Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis Birželio sukilėliams

Nuotraukoje - drąsūs ir ryžtingi bendražygiai prie tik ką su meile ir pagarba pakabintos pulkininko K. Škirpos atminimo lentos. Gėlės Lietuvos Didžiavyriui. Jau seniai išėjusiam Anapus, bet savo žemiškoje Tėvynėje toliau nešančiam istorinės Golgotos kryžių erškėčiuotu patyčių ir žeminimo keliu. O kaip kitaip negu istorine patyčių ir žeminimo Golgota reikia vadinti tai, kad Trispalvę Gedimino pilies bokšte kėlusio pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Lietuvių aktyvistų fronto iniciatoriaus ir  Birželio sukilimo organizatoriaus vardas trinamas iš Tautos atminties? Net trejus metus Lietuvos ir Vilniaus valdžioms vilkinant išduoti leidimą pakabinti atminimo lentą. Tas atminties Golgotos kelias turėjo tęstis iki begalybės. 

Kas nors privalėjo sustabdyti vykstančią beprotybę ir nutraukti patyčias iš K. Škirpos jo paties kurtoje ir gintoje valstybėje. Valingai pakabinti atminimo lentą nelaukiant leidimo, kuris būtų neišduotas iki pasaulio pabaigos. Nacionalinis susivienijimas nesavivaliavo. Priešingai, pilietinio protesto ir nepaklusnumo aktas be leidimo pakabinant atminimo lentą buvo vienintelis būdas pasipriešinti antilietuviškos ir tironiškos valdžios savivalei.      

1941-ųjų birželis. Tik ką traukiniai su tūkstančiais lietuvių gyvuliniuose vagonuose pajudėjo į Rytus, tolimą ir svetimą šalčio ir mirties žemę. Kiti dar stovėjo geležinkelių stotyse ir tuojau turėjo keliauti ten pat. Bet šiandien lietuviams sakoma: jūs neturėjote teisės sukilti! Net plėšiami, kalinami, kankinami ir žudomi! Jūsų sukilimas buvo neteisėtas, o jūsų sukilėliai - nusikaltėliai!

Šitaip kalbama ne apie Sukilimą. Iš tikrųjų sakoma štai kas: jūs, lietuviai, nesate visaverčiai žmonės. Jūs esate nežinia kas. Kad ir ką su jumis būtų išdarinėjęs raudonasis komunistinis okupantas, jūs privalėjote kantriai kęsti ir nepakelti ginklo net tam, kad iš aklinai užkaltų vagonų gelbėtumėte tremčiai ir kančioms pasmerktus savo seseris ir brolius. Lietuviai yra vergų tauta, kuri neturi teisės į sukilimą! Štai kokia yra Sukilimo ir jo vadų šmeižto, menkinimo ir niekinimo kampanija siunčiama tikroji žinia Tautai. Būkite tylesni už vandenį ir žemesni už žolę!

Nežinia, koks bus tolesnė vakar pakabintos atminimo lentos kelionė. Bet ją kabinant siekta įspėti: tylesni už vandenį ir žemesni už žolę nebebūsime! Užtenka! Reikalaujame istorinės tiesos. Be nutylėjimų ir pagražinimų, bet ir be klastočių ir melų. Mums reikia tik objektyvios, ne praeities žaizdas draskančios ir priešinančios, bet jas gydančios ir sutaikančios tiesos. Tik tiek.

Sukilėliai rašė Lietuvos istoriją savo krauju ir gyvybės kaina. Ir perdavė ją mums tokią, kokią įstengė ir spėjo parašyti. Mes pasakojame istoriją žodžiais. Kad ir kokia būtų toji istorija, pasakojimo žodžiai privalo būti mūsų pačių ištarti ir parašyti žodžiai. Pačioms pasakoti savo istoriją yra tik laisvų tautų teisė ir privilegija. Plk. K. Škirpos atminimo lentos epopėja yra neabejotinas įrodymas, kad iš lietuvių ši teisė jau beveik visiškai atimta. 

Birželio sukilėliai kovojo ir daugelis jų padėjo galvas tam, kad lietuviai netaptų tauta, visiems laikams praradusia teisę ir galimybę kurti savo istoriją. Nors Sukilimas pralaimėjo, tautos istorija ir galimybė ją rašyti toliau buvo apgintos ir išgelbėtos.

Šiandien reikia apginti ir išgelbėti teisę patiems pasakoti savo istoriją. Lietuviams šios teisės taip pat reikia. Nes mes taip pat esame ir norime likti laisvų ir orių žmonių tauta. Mes irgi žmonės. Turėjome teisę sukilti ir turime teisę apie tai pasakoti. Patys aiškindamiesi, kas yra mūsų niekšai ir mūsų didvyriai. Be patarimų ir nurodymų iš šalies. 

Birželio sukilėliai kovojo ir už tai. Už Tautos teisę būti savimi.

Su Sukilimo diena. Garbė ir šlovė jo didvyriams.