Christiaan Alting von Geusau. Ar Europa lunatikuoja ir tampa nereikšminga? (I)
Olandų laikraštis „De Volkskrant“, vienas svarbiausių šalies leidinių, šeštadienį, lapkričio 9 d., pirmajame puslapyje dideliu šriftu ir dar...
Straipsnyje teigiama, kad D. Trumpo išrinkimas yra paspirtis viso pasaulio autokratams, o taip pat pabrėžiama, kad išrinktasis prezidentas akivaizdžiai siekia „silpnos ir susiskaldžiusios Europos“.
Tai gana toli siekiančių teiginių kupina pozicija iš didelio laikraščio, kuris pretenduoja į objektyvią žurnalistiką. Tiesą sakant, nuo lapkričio 5 d., dėka garbingo prezidento Joe Bideno valstybingumo po to, kai jo partija triuškinamai pralaimėjo demokratiškus ir taikius rinkimus, mes tapome liudininkais, kaip grįžtama prie svarbios amerikietiškos tradicijos – 2020 m. lapkritį Trumpo ignoruojamos – kad išrinktąjį prezidentą pokalbiui į Ovalųjį kabinetą pakviečia kadenciją baigiantis prezidentas. Tai tradicija, kuri viešai užtikrina sklandų ir demokratinį valdžios perdavimą.
Ar autokratai visame pasaulyje džiaugsis D. Trumpo išrinkimu, dar neaišku. Bet kokiu atveju Iranas yra pakankamai nervingas, kad manytų, jog būtina užnugaryje perduoti alyvų šakelę į Vašingtoną atvykstančiai komandai. Teiginiui, kad naujasis prezidentas tikisi silpnos ir susiskaldžiusios Europos, trūksta įrodymų, ir jis iliustruoja daug svarbesnį dalyką, kurį daugelis, regis, pamiršta: Europa, o ne Jungtinės Valstijos, yra atsakinga už tai, kad ji būtų vieninga ir stipri.
„De Volkskrant“ iškalbingai parodo, kaip Europa lunatikuoja į tolesnį nuosmukį, nes jos įsitvirtinusi žiniasklaida ir politiniai lyderiai visiškai neatsižvelgia į tai, kas taip akivaizdžiai verda tarp didelės dalies Vakarų gyventojų abiejose Atlanto pusėse. Jie taip pat nesugeba teisingai interpretuoti ir reaguoti į epochinius pokyčius, kurie vyko pasaulio arenoje dar gerokai prieš šį JAV rinkimų ciklą.
D. Trumpo grįžimas į Baltuosius rūmus žymi naują etapą tarptautinėje arenoje, nes jo komanda, atrodo, yra pasirengusi vykdyti greitą ir radikalų pokyčių planą, remdamasi strategija „eskaluoti, kad būtų galima deeskaluoti“. Paskelbta, kad šimtai vykdomųjų įsakų jau parengti ir bus pasirašyti iškart po inauguracijos 2025 m. sausio 20 d. Tai rodo daug didesnį pasirengimą, palyginti su ankstesne D. Trumpo administracija.
Europoje jau matomi pokyčių ženklai. Vokietijos kanclerio Olaf Scholz pokalbiai su Rusijos prezidentu Vladimiro Putinu, sekę glaudžiu informavimu apie rezultatus D. Trumpui, pabrėžia naujos diplomatinės dinamikos formavimąsi. Tuo tarpu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, nors iš pradžių kritikavo Berlyno ir Maskvos dialogą, netrukus paskelbė siekį užbaigti karą diplomatinėmis priemonėmis 2025 m. Tokie pareiškimai, dar neseniai laikyti tabu, dabar ima keisti politinį Europos diskursą.
