „Ogi todėl, kad rusų universitetai įkurti dviem šimtais metų vėliau negu Vakarų Europos šalių ir Vilniaus Universitetas, kuris yra seniausias Rytų Europoje“. Iš viso šito matome, kad tautos išsilavinimas, tautos egzistencija priklauso nuo tvirtos švietimo sistemos.

Į gerbiamo prokuroro Šarūno Šimonio kaltinamąjį klausimą, ką norėjau pasakyti šiuo teiginiu „Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės“, atsakiau šitaip:

Noriu pabrėžti, kad yra nesuskaičiuojama daugybė atvejų, kai lietuviai savo šalyje yra ujami ir atvirai įžeidinėjami nusižengiant Konstitucijai ir apie jokį lojalumą mūsų valstybei čia negali būti nė kalbos.

Pavyzdžiui, buvusi Teisingumo ministrė E. Dobrovolska tuo metu, kai rašiau straipsnį, teikė pasiūlymus dėl lietuvių abėcėlės papildymo trimis lenkiškomis raidėmis, o vėliau dar grasino įvesti ir raidkeitinius (diakritinius) ženklus, bet, pasipriešinus elitinei visuomenei, nebeišdrįso.

Vėliau, kaip žinome, Seimas tas tris raides priėmė įstatymu, tokiu būdu sulaužydamas mūsų kalbos stuburą – abėcėlę, nes mūsų visos trisdešimt dvi raidės, tiek, kiek burnoje dantų, tariamos vienu garsu: p, t, k, u, ū ir t. t., o jų raidės tariamos dviem garsais: ks, dabljū, kjū.

Be jokios abejonės, visa pažangi Lietuvos visuomenė baisėjosi, rašė, diskutavo ne tik dėl to, bet buvo be galo nustebusi ir pasipiktinusi, nes tai atvirai nukreipta prieš mūsų Konstituciją, kurios keturioliktame straipsnyje parašyta, kad mūsų kalba yra valstybinė kalba. Juk lietuvių tauta savo kalbą kūrė ištisus tūkstančius metų, todėl, jeigu Dobrovolskai šovė į galvą tokia baisi mintis, reikėjo pasielgti garbingai sušaukiant Tautos referendumą.

Mūsų genialiosios kalbos nesukūrė nei seimas – 141 žmogus – nei, tuo labiau, lenkė Dobrovolska. Tų trijų lenkiškų raidžių savavališkas įvedimas į mūsų abėcėlę, neatsiklausus visos Tautos, yra ne kas kita, kaip savęs iškėlimas virš Konstitucijos, begalinė nepagarba ir priešiškumas lietuvių tautai.

Ši ponia buvo išrinkta tarnauti Lietuvai, bet ne Lenkijai. Tai daugiau nei apgailėtinas ir gėdingas reiškinys. Save gerbiantis seimūnas niekada sau neleistų taip elgtis, anaiptol, drąsiai priešintųsi ir gelbėtų Lietuvą, iškilus tokiems „drąsuoliams“. Juk kas kovoja prieš savo tėvynę, tas niekada netampa didvyriu, dar blogiau, praranda tautos pagarbą.

Kitas faktas. Įžūliai kovojama, kad gyvenviečių, kaimų pavadinimai Šalčininkų rajone būtų rašomi ir tautinių bendrijų kalba. Kur tai matyta? Tiek metų gyvenę tose vietose gyventojai neįstengia ištarti lietuviško pavadinimo?

Tose vietose nuo amžių gyveno lietuviai, ir tai liudija upių, upelių, kalvų, kaimų pavadinimai, kurie šiandien sulenkinti. Ar tai ne šeimininkavimas mūsų šalyje, ar tai ne savęs iškėlimas virš mūsų Konstitucijos, ar ne jos priesakų naikinimas?

Perskelbta iš Pozicija.org