Jūratė Sofija Laučiūtė. Kas valdo kalbą, valdo valstybę

Nepriklausomybės sąsiuviniai

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė.

Vienas labiausiai pragarsėjusių ne tik Prancūzijos, bet ir visos XVII amžiaus Europos politikų kardinolas Armanas Rišeljė (Armand Richelieu) yra pasakęs: „Kas valdo kalbą, tas valdo ir valstybę.“ Tuo pačiu jis pripažino, kad kalba yra valstybės gyvavimo pagrindas. Kaip, kodėl per kalbą vyksta valdymas, aiškino Džeimsas Le Fanu (James Le Fanu), britų bendrosios praktikos gydytojas ir žurnalistas: „Pirma, kalba – ir tai labiausiai nepaprasta – leidžia mums „mąstyti“, priskiriant žodžius objektams ir idėjoms. /.../ Kalba padaro pasaulį suprantamą, leisdama žmogui savo mintis ir patirtis sukauptų žinių pavidalu perteikti iš kartos į kartą, ir galbūt neišvengiamai, pasiekti XX a. pabaigoje akimirką, kai „vaizduotėje“ priešais akis galės turėti visatos, kurioje gyvena, istoriją. Kalba įgalina skirti tiesą, tikrą tikrovės atspindį nuo netiesos, o tai, pasak filosofo Ričardo Svinberno (Richard Swinburne), yra mąstymo (akivaizdu), bet sykiu ir moralumo pagrindas, nes „tai suteikia žmogui gebėjimą vieno veiksmo vertę palyginti su kito, rinktis tai, kas, jo nuomone, vertinga... ir dovanoja mums daiktų gerumo suvokimą.“ (Le Fanu J., Kodėl mes? Kaip mokslas iš naujo atrado, kad mes sau – paslaptis // Kaunas, Vox altera, 2016, p. 56.)

Kaip kelrodį imkime žodžius, kad „kalba įgalina skirti tiesą, tikrą tikrovės atspindį nuo netiesos“, ir pasižvalgykime po Lietuvos tikrovę, kaip čia vyksta tiesos skyrimas nuo netiesos.

Visą rudenį Lietuvoje verda aistros dėl bandymo užvaldyti kalbą, kurio ėmėsi grupė Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų, paskelbusių „Lyčiai jautrios kalbos gaires“ (toliau – Gairės).

Paskelbtosios Gairės yra viena iš 2020 m. vasario 18 d. Senato nutarimu (Nr. SPN-6) patvirtintos Vilniaus universiteto įvairovės ir lygių galimybių strategijos 2020–2025 me- tams veiklų. Šias Gaires parengė Bendruomenės vystymo skyrius, bendradarbiaudamas su universiteto mokslininkais (-ėmis): prof. Natalija Arlauskaite (Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto literatūros, vizualumo ir kino tyrinėtoja), prof. Loreta Vaicekauskiene (Filologijos fakultetas, Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro vadovė, kitais duomenimis – Skandinavistikos centro darbuotoja), prof. Jurgiu Pakeriu (Filologijos fakultetas, Kalbotyros ir Kalbų tipologijos įvadų bei Bendrosios morfologijos dėstytojas), dr. Vukas Vukotičius (Vuk Vukotic, Filologijos fakultetas, Skandinavistikos centras), dokt. Akvile Giniotaite (Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institutas).

Kaip matome, šitoje mokslininkų grupėje stinga tokių, kuriuos (kurias) pagal darbo tematiką būtų galima laikyti lietuvių kalbos specialistais. Kadaise toks, berods, buvo profesorius J. Pakerys, bet šiandien net nelabai aišku, kiek, pavyzdžiui, vietos jo skaitomame Bendrosios morfologijos kurse yra skiriama lietuvių kalbai.

Kiti mokslininkai, nors ir humanitarai, tėra tik lietuvių kalbos vartotojai (išskyrus poną V. Vukotičių, kuris vargu ar laikytinas nusimanančiu vartotoju), todėl neturi pakankamai žinių spręsti apie tai, kokias pasekmes lietuvių kalbai gali turėti jų parengtos Gairės. O apie pasekmes galvoti būtina, nes kalba – ne kokia nors trumpadienė vaikiška dėlionė, bet pagrindinė žmonių bendravimo priemonė ir esminis kultūros komponentas.

Kas galėjo paskatinti grupę mokslininkų imtis tokio darbo?

Paskatų galėjo būti kelios.