Vis dėlto Europai trūksta pasirengimo dar vienai D. Trumpo kadencijai, ir tai iš dalies lemia ideologinis sustabarėjimas daugelyje jos politinių ir žiniasklaidos sluoksnių. Moralizuojanti ir dažnai polarizuojanti pozicija užgožia dialogą su visuomenės dalimi, kuri skeptiškai vertina dabartinę politinę ortodoksiją. Nesugebėjimas įsiklausyti į alternatyvius požiūrius silpnina ne tik Europos vienybę, bet ir jos gebėjimą susidoroti su išoriniais iššūkiais.
Šis pasikeitimas reikalauja savikritikos ir struktūrinio atsako, jei Europa nori išvengti situacijos, kai ji tampa ne tik politiškai susiskaldžiusi, bet ir vis labiau nereikšminga globalioje politikoje. Tik stipri ir vieninga Europa galės derėtis su stipriais partneriais ir atsispirti autokratijos įtakai.
Europa šiandien susiduria su pavojingai sudėtinga situacija, kai jos silpnumas tampa akivaizdus visame pasauliniame kontekste, kuriame auga ne tik ekonominės krizės grėsmė, bet ir realus Trečiojo pasaulinio karo pavojus. Tokiomis aplinkybėmis Europos nesugebėjimas konsoliduotis ir parengti aiškios strategijos tampa kritiška jos pačios egzistencine rizika.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai Budapešte vykusiame politinių lyderių susitikime pažymėjo, kad europiečių nuomonė apie tai, kas įvyko Jungtinėse Valstijose, yra visiškai nesvarbi. Nei dabartinė, nei būsimoji JAV administracija neketina skirti daug dėmesio tam, ką apie Donaldo Trumpo sugrįžimą į valdžią ar jo ministrų kabineto pasirinkimus mano Europos politikai ar spauda, kad ir kaip prieštaringai jie būtų vertinami.
Tačiau šis abejingumas Europos nuomonei pabrėžia kitą problemą: būtent pačios Europos būtinybę nedelsiant tvarkyti savo vidaus reikalus. Geopolitinės įtampos stiprėja, o Europa, užuot stiprinusi savo vienybę ir savarankiškumą, demonstruoja politinį ir karinį nuosmukį. Jei tai nebus greitai išspręsta, Europa rizikuoja tapti ne tik antraeile žaidėja pasaulinėje arenoje, bet ir dar labiau priklausoma nuo išorinių jėgų.
Todėl Europos lyderiams būtina užmegzti konstruktyvius darbo santykius su naująja Vašingtono administracija, nepaisant asmeninių ar ideologinių nesutarimų. Šie santykiai turėtų būti grindžiami realistiniu požiūriu į bendrąsias grėsmes, o ne moraliniu vertinimu ar simboliniu protestu. Tik tokiu būdu Europa galės stabilizuoti savo pozicijas globalioje arenoje ir užkirsti kelią tolimesniam ekonominiam, kariniam ir politiniam nuosmukiui.
Valdant D. Trumpui, Amerika greičiausiai ir toliau laikys Europą svarbia partnere, jei ši bus pasirengusi prisiimti atsakomybę už savo pačios saugumą, ekonominį stabilumą ir politinį veiksmingumą. Tai reikštų, kad europiečiai turėtų atsisakyti savo letargiško požiūrio ir imtis ryžtingų veiksmų siekdami bendrų tikslų.
Nepaisant Kinijos siūlomų ekonominių pranašumų ir viliojančių finansinių sandorių, nei vienas atsakingas ir informuotas politinis lyderis negali rimtai tikėti, kad komunistinė ir autoritarinė Kinija, kurios kultūra ir politinė sistema iš esmės skiriasi nuo vakarietiškos laisvės ir demokratijos vertybių, galėtų tapti patikima partnerė. Ši nesuderinamumo problema ypač akivaizdi tokiose srityse kaip energijos tiekimas, ekonominio stabilumo užtikrinimas ir karinio suverenumo stiprinimas. Nepaisant įvairių JAV problemų ir trūkumų, transatlantinė partnerystė išlieka vienintele realia galimybe Europai, siekiančiai stabilios ir klestinčios ateities.
