Vaidas Navickas. Imigrantai įleisti sunaikinti Lietuvą?

Apie masinės imigracijos grėsmes Lietuvai ir jos sumanytojus Edvinas Jusys laidoje „Neredaguota“ ekonomistą, buvusį premjerės Ingridos Šimonytės patarėją Vaidą Navicką kalbino 2024 metų kovo 10 dieną.

Edvinas Jusys. Sveiki visi [...]. Šiandien pabandysime pasižiūrėti, kokia imigracijos situacija Lietuvoje ir kaip buvo iki jos prieita. Kokie yra ideologiniai masinės imigracijos sprendimų pamatai? Kas masinės imigracijos sprendimų iniciatoriai ir autoriai? Kaip masinė imigracija veikia Lietuvos nacionalinį saugumą? Tad pradedame pokalbį, matyt, nuo ideologinių pamatų.

Vaidas Navickas. Dėkoju, Edvinai. Šio pokalbio žanrą pavadinčiau ataskaitiniu. Buvau I. Šimonytės patarėjas ir vadovavau Vyriausybės komisijai nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti. Kai istorikai bandys suprasti, kaip Lietuva atvėrė savo sienas masinei imigracijai, vien dėl turėtų pareigų gali užkliūti mano vardas ir pavardė. Iš arti mačiau procesus ir už tai noriu tiek, kiek žinau, išsipasakot, kad suprastume, kaip šie dalykai veikia.

Masinės imigracijos ideologinis pagrindas yra, atrodo, visų priimtas teiginys, kad Lietuvoje trūksta darbo jėgos ir dėl to reikia atverti sienas. Mes beveik vieninteliai atsivėrėme masinei emigracijai. Dar 2020 metais dalyvaudamas rinkimuose vartojau frazę „esame Europos Bangladešas“. Mes pasirinkome tokią ekonominio vystymosi strategiją, pagal kurią būsime pigios darbo jėgos šalis Europos Sąjungos viduje. Tai yra pasirinktas, o ne vienintelis buvęs galimas dalykas. Turime, pavyzdžiui, siuvimo pramonę. Lietuvoje Sovietų Sąjungos laikais buvo daug siuvimo pramonės. Kai šalis vystosi ir darbo jėga brangsta, tokios pramonės šakos, kurios naudoja daug pigios darbo jėgos, traukiasi. Jos traukiasi į žemesnių kaštų šalis. Mums pradėjo siūti Kinija, paskui Kinija pasidarė per brangi, tada siuvimo pramonė išsikėlė į Vietnamą, dabar į Bangladešą. Tai mūsų ekonominė strategija, kuri yra paremta masine imigracija, yra orientuota į tokių pramonės ir paslaugų šakų, kaip logistika, transportas, pagrįstų pigia darbo jėga, palaikymą.

Mes nuolat girdime, kad atsivešime į Lietuvą IT specialistus iš Baltarusijos. Suprask, kad mes orientuojamės ne į pigią darbo jėgą, bet į kvalifikuotą.

Taip, ir į kvalifikuotą. Tam yra du skirtingi sąrašai ir statistikoje matosi, kiek yra aukštos kvalifikacijos ir kiek žemesnės. Labai rekomenduoju skaityti Migracijos departamento leidinį „Migracijos metraštis“; neseniai pasirodė 2023 metų laida. Pagal vidutinės ir žemos kvalifikacijos „trūkstamų“ profesijų sąrašą, 2023 metais išdalinome 79 tūkstančius leidimų laikinai gyventi Lietuvoje. O pagal aukštos profesinės kvalifikacijos – 2000. Tai daugmaž 3 procentai imigrantų yra su aukšta kvalifikacija, o 97 procentai yra virėjai, valytojai, vairuotojai, mūrininkai, t. y. yra tokios profesijos, darbai, kuriuos lietuviai iki anos krizės mielai darė, paskui krizei atėjus emigravo. Bet tai nereiškia, kad lietuvis nemoka statyti pastatų. Tai paprasčiausiai reiškia, kad lietuvis norėtų didesnės algos.

Statybų bendrovės EIKA vadovas Domas Dargis, perėmęs verslą iš tėvo Roberto Dargio, prieš penketą metų apie ukrainiečių imigracijos poveikį Delfyje sakė: „Ukrainiečiai paskatino lietuvius šiek tiek pasitempti. Ta konkurencija padidino darbininkų išdirbį ir aktyvumą, jie kažkaip suprato, kad negali taip drąsiai eiti ir prašyti algų kėlimo ir grasinti eiti į kitą darbovietę. Kalbant apie lūkesčius statybų versle, ukrainiečiai padėjo suvaldyti atlyginimų kilimo krizę“. Dažniausiai Lietuvoje sakoma, kad užsieniečiai gauna tas pačias algas kaip ir vietiniai. Dėl to ir cituoju statybos verslo atstovą D. Dargį, kuris 2019 metais buvo per jaunas suprasti, kad viešai tiesos sakyti nevalia, o sakyti reikia tai, kas ideologiškai pakeliui.

Prisiminkime ir Vilniaus autobusų vairuotojų streiką dėl darbo sąlygų, dėl darbo užmokesčio. Pasirinkimas versle paprastas: jeigu nesugebi pritraukti darbuotojų, gerini jų darbo sąlygas (kas žinoma kainuoja), keli atlyginimus (kas irgi kainuoja). Arba, kaip padaryta Lietuvoje, atsiveži iš Ganos vairuotojų ir pakeiti tuos, kurie galėjo dirbti už didesnį atlyginimą tais, kuriuos atsiveži. Nepigios darbo jėgos įvežimas Lietuvoje juk neribojamas. Nes su Europos Sąjunga turime darbo jėgos laisvą judėjimą. Tai galime vežtis kiek norime, norvegų, šveicarų, rumunų, bulgarų ir kitų. Bet visa diskusija verda apie trečiųjų šalių darbo jėgą dėl to, kad ji yra pigesnė.

