Vytautas Radžvilas. Misionierių ansamblio likimas – tikrasis „pilietinės galios“ rodiklis

propatria.lt nuotrauka 

Lauktu teismo sprendimu „Misionierių sodų“ projektas turbūt bus įgyvendintas. Turtingo užsieniečio investuotojo piniginė pasipildys Lietuvos sąskaita: šalis negrįžtamai neteks neįkainojamos vertės architektūrinio ansamblio. Neverta vėl kaltinti statybos leidimus dosniai dalijančios valdžios ir investuotojams visada palankių teismų.

Verčiau „padėkokime“ ansamblį „gynusiems“ šauniesiems pilietininkams. Dar kartą žvilgtelėkime į jų didvyriškas kovas turinčias paliudyti nuotraukas. Mažytės grupelės žmonių su spalvingais plakatėliais rankosi būriuojasi prie teismo pastato reikalaudami nesutrempti viešojo intereso. Nereikia būti aiškiaregiu, kad, žvelgdamas į juos, nesuprastum, jog tai graudžiai donkichotiškos pastangos sustabdyti negailestingą ir visas kliūtis savo kelyje pasiruošusią nušluoti galingą pinigų darymo mašiną.

Daugybę metų tenka sakyti nepailstantiems vadinamosios „pilietinės visuomenės“ kūrėjams ir veikėjams, kad pats tokios visuomenės organizacijos principas yra neveiksmingas ir netinka tokio pobūdžio kovoms. Veltui kartota, kad pilietinė visuomenė įsitvirtino, ar veikiau buvo išpopuliarinta, neoliberalizmo ekspansijos ir įsigalėjimo laikais – maždaug nuo 1980 m. –  kaip ypatinga visuomenės kontrolės forma. Jos paskirtis – atomizuoti ir skaidyti visuomenę suskaldant ją į palyginti nedideles interesų grupes. Demokratiškesnėse Vakarų šalyse su pilietiniais sambūriais skaitomasi labiau ir jie iš tiesų šį tą gali nuveikti gero. Tik ne Lietuvoje, kur viską lemia neformali oligachinių grupuočių pinigų ir ryšių su valdžia galia.

Jau pabodo kartoti, kad tokiai galiai įmanoma priešintis tik organizuojantis politinės tautos principu. Kolektyvinė politinė tautos valia kartą jau buvo atsiradusi ir pasirodė esanti gana veiksminga. Sąjūdis buvo ne pilietinis, o visuomeninis-politinis judėjimas. Ne mažų pilietininkų būrelių „santalka“, o visos Tautos valios išraiška. Būdamas toks jis gebėjo sukviesti ne mažytes grupeles, o sutelkti tūkstančius žmonių, kėlusius rimtą grėsmę ir baimę parsidavėlių valdžiai. Todėl šį tą nuveikė. Pilietiniam veikimui tokia vienijanti galia ne tik svetima. Iš tikrųjų jis pakerta galimybę atsirasti kolektyvinei tautos valiai.

Ir vis dėlto jau tris dešimtmečius, užuot mėginus dar kartą sutelkti tą valią, atkakliai kuriama „pilietinė visuomenė“ ir matuojami paslaptingi ir neva augantys visuomenės „pilietinės galios“ indeksai. „Misionierių sodų“ byla negailestingai atskleidė, ko tie indeksai iš tiesų verti: tai tik muilo burbulas ir akių dūmimas.

O kolektyvinė tautos valia vis neatsiranda dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Daugeliui profesionalių „pilietinės viusomenės“ statytojų pats žodis „tauta“ yra ideologinis keiksmažodis – alergiją kelianti smerktina „atavistinio nacionalizmo“ liekana. Kitiems tiesiog naudinga ir patinka žaisti parodomojo ir teatrališko „pilietiškumo“ žaidimus. Nors jie neveiksmingi, bet jie teikia vilčių  šiaip taip sukrapštyti naivių ir patiklių rinkėjus balsus,  leidžiančius prasmukti prie valdžios lovio. 

Už tokius žaidimus tenka brangiai mokėti. Šį kartą – Misionierių ansambliu. Aiški ir galutinė šitokių beviltiškų žaidimų kaina – dėl masinės emigracijos akyse išsivaikštanti ir – jei net ir po tokios karčios pamokos nebus susimąstyta ir atsikvošėta – neabejotinai išnyksianti Lietuva.