Už valdžios satyrą teisiamas Vokietijos žurnalistas: „Šis procesas vieną dieną baigsis kairiųjų-žaliųjų diktatūra“

Davidas Bendelsas yra žurnalistas, nuo 2017 m. dirbantis alternatyvaus ir patriotinio internetinio žurnalo „Deutschland-Kurier“ vyriausiuoju redaktoriumi. Su juo kalbamės apie dešiniąją žiniasklaidą ir žodžio laisvę Vokietijoje po to, kai jis buvo nuteistas už tyčiojimąsi iš valdžios pareigūnų.

Papasakokite apie „Deutschland-Kurier“.

2017 m. įkurtas „Deutschland-Kurier“ yra plačiausio masto, įtakingiausias alternatyvus ir patriotinis naujienų žurnalas Vokietijoje, kiekvieną savaitę pasiekiantis daugiau kaip 15 mln. skaitytojų ir interneto vartotojų Vokietijoje ir Europoje.

Kokia konservatyviosios žiniasklaidos padėtis Vokietijoje?

Iš esmės Vokietijoje konservatyvios žiniasklaidos nebėra! Tai, ką jūs apibrėžiate ar įsivaizduojate kaip „konservatyviąją žiniasklaidą“, geriau vadinti alternatyviąja žiniasklaida. Kodėl? Kalbant apie situaciją čia, reikia pasakyti, kad terminas „konservatyvus“ plačiai paplito ir tapo beprasmiška universalia etikete, apibūdinančia beveik viską, kas nėra kraštutinių kairiųjų. Tai passe-partout žodis, kuriuo vadinama viskas, kas nėra visiškai socialistiška. Pagal tokį „konservatyvumo“ apibrėžimą Krikščionių sąjungos partija (CDU) vis dar tvirtina esanti konservatyvi, o tai yra tikras pokštas!

Kaip galima vadinti konservatyvia partiją, kuri išduoda savo principus ant kairiųjų-žaliųjų aktyvistų altoriaus? Ant klimato beprotybės aukuro? Kuri remia gamtos ir kultūros kraštovaizdžio naikinimą, miškų su šimtamečiais medžiais, tokius kaip garsiųjų brolių Grimų pasakų miškas Hesenoje? Kuri remia milijonų paukščių išžudymą dėl masinio vėjo jėgainių, kurios neturi jokio poveikio energetiniam saugumui, įrengimo? Kaip gali būti „konservatyvi“ partija, kuri ketina sutikti su nesibaigiančiu skolų darymu ir mokesčių didinimu vien tam, kad vėl „patektų“ į kitą kairiųjų vyriausybę?

„Konservatyvus“ Vokietijoje tapo tuščiaviduriu žodžiu. Todėl verčiau kalbėčiau apie alternatyvią žiniasklaidą. Bet atsakydamas į jūsų klausimą: Vokietijoje ši žiniasklaida patiria didžiulį senųjų partijų kartelio spaudimą. Jų ilgos rankos siekia giliai į teisingumo sistemą. Jie čia bijo ne ko kito, o tik galimybės, kad žmonės gali atpažinti tiesą, suvokti vykstantį politinį sukčiavimą. Cituoju Abraomo Linkolno žodžius: „Visus žmones galima apgauti tik tam tikrą laiką, o kai kuriuos – visą laiką. Bet neįmanoma apgauti visų žmonių visą laiką.“ Būtent to bijo Berlyno valdžia, kaip velnias vengia šventinto vandens. Ir šie Abraomo Linkolno žodžiai yra mūsų darbas!

Gavote didelę baudą už tai, kad savo X paskyroje paskelbtose satyrinėse žinutėse pašiepėte Vokietijos socialdemokratų vidaus reikalų ministrę Nancy Faeser. Kuo remdamasi teisminė valdžia jus nuteisė? Ar satyra yra neapykantos nusikaltimas?