Kai darbo jėga brangsta, dažniausiai darbdavys investuoja į automatizaciją. Net premjerė kažkada sakė, kad vietoj penkių su kastuvais dirbančių, reikia pasamdyti vieną ir nupirkti jam ekskavatorių. Tai reiškia, darbo jėgai brangstant, didesnes investicijas į darbo jėgos našumo didinimą.

Jeigu teisingai suprantu, tai yra kultūrinis vektorius: nenorima investuoti į žmogų?

Yra paprasčiau. Yra ir kultūrinis, apie jį dar pakalbėsime. Bet yra ir ekonominis: jeigu tavo verslas sustoja, o tu pirkai ekskavatorių, kuris brangiai kainavo, prisiėmei bankinį įsipareigojimą, tu moki bankui lizingą. O kai pasisamdai penkis tadžikus su kastuvais, rizikos nėra jokios. Jeigu statyba užbaigiama, tu juos išmeti iš darbo, tau nieko nekainuoja. Taigi yra daug pigiau ir sukelia daug mažiau rizikos verslui rinktis daug pigios darbo jėgos vietoje to, kad investuotų į stakles ar ekskavatorius ir panašius dalykus.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas dažnai kartoja, kad Lietuvos verslai, palyginus su visom kaimyninėm šalim, labai mažai investuoja į automatizaciją. Kai atveri kelią nevaržomai imigracijai, tai tada iš tiesų, kam čia prisiiminėti finansinius įsipareigojimus ir papildomą riziką, jeigu gali paprasčiausiai prisivežti naujų darbuotojų kiek tik nori. Ir čia galime pakalbėti apie kultūrinę pusę, apie kurią užsiminta. Visas šitas „trūksta darbuotojų“ naratyvas eina iš pagrindinių verslo lobizmo konfederacijų nuo 2018 metų.

Ar tai atėjo su šita Vyriausybe? Kokia buvo pradžia? Kokia buvo tokio veikimo dinamika?

Mano supratimu, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė šitą pigios darbo jėgos imigracijos praktiką pradėjo sukti, ir dabar ji sukasi vis didėjančiu greičiu. S. Skvernelio Vyriausybėje Giedrius Surplys buvo Vidaus reikalų ministerijos viceministras. Jis iškėlė tikslą: sukurti geriausias legalios imigracijos sąlygas Vidurio-Rytų Europos regione. Kad tai padarytų, jis dirbo su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos darbdavių konfederacija ir „Investuotojų forumu“. Antrame etape, kuris įvyko jau I. Šimonytės Vyriausybės kadencijos metu, irgi buvo tie patys pagrindiniai veikėjai, kurie „prastūmė“ naują imigracijos liberalizavimo etapą. Šiek tiek pasikeitė konfederacijos: Pramonininkų konfederacija, Darbdavių konfederacija, „Investuotojų forumas“ liko, bet Verslo konfederacija iš ketvertuko išmesta. Dabar įtraukti Prekybos pramonės ir amatų rūmai. Jie save vadina Verslo taryba ir būtent jie užsiėmė lobizmu už šitą naują liberalizavimo etapą, kurį jau šioji Vyriausybė priėmė.

Iki Skvernelio, valdant socialdemokratams, to nebuvo?

2019 metais (tai pirmi Skvernelio-Surplio migracijos reformos metai) Lietuvoje buvo 58 tūkstančiai užsieniečių; 2024 metų pradžioje jau 222 tūkstančiai. Iš tiesų dalis yra pabėgėliai iš Ukrainos. Sodros ar Užimtumo tarnybos duomenimis yra 142 tūkstančių užsieniečių, kurie dirba Lietuvoje. Taigi tų mastų, kurie pasiekti per praėjusius metus, imigracija iki 2019 metų niekada nebuvo pasiekusi.

Kaip veikia valdžios struktūros? Pagal Konstituciją skirtingos politikos sritys Lietuvoje priklauso skirtingoms ministerijoms. Migracijos politika yra priskirta Vidaus reikalų ministerijai. Šiandien dažnai viešojoje erdvėje matome išsigandusią vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę. Ji mato, kas darosi. Čia jos ministerijos priimtos įstatymo pataisos įsuko šitą imigracijos „velnio malūną“. Man atrodo, kad ji dabar jau mato, kas yra pridaryta.

Reikia suprasti, kad minimos konfederacijos yra tie žmonės, kurie atsidaro Vyriausybės kabinetų duris kojomis?

Taip, ir tai mane labai nustebino. Mechanika buvo tokia. 2021 metų rugsėjo pabaigoje į Vyriausybę ateina raštas iš taip vadinamos Verslo tarybos. Priminsiu, „Investuotojų forumo“ vadovas Rolandas Valiūnas, į komunistų partiją įstojęs 1988 metų gruodį; Darbdavių konfederacijos vadovas, anot Vikipedijos, buvęs KGB karininkas, Danas Arlauskas; Pramonininkų konfederacijos vadovas Vidmantas Janulevičius; ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Rimas Varkulevičius. Šie keturi žmonės atsiunčia Vyriausybei 28 punktų sąrašą, kaip reikia „tobulinti“ imigracijos sistemą.

