Kun. Robertas Urbonavičius. Šventumo revoliucija (Visų Šventųjų iškilmė)

Maloniai priimk, Viešpatie, 

šias dovanas, kurias aukojame, 

pagerbdami visus šventuosius,

ir leisk patirti, kaip jie rūpinasi mūsų išganymu, 

patys būdami ramūs dėl savo laimės.

(Atnašų malda)

Šventės istorija

Vietinėse krikščionių bendruomenėse atskirus kankinius imta minėti jau nuo II a., tačiau visus kankinius viena švente pradėta švęsti Rytuose tik nuo IV a., kuomet buvo norima pagerbti visus kankinius, kurių buvo tiek daug, jog nebuvo galima minėti atskirai kiekvieną. Konstantinopolio liturgijoje šv. Jonas Auksaburnis 74 homilijoje giria „visus kankinius, kentėjusius visoje žemėje“, kuriuos Bažnyčia mini „septintą dieną po Sekminių iškilmių“. Iš šv. Efremo Siro himnų žinoma, kad Edesoje panašus liturginis šventimas sukviesdavo tikinčiuosius gegužės 13 dieną, o chaldėjų liturginis kalendorius (411 m) visus kankinius minėdavo penktadienį po šv. Velykų. Šių skirtingų datų pasirinkimas rodo, kad buvo siekiama susieti kankinius su Kristaus pergale ir Šventosios Dvasios išliejimu. Šią tradiciją perėmė Vakarai. VI a. būta du paminėjimai: pirmasis švęstas pirmąjį sekmadienį po Sekminių, o antrasis – penktadienį po Velykų iškilmės. Vėliau, veikiausia Grigaliaus Didžiojo iniciatyva (590–604), viršų paėmė gegužės 13 diena. 

Romoje Visų Šventųjų iškilmė sietina su Panteono šventyklos pašventinimu – 609/610 m. gegužės 13 d. pop. Bonifacas IV (608–615 m.) ją dedikavo Mergelei Marijai, visiems kankiniams ir išpažinėjams. Todėl Panteono dedikacijos metinės tapo Visų Šventųjų iškilme, minėta gegužės 13 d. Popiežius Grigalius III (731-741 m.) Šv. Petro bazilikoje pašventino koplyčią, skirtą visiems šventiesiems ir Visų Šventųjų iškilmę perkėlė į lapkričio 1 d. 835 m. ji buvo įvesta kaip privaloma šventė visoje Frankų imperijoje. Popiežius Sikstas IV (1471-1484 m.) įvedė ir oktavą, kuri po paskutinės liturginės reformos yra panaikinta.

Žinia mums

Gyvename tokiame pasaulyje, vadinamame Vakarų civilizacija, kuris visomis jėgomis stengiasi tikėjimą išgrūsti iš viešosios erdvės. Mūsų pasaulis trokšta būti pasaulietiškas pačia blogiausia to žodžio prasme. Mums sakoma: „tu katalikas? Puiku, aš gerbiu tavo pasirinkimą. Būk kataliku bažnyčioje, savo kambaryje, - bet jokiu būdu nesinešk savosios katalikybės į darbą, į viešą erdvę.“ Krikščionybė vejama iš politinės erdvės, iš mokslo įstaigų, darboviečių, kultūros. Jos vieta yra gete, savotiškame muziejuje, kuris nieko bendro neturi su realiu gyvenimu. „Bažnyčia kišasi į politiką“, „Bažnyčia atskirta nuo valstybės“, „Primetamos dogmos ir moraliniai prietarai“, - panašūs burtažodžiai byra iš lūpų tų, kurie trokšta tylios ir „dvasingos“ Bažnyčios.

O Viešpats mus drąsina elgtis priešingai. Jis kviečia į šventumo revoliuciją. Mes turime užkariauti pasaulį savo šventumu. Sugrąžinti katalikybę į politikų diskusijas, universitetų aulas, darbininkų cechus, kultūros sales. Tai ne utopija. Tai misija. Visi esame pašaukti šventumui, o ne paradinei katalikybei: „Tad kiekvienam aišku, jog visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės. Šis šventumas net žemiškojoje bendruomenėje skatina žmogiškesnį gyvenimo būdą. Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant, sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai.“ (Lumen Gentium, 40)

Garbiname tave, nuostabusis Dieve, vieną Šventą tarp visų šventųjų, 

ir meldžiame malonės, kuri mus nuo šito žemės keleivių stalo 

tobulos tavo meilės takais nuvestų į dangiškosios Tėvynės puotą.

(Postkomunijos malda)