Be jokios abejonės, tai satyra. X svetainėje Elonas Muskas buvo labai susirūpinęs ir atkreipė dėmesį į šią Faeser surengtą šmeižto kampaniją, rašydamas: „Tai beprotybė!“ Prokurorai ir teisėjai įvykdė šį teisingumo iškraipymą. Buvęs federalinis gynybos ministras ir geriausias konstitucinės teisės ekspertas profesorius Rupertas Scholzas aštriai sukritikavo Faeserio pateiktus baudžiamuosius kaltinimus, sakydamas: „Faeserio veiksmai prieš J. Bendelsą atrodo savavališki!“ Jis pridūrė: „Mano nuomone, baudžiamieji kaltinimai neturi jokio pagrindo. Nematau jokios baudžiamosios atsakomybės pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso (StGB) 188 straipsnį.“ Šioje normoje, dar vadinamoje „lèse majesté paragrafu“, numatyta baudžiamoji atsakomybė už politinių veikėjų įžeidimą ir šmeižtą.

Rupertas Scholzas taip pat pabrėžė: „Ypač plakatui „Nekenčiu žodžio laisvės“, kuris atpažįstamas kaip satyra, taikoma spaudos ir nuomonės laisvė.“ R. Scholzas taip pat mano, kad neproblemiška, jog laikraštis „Deutschland-Kurier“ išspausdino AfD politiko Maximiliano Kraho X socialinio tinklo žinutę apie 2023 m. birželį Prancūzijoje, Annecy mieste, įvykusį sirų siautėjimą su peiliu ir kad neutraliai paprašėme atvirai pareikšti nuomonę apie M. Kraho teiginį, jog „Masinė imigracija yra mirtina“. Ponas Scholzas negalėjo įžvelgti jokio žmonių kurstymo pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 130 straipsnį (130 straipsnis susijęs su neapykanta ir kurstymu). Taigi turiu paklausti: ar nusikaltimas yra neutraliai klausti žmonių nuomonės apie kitų žmonių veiksmus? Tai visiškai absurdiška! Štai kaip toli čia, Vokietijoje, nuėjo reikalai!

Ar už šiuos memus, be baudos, gali grėsti ir kalėjimas?

Taip, tai realus pavojus, kuris man gresia. Atrodo, kad to ir siekiama: nubausti vieną žmogų ir nutildyti šimtus! Vokietijoje žmonės laikomi turinčiais teistumą, jei jiems skiriama 90 ir daugiau dienų bausmė; o mano atveju bausmių suma siekia 480 dienų. Tai praktiškai reiškia antausį. Vienintelė priežastis, kodėl iš karto nepateksiu į kalėjimą, yra ta, kad dar neturiu teistumo. Tačiau sistemos žinia, slypinti už šių absurdiškai didelių bausmių, yra aiški: nedrįskite daugiau mums lipti ant kojos!

Prof. Scholzo paminėtame meme Nancy Faeser pavaizduota su užrašu „Nekenčiu žodžio laisvės“. Atrodo, kad šis jūsų persekiojimas patvirtina tai, kas ten parašyta.

Būtent! Tik įsivaizduokite, kad meme būtų buvę parašyta: „Aš myliu laisvą žodį“. Tai būtų šimtmečio pokštas! Labai garsus Hamburgo žiniasklaidos teisininkas Joachimas Steinhöfelis, kalbėdamas apie čia aptariamą memą, pasakė: „Tai, ką jūs sakote, yra tikrovės neatitinkantys žodžiai: „Bambergo baudžiamojo teismo teisėjo baudžiamuoju įsakymu, priimtu už aiškiai leistiną nuomonės išraišką, kriminalizuojamas naudojimasis pagrindine teise. Tam reikalinga profesinė nekompetencija yra tokia sunkiai įsivaizduojama, kad nebegalima atmesti tyčinio netinkamo teisės taikymo galimybės.“

Kaip ne teisininkas, galiu tik interpretuoti prokuroro Steinhöfelio pareiškimą, kad, atrodo, yra rimtas ir baustinas kaltinimas trukdymu vykdyti teisingumą! O ponia Faeser, kuri pati yra visiškai kvalifikuota teisininkė, pernelyg gerai žino, ką daro vykdydama kampaniją prieš žodžio ir spaudos laisvę.

Ar sulaukėte paramos iš žurnalistų asociacijų ar kolegų už alternatyvios stovyklos ribų?