Energetinė nepriklausomybė
Vokietija, kadaise vadinta Europos ekonomikos varikliu, tapo ideologijos įkvėptos savidestrukcijos pavyzdžiu. Jos nesėkmės energetikos politikoje kelia rimtą grėsmę ne tik nacionaliniam, bet ir visos Europos ekonominiam stabilumui. Pirmiausia tai buvo sprendimas atsisakyti branduolinės energijos, nepaisant jos efektyvumo ir ekologiškumo. Vėliau sekė ekonomiškai netvarus ir nepakankamai apgalvotas „žaliosios energetikos perėjimas“ (vadinamasis Energiewende), kuris smarkiai sumažino Vokietijos pramonės konkurencingumą.
Dabartinę krizę dar labiau pagilino karas Ukrainoje ir dujotiekio „Nord Stream“ uždarymas, po kurio Vokietija susidūrė su energijos trūkumu ir išaugusiomis kainomis. Šiuos sprendimus skatino ideologiniai argumentai, tačiau ilgainiui jie pakenkė šalies gebėjimui išlaikyti stiprią, pramone pagrįstą ekonomiką. Tai parodė ne tik Vokietijos, bet ir platesnės Europos energetinės priklausomybės problemas, kurias būtina skubiai spręsti.
Jei Europa nori užtikrinti savo ekonominę ir politinę nepriklausomybę, energetikos politika turi tapti prioritetu. Tai reiškia branduolinės energijos renesansą, diversifikuotą energijos tiekimą ir didesnį dėmesį investicijoms į tvarias, bet ekonomiškai pagrįstas technologijas. Be šių žingsnių, Europa rizikuoja likti globalių galios žaidimų stebėtoja, o ne aktyvia dalyve.
Europos energetinė priklausomybė ir strateginės dilemos
Vokietija, ilgą laiką pernelyg priklausoma nuo rusiškų dujų, nesugebėjo greitai prisitaikyti ir pasinaudoti alternatyviais energijos šaltiniais, kad apsaugotų savo pramoninę bazę. Šis nesugebėjimas dabar graso visos Europos ekonomikos stabilumui. Pavyzdžiui, „Volkswagen“ nuosmukis, negirdėtas per šios įmonės itin sėkmingą istoriją, tapo akivaizdžiu įspėjimu apie trumparegiškos Europos energetikos ir klimato politikos padarinius. Tokia padėtis kelia didelę riziką ne tik Vokietijai, bet ir visai ES.
Tuo tarpu Jungtinės Valstijos pasiekė reikšmingą nacionalinę energetinę nepriklausomybę. Nuo 2019 m. tapusi didžiausia pasaulyje žalios naftos ir gamtinių dujų gamintoja, Amerika taip pat reikšmingai investavo į „žaliąją“ energiją. Šis dviejų krypčių požiūris užtikrina strateginį lankstumą dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis, kai Artimuosiuose Rytuose vyksta nestabilumas, o Afrikos žemyną vis dažniau purto destabilizuojantys karai ir konfliktai, pavyzdžiui, Sudane, Konge, Kenijoje ir Nigerijoje.
Europai, siekiančiai atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų dujų, kol kas nepavyko užsitikrinti tvarios alternatyvos. Dabar daugiau nei 50 % ES suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekia Jungtinės Valstijos, o likusi dalis ateina iš nedemokratinių šalių, tokių kaip Kataras ar Alžyras. Ši priklausomybė atskleidė rizikas, pavyzdžiui, kai lapkričio 16 d. Austrija, viena iš nedaugelio likusių „Gazprom“ klientų Europoje, susidūrė su staigiu dujų tiekimo nutraukimu.
Christiaan Alting von Geusau yra „Ambrose Advice e.U“ vadovaujantis partneris, Tarptautinio katalikų įstatymų leidėjų tinklo prezidentas ir teisės profesorius.
Šaltinis: europeanconservative.com
Rašyti komentarą