Tai jeigu aš teisingai suprantu, pats šitą raštą pamatėt, kai jisai atėjo. Ar čia dar prie Skvernelio buvo?

Ne, tai įvyko jau prie šitos TS-LKD Vyriausybės. Ką Skvernelio Vyriausybėje padarė G. Surplys, tai sukūrė „trūkstamų“ žemesnės kvalifikacijos profesijų sąrašą. Kilus politiniam triukšmui, dar buvo įvestos taip vadinamos „kvotos“; jos šiais metais yra 40 tūkstančių. Bet ta „kvota“ yra tik pijarinis išradimas, tai nėra tikra kvota. Ta „kvota“ reiškia, kad pirmus 40 tūkstančių, ir tai yra nežmoniškas skaičius, gali vežti net nepasižiūrėjęs, ar neatsirado tokios profesijos darbuotojo Lietuvoje. Kai tos „kvotos“ yra išnaudojamos, reikia savaitę siūlomą darbą skelbti Lietuvoje ir tik tada gali samdyti darbuotoją iš trečiųjų šalių. Bet vis tiek galima tai daryti. Tai nėra kvotos. Kaip minėjau, buvo išdalinta 79 tūkstančiai leidimų laikinai gyventi žemos kvalifikacijos imigrantams, o „kvota“ buvo 40 tūkstančių. Matosi, kad tai nėra jokia kvota. Tai sukūrė G. Surplys.

O ką padarė šioji Vyriausybė? Ateina minėtas verslo struktūrų raštas. Vyriausybėje sukuriama darbo grupė, vadovaujama Vyriausybės pirmojo vicekanclerio, buvusio ambasadoriaus JAV Rolando Kriščiūno. Jis sukūrė tarpinstitucinę darbo grupę Vyriausybės kanceliarijoje, į kurią įėjo pono Valiūno organizacija, pono Arlausko organizacija ir panašiai.

Ką aš sužinojau, dirbdamas šioje darbo grupėje? Kai esi valdžios žmogus, pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) reikalavimus, jeigu su tavim nori kažkas kalbėtis apie konkretaus įstatymo pakeitimus, tada tiek lobistas, tiek valdininkas turi prievolę interesą deklaruoti elektroninėje sistemoje, kuri vadinasi Skaidris. Dirbant R. Kriščiūno darbo grupėje, įmonė Headex, užsiimanti laikinuoju įdarbinimu, vykdė lobizmą, siekdama išbraukti dalį vieno sakinio Užsieniečių teisinės padėties įstatyme. Pagal galiojančią tvarką aš deklaravau interesą elektroninėje sistemoje Skaidris. Ir tas užkūrė tokį nemalonų susirašinėjimą, iš kurio aš sužinojau, kad kai esi darbo grupėje, tai tada gali „lobinti“ kiek tik nori, ir prievolė apie tai viešai pranešti į Skaidrį išnyksta. Man VTEK buvo išaiškinta, kad nei aš, nei Headex grupės atstovė neturėjo prievolės deklaruoti lobizmo. Akivaizdu, kad yra palikta „skylė“ mūsų lobizmo sistemoje. Dabar aš suprantu, kodėl labai dažnai yra prašoma sukurti darbo grupę, nes tuomet išnyksta prievolė deklaruoti interesą ir gali užsiimti bet kokiu lobizmu.

Aš dar pacituosiu, nes tai toks juokingas dalykas (man reikia ant sienos pasikabinti). Šiuo veiksmu taip supykdžiau gerbiamus ponus iš Verslo tarybos, kad jie parašė laišką adresuotą premjerei I. Šimonytei ir TS-LKD pirmininkui Gabrieliui Landsbergui, kuriame štai ką rašo: „Visiškai nesuprantamas ministrės pirmininkės patarėjo pono Vaido Navicko elgesys, apskundžiant LRV kanceliarijos suformuotoje darbo grupėje dalyvavusius Verslo tarybos deleguotus verslo asociacijos atstovus VTEK-ui“. Tai jūs įsivaizduojate, kaip tai veikia? Atsiunti į Vyriausybę 28 norų sąrašą, kas turi būti pakeista. Tada R. Kriščiūnas suformuoja darbo grupę ir logika tampa priešinga – Vyriausybės kanceliarijoje suformuotoje darbo grupėje vykdomas lobizmas ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai apie tai pranešti nereikia. Tuo metu nežinojau, kad yra tokia didžiulė skylė, ir nuoširdžiai tą padariau. Dėl to vienintelį kartą buvau iškviestas pas premjerę pasiaiškinti, bet iš darbo dėl to neišmetė.

Lobistų laiškų vyriausybei, ateina kasdien po kelis. Mes juos perskaitydavome, pažiūrėdavome, kažkas jiems atrašo, padėkoja. Bet dažniausiai nelabai kas dėl jų yra daroma. Visada sakau, kad yra didelė lobistų nauda. Kai keiti kažkokį įstatymą, tai tu turi girdėti visas suinteresuotas puses. Kad viešajam interesui padarytum teisingą sprendimą, turi žinoti, kaip tai paveiks visas grupes. Tad nesakau, kad nėra reikalo rašyti laiškus Vyriausybei. Bet migracijos liberalizavimo klausimu iš karto įsijungė Vyriausybės kanceliarija, buvo sudaryta darbo grupė. Atsimenu, dabartinė Europos Sąjungos ambasadorė Vašingtone Jovita Neliupšienė buvo toje darbo grupėje ir diskutuojant apie tuos 28 punktus aš pasakiau, kad darbo grupėje nėra konsensuso, kad pritartume vienam iš punktų. Niekada neužmiršiu, kaip ji tada supyko ir pasakė, kad ne toks darbo grupės principas.