Viena – Lietuvos Respublikos darbo kodekso 26 straipsnis, 2020 metais papildytas nuo- stata, pabrėžtinai įpareigojančia darbdavius įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus, o organizacijose, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų, privaloma priimti ir paskelbti lygių galimybių politikos ir jos vykdymo priežiūros priemones. Antra – Europos Vadovų Tarybos šiemet priimta programa „Europos horizontas“ (biudžetas apie 95,5 mlrd. eurų), kurioje, be Vilniaus universiteto, dalyvauja ir Vytauto Didžiojo universitetas. Būtina dalyvavimo joje sąlyga – oficialūs institucijų lyčių lygybės planai ir įrodymai, kad jie yra įgyvendinami.

Ši programa yra viena iš kertinių Europos Komisijos priemonių, siekiančių sukurti į lyčių lygybę orientuotą mokslo tyrimų aplinką pagal patvirtintą Lyčių lygybės strategiją. ES įsteigė net specialų postą lygybei užtikrinti – Europos lygybės komisaro – pareigybę. Šiuo metu tą postą užima Maltai atstovaujanti komisarė Helena Dali (Helen Dalli), kuri taip pat mėgsta kaišioti pagalius į kalbos sistemą ir vos ne sinchroniškai su VU gairėmis, prasidėjus katalikų Adventui, pateikė Europos Komisijai siūlymą nebevartoti žodžio „Kalėdos“ (vietoj šio žodžio siūloma vartoti „atostogų sezonas“ arba „šventinis laikotarpis“) ir galutinai atsisakyti „seksistinių“ kreipinių „ponas“, „ponia“.

Šio posto įsteigimu ES biurokratų rūpestis lygybe nesibaigė. Yra įkurta dar ir kita autonominė institucija – Europos lyčių institutas, kuris kartas nuo karto parengia kokią nors priemonę lyčių lygybei stiprinti. Nėra užmirštos ir lyčiai jautrios komunikacijos priemonės. Todėl Vilniaus universiteto Senatas 2020 metais priėmė strategiją 2022–2025 metams.

Į ją buvo įtrauktas planas apie naujakalbę, kuri, matyt, ir buvo įkūnyta Gairėse. Taigi penki mokslininkai, įkvėpti ES biurokratų, ėmėsi keisti kalbos „idealą“ kartu su gramatika ir kai kuriomis taisyklėmis.

Gairėse rekomenduojama kalbėti kalba, kuri nediskriminuotų jokios lyties atstovų, kadangi, kūrybinės grupės nuomone, lyčių yra daugiau nei dvi. Todėl tais atvejais, kai kreipiamasi į auditoriją su neaiškiais lyčių požymiais, rekomenduojama vartoti formas be galūnių, t. y. vien šaknis, arba tradicines gramatines giminių formas keisti lyties nepabrėžiančiomis formomis, pavyzdžiui, vietoj „žmogus“ vartoti formą „žmoga“.

Į klausimą „Ar lyčiai jautrios kalbos vartojimas prieštarauja lietuvių kalbos gramatikai?“ darbo grupė atsako: „ Ne, lyčiai jautri kalba nesusijusi su kalbos gramatikos keitimu. Ji veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta kartu su visuomene ir turi daug variantų“.

Taip atsakyti galėjo nebent žmonės, kurie nežino (???), kad lietuvių kalba (beje, kaip ir graikų kalba) yra išsaugojusi vieną archaiškiausių gramatikos bruožų, siekiančių dar bendros indoeuropiečių prokalbės laikus, – galūnes, kurios pabrėžia gamtoje vyraujantį vyriškąjį ir moteriškąjį lytiškumą, kalboje įkūnytą per gramatinę giminės kategoriją.

Siūlymas lietuvių kalboje apsieiti be galūnių tvirtinant, jog tai nesusiję su gramatikos keitimu, tolygus neva mokslinei išvadai, nuskambėjusiai anekdote apie blusos sugebėjimus. Anekdoto mokslininkai, nutraukę blusai kojeles ir pamatę, kad blusa nebevykdo komandos

„Šok!“, nutarė, kad blusos klausos organai yra kojose.

Užtat atsakydami į kitą klausimą, projekto autoriai nebemėgino neigti akivaizdžios tiesos.

