Edvardas Čiuldė. Pomirtinis apsišaukėlių konservatorių gyvenimas
Išstumti iš valdžios Šimonytės pseudokonservatoriai niekur nepradingo, jie ir toliau nuodija aplinką, iš dienos šviesos įžengę į prieblandos...
Štai Šimonytė po pralaimėtų rinkimų jau toli gražu ne pirmą kartą virkauja, kad prezidentas Nausėda nėra vienodai teisingas visoms politinėms partijoms ir galimai nemėgsta konservatorių… Ajajai kaip neskanu, kai tokia patyrusi moteriškė kaip buvusi premjerė apsimeta naivuole skaistuole, nedaug skirtųsi nuo to atvejo, jeigu viešnamio merga prisistatytų nekaltybės įsikūnijimu, ar ne?
Prezidentas Gitanas Nausėda iš esmės nepažeidžia jokio įstatymo santykiuose su šalies politinėmis partijomis (klausimas kyla nebent tik dėl to, ar teisėtas dalykas yra Prezidentūros vykdomas Žemaitaičio trolinimas), o kas jo širdyje dedasi, matant „konservatorių“ išsidirbinėjimus, nesunku nuspėti, tačiau tai jau yra ne mūsų reikalas.
Kaip sakoma, į širdį neįlįsi, kita vertus, visi daugmaž suprantame, kad būtų bjauriai nesveika ir nežmogiška, jeigu prezidentas vidujai nieko „nejaustų“ apsišaukėliams konservatoriams, kurie subūrė kriminalinę gaują, kėlusią tikslą, klastojant faktus gyvą suėsti Nausėdą.
Kad ir kaip ten būtų, dabar jau žinome, kad Nausėda žmogienos neėda, o velnių priėdusios „konservatorių kiaulės“ prezidentieną laiko delikatesu.
Kam Lietuvoje dar buvo ar tebėra paslaptis, kad tokiu, kraupiai niekšingu, anksčiau nepriklausomoje Lietuvoje tarsi pernelyg dar nepraktikuotu būdu, klastojant vadinamųjų tyrimų medžiagą nuo A iki Z, buvo siekiama pravalyti kelią Šimonytei į Prezidentūrą? Nebent Ingrida vienintelė to nežinojo arba pasistengė kuo greičiau užmiršti. Žinia, Nausėda tvirtina, kad jo mėgstamiausia gėlė yra kaktusas, savo ruožtu bandau spėti, jog mieliausia gėlė ir Šimonytei toli gražu yra ne supolitinta ir privatizuota kaip simbolis neužmirštuolė, o retai, bet skaisčiai pražįstantis leopardinis amorfofalas.
Dar delikatesnis arba, tiksliau tariant, keblesnis aptarimui yra „legendinės konservatorės“ Rasos Juknevičienės virkavimai dėl Sakartvele įvykusių policijos išpuolių prieš demonstrantus.
Kažkokie labai negeri dalykai dedasi šioje, mums neseniai dar draugiška laikytoje šalyje, tačiau kaip dabar neprisiminti, kad užpraeitą kartą, kai policija talžė demonstrantus Lietuvoje, žaibo greitumu po miestus ir kaimus paplito gandai, kad neva ta pati Juknevičienė ragino baudėjus su protestuotojais elgtis dar šiukščiau ir griežčiau. Kas be ko, tokie pasakojimai gali būti tik pikti pramanai, tačiau jie kažkodėl tampriai prilipo prie Juknevičienės veido, atitiko tipažo profilį.
Labai liūdna būtų dėl kartvelų tautos, jeigu jie iš tiesų jau nusprendė atsitraukti nuo vakarietiškos civilizacijos vertybių. Tačiau, kaip atrodo, nėra jokių patvirtintų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad įvykę parlamento rinkimai čia buvo suklastoti. Kas be ko, mums yra patogiau ir politiškai naudingiau manyti, kad rinkimai oligarcho buvo pavogti iš tautos, tačiau visados verta prisiminti dar ir tą aplinkybę, kad politiku, pamelavusiu vieną ir kitą kartą, niekas netikės net tada, kai jis kalbės tiesą.
Kai „konservatoriams“ gyvenimas tampa per sunkus, arenoje paprastai pasirodo Virgutis Valentinavičius, mūru stojantis už apsimetėlius konservatorius ir kitus pažangeivas.
Tada mane pasiveja prieštaringi jausmai.
Iš vienos pusės, apmaudu, kad verbalizuotas, įgudęs diskusijose, raštingas žmogus spardo į vienus vartus, iš kitos, anas vis dėlto yra labai patogus antagonistas, nes jo apologetinės ištarmės, saugant „konservatorius“ nuo skersvėjų, yra tokios odiozinės, pakeltos aukščiausiu sutirštinimo laipsniu, kad iškart tampa karikatūromis. Kiekvienas gali lengvai įsitikinti pats, kad neįmanoma nepajusti alergijos Šimonytei, jeigu perskaitai iki galo V. Valentinavičiaus surašytą Šimonytės panegiriką ir t. t.
Tačiau kai kurių V. Valentinavičiaus žodžių nutylėti negalima. Štai anas sako: „antisemitizmas yra labai skaudus klausimas Lietuvoje, turint galvoje, istoriją ir Lietuvos atsakomybę už žydų išžudymą šioje šalyje“. Tai labai nevalyvus teisiškai teiginys, nes okupuota Lietuva negali būti traktuojama kaip atsakomybės subjektas. Kitas klausimas, ar atsako už savo žodžius pats V. Valentinavičius, jeigu ne prieš Dievą, tada bent prieš žydus gelbėjusius žmones, lengva ranka besišvaistantis tokiais kaltinimais. Ta proga papasakosiu istoriją, man žinomą iki smulkiausių detalių. Viena valstiečių šeima per visą vokietmetį išslapstė pabėgusį iš karo belaisvių stovyklos žydų tautybės sužeistą sovietinės armijos karininką. Vaizdelis kaip iš plakatinio rusų filmo, tačiau toks dalykas nutiko vidurio Lietuvoje. Po karo jaunas vyras iš tos šeimos, vyriausiasis brolis, kuris karo metais rūpinosi pabėgusiu belaisviu, buvo nuteistas kalėti dėl nepriklausomos Lietuvos trispalvės iškėlimo Vasario 16-osios proga. Teismo metu jo pastangos apsaugoti žmogaus gyvybę nebuvo pripažintos kaip nuopelnas, nes karo metus praleidęs šeimos ūkyje karininkas jau anksčiau sovietų buvo nuteistas dėl to, kad neva neieškojo ryšių su partizanais. O dabar pagalvojau, kad jeigu anas būtų atsidūręs Zimano vadovaujamame sovietinių partizanų būryje, galimai būtų įtrauktas į genocido prieštaras, žudant Lietuvos gyventojus, deginant kaimus…
Dievas susimylėjo?
Rašyti komentarą