Ar tie 28 punktai buvo priimti ir veikia mūsų migracijos įstatymuose?

Taip, iš 28 punktų 20 buvo priimti. Kai kurių dalykų buvo prirašyta, kurie jau buvo įstatymuose, tik patingėjo lobistai juos išbraukti iš savo ankstesnių sąrašų. Vieną punktą paminėsiu, kur pavyko man įtikinti, kad tai būtų bloga mintis. Vienas iš punktų buvo, kad tie minėti „talentai“ iš užsienio – virėjai, mūrininkai, vairuotojai – iš karto galėtų atsivežti savo šeimas, ir jų šeimų nariams iš karto būtų galima gauti sveikatos draudimą Lietuvoje. Aš kaip dirbęs draudimo sistemoje žinau, jeigu tavo žmona serga vėžiu, tarkim, gyveni Vietname, Bangladeše, Zimbabvėje, bet kur, kur galbūt nelabai gera sveikatos sistema, tu atvažiuosi, kiek padirbėsi Lietuvoje, o tavo žmoną mes gydysim nuo vėžio. Tai tokių punktelių pavyko išvengti.

Jeigu G. Surplio pagrindinė inovacija buvo trūkstamų profesijų sąrašas, tai šios darbo grupės pagrindinė inovacija buvo pereiti nuo vizų, leidžiančių atvykti į Lietuvą, prie leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo vietoje vizų.

Įprasta tvarka norintys imigruoti eina į Lietuvos atstovybę, į konsulinę įstaigą savo šalyje arba kaimyninėje šalyje, ten įteikia dokumentus, pasikalba su konsuliniu žmogumi ir gauna vizą. Tačiau, kaip pamatysime kalbėdami apie statistiką, didžiuliai srautai pradėjo eiti iš Centrinės Azijos šalių – Kazachstanas, Kirgizstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas – kur Lietuva turėjo nelabai daug konsulinių įstaigų. Ir jeigu tu esi žmogus, baigęs TSPMI ir tave deleguoja į konsulinį langelį Almatoje ar kur kitur, tai tau irgi neįdomu tikrinti, ar Izmailas Mahmedovas turi, ar neturi kažkokį virėjo sertifikatą. Tai ir URM norėjo atsikratyti šito dalyko, ir spaudimas buvo iš minėtų lobistų organizacijų, kad pereitume nuo vizų prie leidimų laikinai gyventi išdavimo.

2023 m. sausį įdiegta sistema, kur per išorinę įmonę „VFS Global“, mes 31 užsienio šalyje priimame dokumentus ir biometrinius duomenis, tuomet jie persiunčiami į Migracijos departamentą, kur yra priimamas sprendimas išduoti ar neišduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Leidimas per tą pačią įmonę „VFS Global“ nusiunčiamas į vieną iš 31 užsienio šalies ir įteikiamas tam žmogui, kuris tada jau gali keliauti į Lietuvą ir čia dirbti. Tai pirmą kartą, mes tuos žmonės pamatome, kai jie kerta Lietuvos sieną. Bet viena iš didelių problemų su Šengeno erdve yra, kad vis nepavyksta užbaigti informacinės sistemos, kad matytum, ar su tavo išduota viza ar dokumentu kažkas įvažiavo į kitą Europos Sąjungos valstybę. Tai jeigu tie žmonės įvažiuoja per kažkur kitur, mes galbūt jų niekada ir nepamatome, nes jie gali įvažiuoti per Lenkiją ar ten kokią kitą šalį su leidimu laikinai gyventi Lietuvoje. Čia tegul mane pataiso, aš nesu šimtų procentų ekspertas, kaip tai veikia.

Pažvelkime, kiek Lietuvoje gyvena užsieniečių pagal jų pilietybę. Vėlgi, šaltinis – „Migracijos metraštis“. Perskaitysiu penkiolika šalių, iš kurių atvykusių daugiausia: Ukraina, Baltarusija, Rusija, Uzbekistanas, Kirgizstanas, Tadžikistanas, Indija, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Turkija, Moldova, Latvija ir Pakistanas. Iš jų, aišku, 74 procentai, yra iš trijų šalių – Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Bet pastaruoju metu sparčiai pradėjo važiuoti iš Uzbekistano ir kitų Centrinės Azijos šalių, kuriose mes neturime konsulinių įstaigų, kurios tikrintų tuos žmones. Mes juos pirmą kartą Lietuvoje pamatome. Ar Rusija negali išspausdinti GRU agentui, sakykim, tadžikiško paso?

Aš stebėjau, kaip R. Kriščiūno darbo grupės paruoštas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo keitimo įstatymas ėjo per Seimą. Ir man kas buvo įdomiausia, tai VSD šiek tiek atskleidė apie patikrinimus, kuriuos jie daro. Užsienio reikalų komitetas Seime, dėl man nesuprantamų priežasčių, buvo paskirtas pagrindiniu komitetu pataisoms svarstyti, ir ten buvo atėjęs atstovas iš VSD. Ir tuo metu, 2022 metų birželio 15 dieną, per metus dar buvo išduodama „tik“ 40 tūkstančių leidimų laikinai gyventi Lietuvoje.

Kas tuo metu buvo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas? Žygimantas Pavilionis ar jau Laima Andrikienė?