Į klausimą „Ar įsipareigojimas lyčiai jautriai kalbai yra ideologinis apsisprendimas?“ atsakyta buvo aiškiai: „Taip, šis apsisprendimas siekia pakeisti ilgą laiką gyvavusią ir laikytą norma konvenciją, kad vyriškoji giminė yra neutrali. Nepaisant to, kad ši konvencija buvo kone automatizuota ir aptinkama visur nuo akademinių tekstų iki profesijų klasifikatorių, ji ideologiška ir dažnu atveju diskriminuojanti. Tad pasirenkamas kitoks – lygybės – idealas.“ Įdomu, ar kas nors dar, be ES nurodymų, įpareigojo Gairių autorius primesti (rekomenduoti) Lietuvos akademinei bendruomenei, universitete studijuojančiam jaunimui aujus valstybinės lietuvių kalbos „idealus“? Lietuvos Respublikos Seimas? Vyriausybė? Valstybinė lietuvių kalbos komisija?

Nieko panašaus. Paskata, o greičiau – direktyva, kaip jau minėta, buvo nuleista „iš viršaus“, iš Briuselio institucijų, panašiai kaip Sovietų Sąjungoje, iš kurios mes džiaugiamės išsilaisvinę. „Iš viršaus“, iš Maskvos, būdavo nuleidžiamos panašios mokslo ideologizavimo direktyvos (pavyzdžiui, skelbti genetiką kapitalizmo tarnaite, steigti specialų daugiakalbės visuomenės rusinimo instituciją – Rusų kalbos institutą nacionalinėms respublikoms ir kt.). Prisiminus Sovietų Sąjungą, negalima neprisiminti ir sovietų ideologijos pagrindinės tezės, esą ne žmonių sąmonė sąlygoja jų būtį, o atvirkščiai, būtis sąlygoja žmonių sąmonę. Ši tezė priskiriama vienam iš marksistinės filosofijos kūrėjų Karlui Marksui, bet ją noriai vartoja ir neoliberalai. Liberalioje Lietuvoje ją sukarikatūrinta forma šiandien įkūnija profesorė Loreta Vaicekauskienė.

Dar visai neseniai iš visų tribūnų aistringai kritikuodama lietuvių kalbos normintojus, kaltindama juos kalbos ideologizavimu, propaguodama kalbą be taisyklių ir normų, šiandien ji pati aktyviai įsitraukė į kalbos „tvarkytojų“ grupę ir tai nepraslydo pro Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko Audriaus Valotkos akis: „Kai taip norisi įsitvirtinti institucinės galios struktūrose ir tampyti ideologinio kalbos sąmoningumo vadeles, pelninga atsižegnoti nuo buvusio tikėjimo. Anksčiau Loreta Vaicekauskienė su savo kolegxs (tai ne klaida, o autoriaus mėginimas imituoti Gairių rekomenduojamą naujakalbę – J. S. L.) akcentuodavo, kad aprašomoji kalbotyra yra mokslas, o norminamoji – nemokslas. /.../ Loreta Vaicekauskienė ilgai ir garsiai sielvartavo, kad „kalbos kontrolieriai monopolizavo kalbos praktikos klau- simų sprendimus savo rankose“, o dabar su grupe draugų atskubėjo kalbos praktikams į pagalbą. Veidmainystės kaukė čiuožia žemyn kaip ir „mokslo“ mantija. Kalba akademinėje institucijoje paverčiama ideologijos tarnaite, tapatybių kūrimo ir galios įrankiu.“

Gairių planuotojai aiškina, kad jų produktas neva atspindi visuomenėje vykstančius pokyčius. Kokius pokyčius? Kokioje visuomenėje? Ar buvo atlikta visuomenės apklausa? Gal vyko referendumas?

Nieko panašaus. Maža to, ir be apklausų, be referendumų aiškiai matyti, kad Gairių kūrėjai pažeidė Valstybinės kalbos įstatymo 19 straipsnį, kuris skelbia: „Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas /.../“ (paryškinta mano – J. S. L.).

Tik kur tas valstybės rūpestis? Visuomenė tikisi ir laukia griežtesnės Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos reakcijos į įstatymo pažeidimą, o ne vien šmaikščių komentarų ar atsargiai kritiško bendro pobūdžio vertinimo.

Tiesa, nuo senų laikų tam tikros grupės žmonių, kuriuos vienija profesija, specifiniai pomėgiai ar tik jiems būdingos fizinės savybės, kurdavo savo „kalbą“, nelabai prieinamą ir suprantamą kitiems. Ypatingą kalbą turėjo viduramžių amatininkai, kalbeles-žargonus iki šiol mėgsta kurti studentai. Ypač gaji, daug kam net romantiška yra vagių, nusikaltėlių kalba, ištakomis siekianti XVI amžių ir netgi turinti savo ypatingą pavadinimą fenia, tiesa, vartojamą daugiau rusų kalboje. Todėl tolerantiškai nusiteikus galima būtų suprasti lyčiai jautrių žmonių grupės norą turėti „savą“ kalbelę-žargoną, tačiau visiškai nesuprantama yra jų pretenzija į tai, kad tokiu žargonu kalbėtų ir kiti, lyčiai ne tokie jautrūs žmonės.

