Virgis Valentinavičius: laikas pradėti bijoti Vytauto Radžvilo

propatria.lt nuotr.

Naujoje Zelandijoje 49 gyvybes nusinešęs australo išpuolis yra „pretekstas“ susimąstyti apie „kraštutinio nacionalizmo ir ksenofobijos“ problemas – taip šiandien Žinių radijo eteryje vykusioje laidoje „Įvykiai ir komentarai“ pareiškė buvęs A. Kubiliaus patarėjas ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys Virgis Valentinavičius. Jo teigimu, šis įvykis verčia susimąstyti apie Vytauto Radžvilo ir kitų panašiai mąstančių asmenų keliamą pavojų ir teigė, kad „jų jau reikia pradėti bijoti“.

Kalbėdamas apie Naujojoje Zelandijoje įvykdytą išpuolį, V. Valentinavičius atkreipė dėmesį į tai, kad šis įvykis, nors rinkimai jį ir „užgožia“, yra labai reikšmingas, nes parodo, kad „nebėra saugių šalių“. Jo teigimu, šie įvykiai yra proga susimąstyti „apie rasizmo, ksenofobijos idėjas laisvame pasaulyje“. Toks susimąstymas, kaip aiškinama, yra reikalingas, nes Lietuvoje nepagrįstai manome, jog esame saugūs, nors „Naujoji Zelandija gerai iliustruoja, kad [tokie įvykiai] gali įvykti ir pas mus“.

„Ir aš tada žiūriu į kai kuriuos Europos Parlamento rinkimų dalyvius, prisimenu Kovo 11-osios eiseną su deglais ir šūkiais „Lietuva lietuviams“. Visos šitos problemos prasideda nuo kraštutinio nacionalizmo ir ksenofobijos“, – aiškindamas savo mintį, kad Lietuvoje nepagrįstai manome, kad Naujojoje Zelandijoje įvykusieji įvykiai neįmanomi, teigė V. Valentinavičius.

Profesorių Vytautą Radžvilą V. Valentinavičius įvardino kaip vieną iš „veikėjų, kurie kandidatuoja į Europos Parlamentą“ ir „eina į tą pusę“. Reaguodamas į kito laidos dalyvio repliką, kad vadinamųjų „marginalų“ sąrašai į Europos Parlamentą „pilni“, V. Valentinavičius pritardamas jai atsakė: „Taip. Ir jų jau reikia pradėti bijoti. Suvokti pavojų reikia jau dabar.“

***

papildyta Vytauto Radžvilo komentaru

Neabejoju, kad V. Valentinavičiaus išpuolį tinkamai įvertino radijos laidos klausytojai ir visi apie jį žinantys sveikos nuovokos nepraradę žmonės. Vis dėlto nepakanka pasakyti, kad tai yra tik ideologinės neapykantos apakinto ir TS-LKD rinkimuose pasitarnauti trokštančio jos pagalbininko apgailėtinas poelgis. Iš pažiūros grynai asmeninis akibrokštas mano atžvilgiu yra dar vienas ir labai tipiškas kur kas platesnio ir pavojingesnio reiškinio pavyzdys.

V. Valentinavičius priklauso tam gausiam sovietmečio filosofų, humanitarinių ir socialinių mokslininkų sluoksniui, kurie jau buvo visiškai persiėmę okupanto brukta pasaulėžiūra ir pasiruošę atiduoti visas jėgas šviesios komunistinės ateities statybai. Religija, tauta, valstybė – šie dalykai jų sąmonėje ir vaizduotėje jau egzistavo nebent kaip beprasmiškos ir išnykti turinčios atgyvenos. Kaip ir dera pavyzdingiems tarybiniams piliečiams ir „pažangiems mokslininkams“, jie buvo pasiruošę kovoti su jomis iki pergalingos pabaigos. Pasaulėžiūriniu ir vertybiniu požiūriu jie niekuo nesiskyrė ir nesiskiria nuo M. Burokevičiaus gvardijos. Ir, kaip matome, kovoja iki šiol. Jie yra savo tautos ir valstybės duobkasiai, tęsiantys savo pirmtakų ir mokytojų pradėtą Lietuvos naikinimo darbą.

Kadangi ideologinio pamišimo ribą pasiekusį jų kova su bent jau Lietuvoje išsigalvotu vėjo malūnu ar baidykle – pamėklišku „radikalios dešinės nacionalizmu“ ir tik liguistoje vaizduotėje galinčia rastis „dešiniojo terorizmo“ grėsme – pirmiausiai naudinga ir tarnauja vienai valstybei, dera pasakyti be užuolankų – jie veikia kaip V. Putino šeštoji kolona. Dėl savo gausumo ir uolumo būtent jie yra politinis reiškinys – ideologines iškabas pakeitusių komunistinių išverstakūrių armija, griaunanti valstybę nuožmiau ir efektyviau, negu V. Putino penktają koloną sudarantys atviri Lietuvos priešai ir nekentėjai. V. Valentinavičius yra tik šios armijos kareivis.