Deja, ne. Bet tai nebuvo labai netikėta. Dauguma pagrindinių žiniasklaidos priemonių redaktorių čia yra kairiųjų-žaliųjų pažiūrų. O daugelis leidinių finansiškai priklauso arba nuo vyriausybės, arba nuo Džordžo Sorošo NVO-mafijos paramos. Pavyzdžiui, žurnalą „Spiegel“ anksčiau daugiau nei 5 mln. eurų rėmė Gateso fondas. Daugiau nei liūdna matyti, kaip šis „demokratijos šturmo ginklas“, kaip kadaise savo leidinį pavadino jo įkūrėjas Rudolfas Augšteinas, virto mielu kairiųjų-žaliųjų pažadintos sistemos augintiniu!

Scholzo vyriausybė žlunga, o apklausos rodo SPD nuosmukį artėjančiuose rinkimuose. Ar manote, kad šį išpuolį prieš žodžio laisvę lemia jų neviltis, kai jie susiduria su nuosmukiu?

Ne. Mano požiūriu, tai neturi nieko bendra su rinkimais. Represijos visą laiką būdingos sistemai. Kaip ir sakiau: nubausk vieną ir nutildyk šimtus! Visą pavojų demokratijai Vokietijoje iliustruosiu kitu pavyzdžiu. Ponia Faeser ir jai pavaldus vidaus žvalgybos tarnybos vadovas Haldenwangas sugalvojo „valstybės delegitimizavimo“ sąvoką, kad galėtų kriminalizuoti kritikus. Šios sąvokos net nėra jokioje Vokietijos baudžiamojoje teisėje. Tačiau sistema ją naudoja visiškai sąmoningai, kad tik įvarytų žmones į nacių kampą ir nutildytų. Tai tikrai baugina. Vis daugiau žmonių čia yra labai susirūpinę ir klausia: Quo vadis, Vokietija? Jei nesustabdysime šios pražūtingos raidos, kelionė vieną dieną baigsis kairiųjų-žaliųjų diktatūra. Vietoj svastikos vėliavų ant visų viešųjų pastatų ir vietų Vokietijoje plevėsuos vaivorykštinės vėliavos.

Angela Merkel ką tik išleido knygą, kurioje gina visą savo vadovavimą, pavadinimu „Laisvė“. Ką manote apie Merkel palikimą ir knygos pavadinimą?

Knyga turėjo vadintis „Įžūlumas“, o ne „Laisvė“. Vadinamoji A. Merkel autobiografija skaitytojus juokina: 42 eurai už 700 puslapių, kupinų savigyros. Pinigai išmesti pro langą!

Prisiminkime: Merkel kancleriavimo laikotarpiu buvo uždarytos vaikų žaidimų aikštelės, uždrausta išeiti pasivaikščioti ar sėdėti ant parko suoliukų. Ji atsakinga už Vokietijos ekonomikos nuosmukį, nes privertė idiotiškai atsisakyti branduolinės energijos. Jos rankos suteptos krauju, nes ji atsakinga už masinę imigraciją ir begalines kančias, kurias ji sukėlė daugybei užpuolikų ir prievartautojų aukų šeimų, nes 2015 m. neuždarė Vokietijos sienų. Įdomu, kada ji prisijungs prie žaliųjų? Bet to nebereikia, nes ji deformavo Krikščionių sąjungos partiją.

Tiesą sakant, pastaraisiais metais A. Merkel simpatizavo absoliutaus draudimo partijai – Žaliesiems. Visai neseniai A. Merkel net apgailestavo, kad 2013 m. neįvyko juodųjų ir žaliųjų koalicija. O dabar už užuolaidos ji vėl stumia savo partiją šiuo keliu. Leiskite pacituoti Franzo Jozefo Štrauso, didžio ilgamečio konservatyvaus Bavarijos ministro pirmininko, taip pat ilgamečio Krikščionių socialinės sąjungos CSU, seserinės CDU partijos, vadovo, citatą apie žaliuosius. Štrausas mirė 1988 m., bet apie Merkel jis būtų pasakęs, jei būtų ją pažinojęs: „Ji iš tikrųjų yra tobulas melionas: jos politika iš išorės žalia, o viduje raudona.“ Apibendrinant galima pasakyti, kad knygos pavadinimas „Laisvė“ visai netinka! Kiekvienas normalus pilietis turi jaustis išjuoktas.

Versta iš Europeanconservative.com