Kaip rodo praktika, visos iki šiol gyvavusios specifinės kalbos, žargonai, slengai, pradedant vagių fenia, yra vartojamos tik tos pačios socialinės orientacijos žmonių ir niekada nepretendavo į platesnį vartotojų ratą. Tad Gairių kūrėjų rekomendacijos vartoti naujakalbę platesnėje visuomenėje, įtraukiant į ją ir lyčiai nejautrius žmones, kurių mūsų visuomenėje neabejotina dauguma, netolerantiškai pažeidžia „nejautriosios“ daugumos teises. Ir tai daugumai neramu ir gėda, kad į jos teisę kalbėti švaria, taisyklinga, labai senas tradicijas turinčia ir todėl unikalia kalba pasikėsinta seniausiame Rytų Europos universitete.

Gėda šito universiteto absolventams, tarp kurių daug Lietuvos mokslą garsinusių ir tebegarsinančių Europoje ir pasaulyje mokslininkų ir kurie šiandien ne savo valia, ne savo pasirinkimu pasijuto atsidūrę vienoje smėlio dėžėje su rimtų mokslinių idėjų nebesuge- bančiais iškelti dabartinio universiteto darbuotojais.

Netrukus po to, kai buvo paskelbtos Gairės, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos (Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, Lietuvos tėvų forumo, asociacijos „Talka kalbai ir tautai“, „Rengimo šeimai“, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijų atstovai) bei grupė mokslininkų spalio 19 d. išplatino pareiškimą (toliau – Pareiškimas; beje, jame Gairės yra rašomos kabutėse), kuriame apgailestaujama, kad paskelbusi Gaires Vilniaus universiteto vadovybė ne tik pažemino universiteto akademinę bendruomenę visuomenės akyse, bet ir pažeidė universiteto veiklą bei akademinės bendruomenės narių tarpusavio santykius reguliuojančius teisinius ir etinius principus.

Pareiškimo autorių nuomone, Gairių atsiradimą lėmė siauros grupės asmenų noras pasipelnyti iš antimokslinę genderizmo ideologiją propaguojančių užsienio institucijų suteikiamų finansavimo šaltinių. Į akis krinta universitete įsivyraujanti tendencija palaipsniui diegti ES lėšomis finansuojamą jaunimo indoktrinavimo sistemą. Institucijos, kurios atsisakytų palaikyti šią ideologiją, rizikuoja negauti finansavimo (galima prisiminti, kaip ES sustabdė lėšas „zonomis be LGBT ideologijos“ pasiskelbusiems Lenkijos regionams).

Tačiau, ko gero, svarbiau tai, kad Gairių nuostatos, pasak pareiškėjų, prieštarauja konstituciniams asmens įsitikinimų laisvės principams ir paneigia konstitucines vertybes, įtvirtintas Konstitucijos 25, 26, 27, 29 ir 38 straipsniuose. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, svarbiausias uždavinys buvo vienos viešpataujančios ideologijos (komunistinės) monopolio panaikinimas ir akademinės laisvės atkūrimas. Tačiau Gairės yra atviras mė- ginimas grąžinti akademinę bendruomenę į totalitarinės vienmintystės ir akademinio gyvenimo ideologinio varžymo bei politinės jo kontrolės laikus.

Žmogaus teisių organizacijos ir Pareiškimą pasirašę asmenys siūlė Vilniaus universiteto Senatui ir universiteto rektoriui nedelsiant Gaires atšaukti, sudaryti mokslininkų komisiją jų nuostatų atitikčiai šalies Konstitucijai ir VU Statutui įvertinti. Universiteto vadovybė buvo paraginta paviešinti Gaires rengusių asmenų sąrašą bei jų gautą užmokestį už įdėtą triūsą, o Lietuvos akademinė bendruomenė raginama priešintis mėginimams suvaržyti mokslo, minties ir sąžinės laisvę.

Reakcija į Pareiškimą – universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko atsakomasis laiš- kas, jame teigiama, kad Gairės yra tik rekomendacinio pobūdžio ir kad jos atspindinčios „vertybinius“ pokyčius visuomenėje. Ir viskas. Reakcija nepasikeitė ir po to, kai į Vilniaus universiteto Senatą kreipėsi grupė Seimo narių, ragindama atšaukti rekomendacijas, kurios, jų nuomone, prieštarauja lietuvių kalbos taisyklėms ir bruka ideologinį požiūrį.