Jau buvo L. Andrikienė. Pakalbėkime apie tai, kas vyko. Viskas vieša. VSD atstovas komitetui papasakojo, kaip daromi patikrinimai. Kaip veikia VSD yra ne tik slapta, bet visiškai slapta. Visgi VSD papasakojo, kaip tikrindavo tuos 40 tūkstančių leidimų laikinai gyventi (pernai naujų leidimų buvo išduota 83 tūkstančiai, taigi per metus padvigubėjo). Bet kai buvo „tik“ 40 tūkstančių, VSD atstovas sakė, kad tikrina vieną procentą. Sakė, 99 proc. atvejų per penkias darbo dienas jie pritaria leidimo laikinai gyventi išdavimui. O išsamiai tikrina jie vieną procentą; tai – 2022 metų vidurio duomenys. Jeigu reikia daugiau laiko tikrinimui, VSD gali terminą pratęsti dar dvi savaites. Bet yra nustatyta pagal įstatymą, kad daugiau kaip 28 dienas jie negali svarstyti. Ir jeigu jie svarstymo terminą pratęsia ir rekomenduoja neišduoti leidimo laikinai gyventi, tada jie turi būti paruošę medžiagą eiti į teismą ir sprendimą apginti.

Tai jūs įsivaizduokit, ką galima padaryti per 28 dienas, kai pernai buvo išduota 83 tūkstančiai naujų leidimų, dar 70 tūkstančių buvo pakeista, tai iš viso atspausdinome 153 tūkstančius leidimų laikinai gyventi. Jeigu VSD visus tikrintų, koks tai būtų krūvis. Kreiptis informacijos, kaip mini VSD atstovas, į užsienio valstybę nėra galimybių, VSD nespėja apsisukti. O pagal įstatymą, tai reikia padaryti per 28 dienas ir jie dar turi surinkti įrodymus, kuriuos galėtų pateikti teisme, jei sprendimas būtų ginčijamas.

Kada priimtas įstatymas ir kas jį priėmė?

Tas įstatymas yra gana senas, aš nuo pradžių nežiūrėjau. Aš tikrinau iki R. Kriščiūno darbo grupės; Užsieniečių teisinės padėties įstatyme ketvirto straipsnio penktas punktas skelbia, kad „nurodytos [VSD] išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų“, „bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių darbo dienų“. Kiek žiūrėjau istoriją, taip visada ir buvo.

Kai iš Vyriausybės vicekanclerio R. Kriščiūno darbo grupės, kurioje, kaip minėjau, buvo lobistų atstovai, o taip pat valdžios institucijų atstovai, pagal įprastą tvarką išėjo įstatymo projektas, prasidėjo kelių savaičių derinimo su išorinėmis interesų grupėmis procesas. Ir tada, atsižvelgus ar neatsižvelgus į gautas pastabas, dėl projekto buvo balsuojama Vyriausybėje prieš siunčiant į Seimą. Tad tam, ką padarė R. Kriščiūno darbo grupė, pritarė visa Vyriausybė ir nusiuntė įstatymo projektą į Seimą.

Ką būtent šiuo klausimu padarė Vyriausybė? Vyriausybė 2022 metų gegužės 4 d. pateikė įstatymo projektą Seimui, kuris mano minėtą ketvirto straipsnio penktą punktą pakeistų taip: „nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos ir ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo prašymo gavimo dienos, kai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo kreipiamasi skubos tvarka“. Tai jie norėjo šitą terminą sutrumpinti, ir kur minėjau, kad VSD gali jį prasitęsti iki 28 dienų, tai Vyriausybės įstatymo keitime buvo įrašyta, kad bendras išvadų pateikimo terminas sutrumpinamas iki 21 dienos. Ačiū Dievui, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete VSD atsuko šitą dalyką ir dabartiniame įstatyme tebeliko 14 dienų ir 28 dienos. Ačiū Dievui, R. Kriščiūnui nepavyko mūsų saugumo situacijos pabloginti, nors mėginama buvo.

Ir dar vienas įdomus dalykas šiuo klausimu. Ir čia jau buvo susidariusi netyčia „vaivorykštės“ koalicija Seime. Kaip žinome, įstatymo pataisas gali teikti ne tik Vyriausybė, Prezidentas, bet ir Seimo nariai. Socialdemokratas Algirdas Sysas su konservatoriumi Justu Džiugeliu sumanė leidimo laikinai gyventi išdavimo termino klausimą apeiti dar kitokiu būdu. Aš kalbėjau apie tai, kiek VSD turi laiko tikrinti. Bet dar įstatyme numatyta, kiek apskritai tas procesas gali užtrukti, nuo prašymo gavimo išduoti leidimą laikinai gyventi iki išdavimo arba sprendimo neišduoti. Įstatyme buvo numatyta 2-3 mėnesiai. A. Sysas su J. Džiugeliu sumanė „eiti žirgu“ ir pasiūlė, kad „užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi turi būti išnagrinėtas ir leidimas gyventi turi būti išduotas, pakeistas arba atsisakyta jį išduoti ar pakeisti, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo dienos“. Tai čia ne tik, kad VSD turėtų tas 30 dienų, čia su viskuo, įskaitant Migracijos departamento procedūras. Minėtų Seimo narių argumentas buvo, kad Lietuva turi turėti ambiciją greičiausiai įdarbinti užsieniečius, nes kitaip jie pasirinks kitą šalį. Iniciatyvą palaikė Emanuelis Zingeris; „prieš“ pasisakė Audronius Ažubalis ir Žygimantas Pavilionis. Balsuojant, „už“ šitą A. Syso ir J. Džiugelio pataisą balsavo konservatorė L. Andrikienė, konservatorius E. Zingeris, liberalas Arminas Lydeka, laisvietis Marius Matijošaitis.

