Valensijos dešiniojo jaunimo lyderis: „Jauni žmonės Valensijoje parodė, kad „stiklinė karta“ gali tapti „plienine karta“

Pablo González Gasca yra gerai žinomas kaip Ispanijos patriotinės jaunimo organizacijos „Revuelta“ viešasis veidas. Ši jaunimo asociacija išgarsėjo per protestus prie Socialistų partijos būstinės Ferrazo mieste dėl Katalonijos separatistų amnestijos įstatymo ir dalyvavo kitose akcijose prieš separatizmą. Po audros „Dana“ nelaimės Valensijoje, kai praėjusių metų spalio 29 d. rytinėje Ispanijos dalyje iškrito metų lietaus kiekis, ir valstybė nesugebėjimo į ją reaguoti, „Revuelta“ vėl pateko į dėmesio centrą dėl savo gebėjimo sutelkti savanorius ir valdyti išteklius.

Daug kartų girdėjome, kad jaunimas yra visiškai pasimetęs, kad nėra pajėgus stengtis, aukotis, tačiau Valensijoje pamatėme, kad yra jaunimo, kuris nebijo lįsti į purvą ir dirbti.

Tai tiesa. Valensijos jaunimas parodė, kad tai, ką kai kas vadina „stikline karta“, gali tapti „plienine karta“, kuriai tereikia tikslo, už kurį galėtų kovoti. Nuo pat jaunystės jie matė, kaip buvo menkinamos didžios priežastys, tokios kaip šeimos ar tautos gynimas, ir daugelis jaunų žmonių dėl stigmos ar propagandos poveikio anksčiau vengė mestis į purvą, tačiau atradę aktualią priežastį, už kurią verta kovoti, jie nutraukė visas juos laikiusias grandines.

Susidūrę su tuo, kas įvyko Valensijoje, daugelis žmonių pasisiūlė padėti, tačiau veiksminga pagalba – kitas klausimas. Kaip organizavote šią pagalbą ir savanorių armiją?

Mums tai buvo valios triumfas. Nė vienas iš mūsų, pagalbą koordinavusių jaunuolių, nebuvo logistikos, personalo valdymo ar humanitarinės pagalbos ekspertas, tačiau tikime, kad kai yra impulsas, entuziazmas ir dosnumas, tavo kelyje atsiranda žmonės, galintys užpildyti šias spragas. Taigi, pasirodė šimtai ispanų, ir mes galėjome koordinuoti veiksmus, kad išspręstume visus kelyje iškilusius sunkumus.

Žmonės buvo ne tik organizuoti, bet juos palaikė ir atvykusi gelbėjimo technika.

Taip, iš tiesų. Dėl mūsų greito dislokavimosi nukentėjusioje teritorijoje galėjome įvertinti pagrindines problemas, su kuriomis susidūrė Valensijos gyventojai. Taigi nuo pirmosios savaitės, tūkstančių ispanų aukų dėka, koordinavome komandas ir sunkiosios technikos darbininkus, kurie padėjo judinti automobilius, atlaisvinti garažus, ieškoti dingusių žmonių ir valyti gatves. Būdami vietoje galėjome susipažinti su mūsų tautiečių tikrove ir jų poreikiais.

Nepaisant viso šio darbo, netrūko išpuolių prieš savanorius, ypač iš kraštutinių kairiųjų, kurie mieliau solidarizuojasi su imigrantais. Ar šie išpuoliai jus paveikė emociškai ar ekonomiškai?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad jie mūsų nepaveikė, bet ne dėl mūsų atliekamo darbo, o dėl to, kad jautėme, jog, menkindami mūsų ir savanorių pagalbą, jie atbaidė daugelį žmonių nuo aukojimo mūsų asociacijai ir užkirto kelią didesnės pagalbos teikimui. Dėl jų įžeidinėjimų ir etikečių tik sumažėjo aukų, todėl sumažėjo ir galimybė suteikti pagalbą.

Tačiau kartu daug kairiųjų pažiūrų žmonių, nusivylusių „socialinių“ judėjimų neįgalumu, parėmė mūsų projektą, nors ir dėl šio konkretaus reikalo. Tam tikra prasme tauta peržengė ideologijas.

Kas nutiko Valensijoje?

Valensijoje žlugo triguba sąjunga. Pirmiausia – dviejų partijų režimas, kuris iš politinio išskaičiavimo atliko katastrofišką valdymą. Tiek Liaudies partija, tiek Ispanijos socialistų partija skyrė daugiau laiko kaltinti savo politinius priešininkus, o ne padėti Valensijos gyventojams. Antra, turime žiniasklaidą – abiejų politinių partijų žiniasklaidos priemones, kurios pasišventė kriminalizuoti ir atbaidyti savanorius, atėjusius padėti nesant vyriausybės. Ir galiausiai nuo politinės valdžios priklausoma vyriausybė, kuriai prireikė kelių dienų, kad dislokuotų kariuomenę, avarines sistemas ir visų rūšių specialistus. Net į Valensiją atvykę kariškiai buvo visiškai nekomplektuoti, būtiniausius dalykus darbui atlikti, kaip ir sunkiąją techniką, turėjo gauti iš mūsų asociacijos. Ugniagesių komandai net turėjome paskolinti vandens siurblius! Kita vertus, žmonės sugebėjo pasipriešinti visam šiam žiniasklaidos, politikos ir valstybės neatsakingumui ir neveiklumui. Todėl vienas iš populiariausių šūkių per šią krizę buvo: „Tik liaudis gelbsti liaudį!“

Praėjo du mėnesiai, o padėtis toli gražu nėra įprasta. Ko labiausiai reikia Valensijos gyventojams?

Ką tik baigėme kalėdinę akciją, kurios metu išdalijome dovanas daugiau nei 3000 Valensijos vaikų. Tai leido mums užmegzti ryšį su naujomis šeimomis ir jų problemomis. Dar reikia atlaisvinti šimtus garažų, sutvarkyti fasadus, atidaryti įmones ir įrengti namus. Žaizdos didžiulės, o valstybės pagalba neateina, todėl mūsų darbas dar toli gražu nebaigtas.

Verta iš Europeanconservative.com