Tačiau Gaires remiantys „mokslininkai“ atkerta, neva taip ne gramatika keičiama, o parodomas jautrumas kai kurioms žmonių grupėms. Šitaip tie mokslininkai, pademons- travę nesusivokimą kalbos prigimtyje, paskirtyje ir funkcijų specifikoje, patys pasirodė besą tokie nejautrūs, tokie netolerantiški, kad net nepastebėjo, jog jų peršamas ypatingas „jautrumas“ vienai žmonių grupei savo antruoju, nejautriuoju, galu skaudžiai kerta per didesnę, tačiau ne mažiau jautrumo nusipelniusią tradicinės orientacijos ir tradicinių pažiūrų žmonių grupę.

Eurokomisarės reakcija į visuomenės pasipiktinimą ir nedviprasmišką atkirtį iš Vatikano dėl žodžio „Kalėdos“ atsisakymo buvo konkretesnė.

Ydingo sprendimo iniciatorė komisarė H. Dali pareiškė atsiimanti dokumentą „tolesniam tobulinimui“ ir paaiškino: „Mano iniciatyva parengti tokias komunikacijos gaires Europos Komisijos darbuotojams buvo siekis žengti žingsnį link Europos įvairovės ir įtraukiančios politikos. Deja, ši dokumento versija, kurią paskelbė žiniasklaida, nepasitarnauja tokiam tikslui, tai nėra galutinė dokumento redakcija, atitinkanti Komisijos standartus, todėl nusprendžiau atsiimti savo inicijuotą dokumentą tolesniam tobulinimui.“

Atkreipkite dėmesį: pasak eurokomisarės, jos sprendimas arba jos teikto dokumento „versija“, kuria neva norima buvo priartėti prie Europos įvairovės ir „įtraukiančios politikos“, tokiam tikslui nepasitarnavo! Beje, ir negalėjo pasitarnauti, nes siūlymas išmesti vieną žodį keičiant jį kitu, tiksliau – dviem kitais, įvairovės negausina, nevyksta joks „įtraukimas“, o vyksta paprasčiausias pakeitimas, tolygus tuščiai spekuliacijai.

Jei jau lietuviams taip norisi Europoje išgarsėti ne išmintimi, ne žiniomis, o tolerancija ypač jautrioms žmonių grupėms, tai kodėl nepriėmus kompromiso: tegu Vilniaus universiteto mokslininkais besivadinantys „žmogos“, kurie nebesusigaudo nei savo lytinėje tapatybėje, nei valstybinėje lietuvių kalboje, bendrauja tarpusavyje „jautria“ naujakalbe, kaip tarpusavyje savo žargonu bendrauja studentai ar vagys savąja fenia. Bet jei Gairių autoriai sau pavyzdžiu renkasi studentų ar vagių bendravimo stilių ir būdą, tegu būna nuoseklūs ir kartu su jais tenebruka savo fenios platesnei auditorijai, kurios nekankina problemos dėl lytinės tapatybės ar nepilnavertiškumo kompleksai, išgirdus aplinkinius kalbant bendrine, normine lietuvių kalba.

Iškiliam lietuvių filosofui, profesoriui Algiui Mickūnui priskiriamas teiginys: „Kaip mes kalbam, toks yra ir visas mūsų pasaulis.“ Išeitų, kad Vilniaus universiteto bendruomenė, prisiimdama Gairių nuostatas, pripažįsta, kad jų pasaulis, jų įsivaizduojama valstybė išim- tinai apsiriboja tik lytyse pasimetusiais žmonėmis ir jų emocijomis, o jų pačių „mokslinę“ veiklą apsprendžia ES biurokratų rekomendacijos ir nuostatos, svetimos lietuvių tautai, kalbos ir kultūros tradicijoms.

Lietuviškos tradicijos gaires daugiau nei prieš 400 metų nubrėžė didžiausias XVI amžiaus kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių, vienas lietuvių raštijos kūrėjų kunigas Mikalojus Daukša: „Kalba yra meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Ką pasirinks Lietuvos visuomenė – moderniojo, ne tik lytyse, bet ir moksle pasiklydusio penketuko „lyčiai jautrios kalbos“ koncepciją ar koncepciją žmogaus humanisto, kuris ir po Liublino unijos pasirašymo aktyviai kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo!?