Taip balsavo po to, kai VSD pasakė, kad, žiūrėkit, tik vienas procentas besikreipiančiųjų mums užkliūva ir net tai užima maksimum 28 dienas. Mane šiek tiek nustebino, kad VSD šitą informaciją atskleidė. Atsimenat, VSD vadovas irgi paklaikęs ėjo į LRT ir sakė, kad yra labai negerai su baltarusių imigracija.

Čia esminis dalykas, tai pats instrumentas, kuris yra naudojamas. Aš galiu suprasti verslo interesą, kad jiems norisi pigios darbo jėgos. Bet kodėl valstybė turi interesą pereiti nuo vizų prie laikinųjų leidimų gyventi išdavimo? Kur čia yra logika? Kodėl nuo vizos pereiti iškart prie laikinai gyventi leidimo išdavimo?

Nesu tiek ekspertas, kad manimi galėtumėt kliautis. Gali būti, kad su leidimu laikinai gyventi, tu gali dirbti tiktai Lietuvoje. Galimai tu negali tada išvažiuoti į kitą Europos šalį su juo dirbti. Tai man atrodo, galimai darbdaviui tai irgi geriau, nes tada nepabėgs tavo vairuotojas iš Lietuvos į Vokietiją. Bet čia mane gal kas patikslins.

O valstybei, taigi efektyviname viešąjį sektorių! Uždarėme konsulinius skyrius, o išplėtėme tinklą. Neseniai A. Bilotaitė ėmė kalbėti apie kai kurių „VFS Global“ biometrinės informacijos surinkimo punktų uždarymą. Jordanija buvo viena iš tų valstybių, kurioje tas punktas buvo uždarytas. Ta prasme, jūs įsivaizduojat, mes „talentų“ ieškome Joardanijoje! Štai: nuo 34 iki 31 sumažintas išorės paslaugų tiekėjų padalinių skaičius. Uždaryti padaliniai Libane, Jordanijoje bei Šri Lankoje. Apie tai pranešė VRM 2024 m. kovo 6 d. spaudos konferencijoje. Tai žiūrėkit, kaip griežtiname imigraciją.

Mane šokiravo kai kurių politikų nusistatymas. Juk VSD maldavo netrumpinti terminų, bet vis tiek L. Andrikienė, E. Zingeris, A. Lydeka ir M. Matijošaitis balsuoja „už“. Paskui buvo paprašyta Vyriausybės išvados, kuri turbūt buvo neigiama. Į įstatymą šitas dalykas nebuvo įdėtas. Bet mano buvusi kolegė Jovita Neliupšienė po šitos darbo grupės labai sėkmingai išvažiavo ambasadoriauti į Vašingtoną nuo ES; L. Andrikiene išvažiavo į ES Audito rūmus. Tai aš labai linkiu savo gerbiamam kolegai R. Kriščiūnui, kuris tikrai iš peties čia padirbėjo, gauti labai gerą postą po vicekancleriavimo. [2024 m. birželio 5 d. Vyriausybė pasiūlė skirti R. Kriščiūną ambasadoriumi prie EBPO Paryžiuje.]

Vaidai, yra dar vienas klausimas. Gal visa šita tvarka prisidengiama tam, kad turim Ukrainos karo pabėgėlius, o galų galia ir pabėgėlius iš Gudijos. Mūsų valdantieji – ir ne tik valdantieji, visa politinė klasė – mėgsta, žodžiu, gelbėti, nors atvykusiųjų pažiūros toli gražu mūsų valstybei nebūna naudingos. Tai kur čia argumentacija? Gal čia viskas, kaip sakoma, užsislėpęs humanizmas?

 

Kai šitas dalykas ėjo per Seimą, tarp kitko dar paminėsiu, iš konservatorių „prieš“ balsavo vienas žmogus, tai Audronius Ažubalis. Kai kurie nedalyvavo balsavime. Iš socialdemokratų nei vienas nebalsavo „prieš“, bet kai kurie irgi nedalyvavo balsavime. Tad A. Syso–J. Džiugelio „vaivorykštės koalicija“ kaip ir sužaidė šiuo klausimu. Iš tų dviejų partijų buvo tik vienas balsas „prieš“.

O kodėl? Užsieniečių teisinės padėties įstatymas dažnai keičiamas dėl A. Lukašenkos migrantų ir dėl Ukrainos karo pabėgėlių. O čia buvo darbo imigracijos šliuzo atidarymas. Žiniasklaida tam skyrė per mažai dėmesio. Čia vėl grįžtam prie ideologinių šaknų. Aš ir iš Tamstos, ir iš Valdo Rakučio girdžiu, kad pasirinkta strategija, kurią aš vadinu LDK iredentizmu: mūsų „prarastų“ žemių Baltarusijoje ir Ukrainoje reintegravimas į lietuvišką pasaulį. Baltarusiai ir ukrainiečiai yra pagrindinės dvi mūsų imigrantų pilietybės: ukrainiečiai sudaro 39 procentus visų užsieniečių, baltarusiai – 28 procentus, rusai – 7 procentus. Tai čia turbūt labai tinka visiems: mes paprasčiausiai savo „tėvynainius“ priglaudžiame iš LDK. Mane tai šiek tiek stebina. Kai aš išvažiavau iš Lietuvos 1992 metais, prisimenu, stovėjome Baltijos kelyje, atsisukę į Vakarus. Mes norėjom į Vakarus. O dabar jau mes norime sugrįžti į LDK? Išeivijos sociologas Vytautas Kavolis išskyrė skirtingas moralines kultūras, priešindamas liberalinę ir nacionalistinę. Tai vykstanti Lietuvos rusifikacija man kliūva, nes aš, matyt, toks senamadiškas išeivis, kuris nori lietuviškos Lietuvos.

O liberalinės nuostatos žmonėms (pvz., Laisvės partijai, liberalams) privežti 222 tūkstančius užsieniečių yra patrauklu. Jei esi Arvydas Avulis, Hanner bendrovės vadovas, 1988 metų rugpjūtį įstojęs į komunistų partiją, tu turbūt juokiesi visą kelią iki banko, kaip sakosi angliškai. Tau būstai nuo lentynų skrenda. „Migracijos metraščio“ duomenimis, 80 procentų užsieniečių yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir iš jų 61 tūkstantis yra registravęsi Vilniuje. Tai bent dešimtadalis Vilniaus jau yra užsieniečiai. Bet dar yra 45 tūkstančiai, kurie nėra registravę gyvenamos vietos Lietuvoje, kurių dalis irgi bus Vilniuje. Tai sakyčiau, Avuliui čia yra puikus biznis: sykiu pigi darbo jėga ir paklausa jo kartonkiemių būstams. Tai čia yra puikus dalykas.

Aš dar šiek tiek, jeigu galiu, statistikos. 88 procentai užsieniečių gyvenančių Lietuvoje yra iš buvusios Sovietų Sąjungos. Tai man Lietuva tampa rusų kalbos pasauliu. Ir ką mes siūlome imigrantams? Buvo kalbama apie rusakalbes mokyklas Lietuvoje. Kokį paketą mes siūlome rusakalbiams imigrantams Lietuvoje? Na, pirmiausia, mes visi kalbame rusiškai. Antra, jeigu jie planuoja atsivežti vaikus, mes tam turime rusakalbes mokyklas. Tai žinoma, kad kai kurie galbūt galėtų važiuoti į Vokietiją ar dar kažkur ir daugiau uždirbti. Bet jie tada turėtų mokytis vietinės kalbos ir jų vaikai negalėtų eiti į rusiškas mokyklas. O pas mus čia pilnas paketas.

Minėjau, kad ukrainiečiai sudaro 39 procentus, baltarusiai – 28 procentus užsieniečių. Labai įdomu, pagal šių metų pradžios informaciją, kad keturios Centrinės Azijos šalys – Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizstanas ir Kazachstanas – kartu sudėjus jau sudaro 10 procentų užsieniečių Lietuvoje. Ir dabar jeigu mes pažiūrėtume, kurios bendruomenės sparčiai auga, kiek kartų išaugo skaičius tos pilietybės žmonių Lietuvoje per 2023 metus: uzbekistaniečių išaugo keturis su pusę karto iki 8 tūkstančių, tadžikų išaugo keturis kartus iki 6 tūkstančių, kirgizų tris kartus iki 6 tūkstančių, indų tris kartus, azerbaidžaniečių tris kartus, kazachstaniečių 2,6 karto ir panašiai.

Uždarėme atstovybę Šri Lankoje, nors šrilankiečių penkis kartus padaugėjo per tuos metus, nepaliečių – keturis kartus, marokiečių tris, vietnamiečių du kartus daugiau, ganiečių (tarp jų ir autobusų vairuotojų Vilniuje) du kartus daugiau, zimbabviečių tris kartus ir ugandiečių taipogi tris kartus daugiau. Bet, aišku, čia kai kalbame apie zimbabviečius, tai jų yra tik 41 Lietuvoje. Tokia yra dinamika. Akivaizdu, didžioji užsieniečių dalis Lietuvoje iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių.

Viena iš mano išvadų: nepavyko mūsų integracija į Europos Sąjungą. Mes demografine prasme esame integruoti į buvusią Sovietų Sąjungą. Jeigu koks nors jaunas žmogus, studentas, klauso ir galvoja, kokią temą pasirinkti magistriniam ar bakalauriniam darbui, tai man labai būtų įdomu surinkti statistiką – ar sovietinėje Lietuvoje buvo vykdoma spartesnė rusifikacija, ar dabar? Mano žiniomis, per penkerius metus užsieniečių Lietuvoje nuo 58 tūkstančių padaugėjo iki 222 tūkstančių.

Jeigu kas klausytų mūsų iš šios Vyriausybės atsakingų atstovų, sakytų, ką jūs kalbat, juk buvo Lukašenkos represijos prieš taikius Baltarusijos gyventojus, po kurių turėjome demokratiniais pagrindais juos priimti, po jų sekė Ukrainos karo pabėgėliai. Kiek sunkiau rasti argumentus kitų buvusių sovietinių respublikų atvykėliams. Bet irgi pridėtų, kad tai žmonės, bėgantys nuo putinizmo.

Dėl Ukrainos aš nesiginčiju. Beje, labiausiai sumažėjusi bendruomenė Lietuvoje 2023 m. yra ukrainiečiai. Šių metų pradžioje jų liko 86 tūkstančiai, nes išvažiavo 8,5 tūkstančių. Dėl baltarusių, kurių yra 62 tūkstančiai, jų padaugėjo 13 tūkstančių. Bet, mieli žmonės, kodėl mes manom, kad tarp jų daug pabėgėlių? Nes VSD, kaip žinia, visų nepatikrina. Juk neseniai buvo pastebėtas buvęs A. Lukašenkos milicininkas, dirbęs langų taisytoju Lietuvoje. Rusakalbė troleibuso vairuotoja neįleido neįgalios moters į troleibusą. Tai dabar turbūt Migracijos departamentas suras kažkokį pagrindą, kaip tą rusakalbę vairuotoją išmesti iš Lietuvos. Mes juk taip veikiame.

Mes sprendžiame klausimą, ar tu esi pabėgėlis, ar Putino rėmėjas, paklausdami, kam priklauso Krymas. Koks turi būti kvailas koks nors GRU atstovas, kad jis nežinotų, jog prie sienos užduos jam šį klausimą? Ir mes manome, kad nesumeluos GRU atsiunčiamas žmogus ir sakys, kad Krymas yra Rusijos ir tada mes jo neįleisim? Ta prasme, kaip mes tą darom? Kaip mes žinom, kas čia, dėl ko atvažiuoja?

Nelabai reikia epilogo, nes manau, kad visi, kurie klauso, yra mažų mažiausiai šokiruoti. Kyla klausimas, ar čia naudingi idiotai visą šitą politiką daro, ar čia yra sabotažo, ar finansinės naudos ir karjeros dedamoji, ar visas paketas? Aš suprantu, kad čia yra spekuliatyvu, bet turiu Tamstos, kaip mačiusio galios „vandentiekį“ ir „kanalizaciją“, to paklausti. Kokia jūsų atsakymo versija būtų?

Aš pacituosiu savo buvusį kolegą Raimondą Kuodį, kad Lietuvą žudo bukumas ir korupcija. Ir abu dalykai ją žudo. Kiek reikia būti bukam? Prisimenam, kad šitas reikalas buvo įsuktas jau prasidėjus pilno masto invazijai Ukrainoje. Tas raštas iš Verslo tarybos atėjo 2021 metų rugsėjo pabaigoje, bet įstatymas Seime buvo priimtas 2022 metų birželio 30 d. Jau 4 mėnesiai karo. Konservatoriai E. Zingeris, L. Andrikienė balsuoja, Vyriausybė parengia įstatymo pataisą ir teikia Seimu ją priimti, kur dar sutrumpinamas terminas, per kurį VSD gali tikrinti dešimtis tūkstančių žmonių, važiuojančių į Lietuvą. Tai tame yra išties bukumo, nes grėsmių turbūt jie nesupranta ir nenori suprasti. Yra, turbūt, ir korupcijos, nes būtent tai, kad iš Verslo tarybos atėjus 28 pataisomis, kad buvo R. Kriščiūno darbo grupė įsukta, kad 20 iš 28 punktų buvo įrašyta į įstatymo projektą, kad reikėjo NSGK atsukinėti kai kuriuos dalykus. Bet Vyriausybė visą šitą darbą padarė.

Ar jūs matėte nors vieną panašų dalyką? Pvz., vokiečių brigada ir Lietuvos kariuomenės gynybinių pajėgumų stiprinimas, arba šauktinių reforma, kuri buvo atnešta prieš metus į Seimą ir nieko neįvyko. Jeigu tie svarbūs dalykai būtų perėję Seimą ir Vyriausybę tokiu greičiu kaip šitas reikalas, tai jau viskas būtų išspręsta, jau nereikėtų jokių atsargos pulkininkų, jau sėdėtume kaip lenkai ir džiaugtumėmės, kaip Rusiją atgrasėm. Tai gynybos srityje nieko nevyksta, arba vyksta per lėtai. O čia atnešė ir aiškiai buvo priimtas politinis sprendimas, kad šitas reikalas praeis. Tai čia korupcijos „smarvė“ yra. Bet aš nebuvau taip arti sprendimų priėmėjų, kad galėčiau pasakyti.

Bet aš tik priminsiu, kad šitas dalykas tik įsisuka. Juk prie leidimų laikinai gyventi buvo pereita tik 2023 metų sausio 1 d. Dar tik atsidarinėjo punktai šri lankose, jordanijose ir libanuose. O paskui šitas dalykas įsibėgėjo. Naujų leidimų laikinai gyventi pernai išduota 83 tūkstančiai, o užsieniečių padaugėjo Lietuvoje 32 tūkstančiais. Priežasčių gali būti daug. Kam reikia plaukti iš Zimbabvės per Viduržemio jūrą, rizikuoti gyvybe, kai pagal supaprastintą leidimų tvarką pakanka įrodyti, kad esi „virėjas“ ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje? Kaip Migracijos departamentas patikrina, kai ateina prašymas iš zimbabviečio neva „virėjo“? Kaip jie patikrina, ar iš tiesų jis užbaigė profesinę mokyklą, ar iš tiesų jisai ten dirbo virėju? Tai paprasčiausiai neįmanoma.

Žodžiu, mes atidarėme imigracijos vartus galimai į Vakarų Europą. Lengviausias migracijos kelias į Vakarų Europą galimai yra šitas „velnio malūnas“, kurį užvedė mūsų šioji Vyriausybė. Kur „nusėda“ šie žmonės, kadangi nėra Šengeno informacinės sistemos, tai mes turbūt ir nežinom. Jeigu kvieti žmogų iš Šri Lankos, bet jis neatvažiuoja, kaip tai vertins verslas? Bus I. Šimonytės kaltė: „Vyriausybė nesudarė patrauklių sąlygų atvykėliams! Yra poreikis toliau liberalizuoti, reikia radikalių pokyčių!“. Per 2023 metus atspausdinom 83 tūkstančius naujų leidimų laikinai gyventi, bet per 2024 metus jų garantuotai bus daugiau. Šitas dalykas tik įsisuka.

Pabaigai noriu pasakyti, kad tai buvo mano atsiskaitymas, kaip žmogaus atsakingo Vyriausybėje už nacionalinius žmogiškuosius išteklius. Ačiū už suteiktą galimybę pasisakyti apie savo darbą.