Kun. Robertas Urbonavičius. Prašykite ir gausite

© Jonavos krašto muziejus

Nuostabus Dievas

Savo šventuosiuose –

Ateikite, pagarbinsime Jį

(Valandų liturgija)

Šis sekmadienis yra ir liks išskirtinis tuo, kad šiandien pirmą kartą Lietuvos istorijoje vyksta beatifikacijos apeigos – garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis skelbiamas palaimintuoju. Jau buvo spėta aptarti bei atskleisti (o ateityje dar labiau bus) šio įvykio reikšmę kiekvienam iš mūsų, mūsų tėvynei bei visai Bažnyčiai. Šis pusmetis iki beatifikacijos buvo dovana ir tuo atžvilgiu, jog šventieji gyveno ne kažkur (Italijoj, Ispanijoj) ir kažkada senai senai, – bet čia, mūsų krašte, mūsų laikais. Pasirodo ir lietuviai gali būti šventi, – ne tik geriantis, vagiantys, emigruojantys. Teofilio Matulionio beatifikacija ne tik dar kartą pasmerks sovietinę sistemą, kurią kai kurie su ilgesiu prisimena, bet ir atvers kelią labiau domėtis kitais Dievo tarnais. Ne paslaptis, kad iki tol beatifikacijos bylos „miegojo“, nes tam nebuvo skiriama didelės reikšmės. O juk šventieji – tai toji Triumfuojančios Bažnyčios priešakinė kolona, kuri kiekvieną iš mūsų užtaria bei globoja. Visuotinė Bažnyčia su ypatingu atidumu kviečia ypatingai buvusio komunistinio lagerio tautas atrasti šio laikotarpio kankinius ir juos kelti į altoriaus garbę: „Lietuvai reikia krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžių. Reikia aktualių modelių, gyvenimo pavyzdžių iš palyginti nesenų laikų, kuriuos žmonės dar gerai atsimena. Tuos modelius galima pristatyti Bažnyčiai, kad iš jų būtų galima semtis padrąsinimo. Jie yra pamokymas visiems žmonėms, ne tik krikščionims, – kad krikščioniškasis gyvenimas reikalauja nuoseklumo ir įsipareigojimo net labai sunkiais laikais.

Lietuva turi ir kitų kandidatų, kurių procesai vyksta, tačiau dar nėra pakankamai padaryta. Tai, pavyzdžiui, pasaulietės Adelė Dirsytė, Elena Spirgevičiūtė: iš jų gyvenimo pavyzdžio žmonės gali suvokti, kad visi yra pašaukti į šventumą, nebūtina tapti kunigu ar vienuoliu. Tai „normalūs“ žmonės iš palyginti nesenų laikų, sovietinio laikotarpio, kai tikintis žmogus turėjo kovoti dėl tikėjimo. Jos buvo sąžinės laisvės liudytojos ir angažavosi kitų labui. Bažnyčia veda šventųjų skelbimo bylas ne dėl triumfalizmo, bet siekdama pristatyti visuomenei žmones, įstengusius nuosekliai gyventi pagal sąžinę, tarnauti savo bendruomenei ir visai tautai. Šie žmonės sugebėjo pasipriešinti režimui, pamynusiam žmogaus teises. Jie gynė žmogaus asmens orumą. Dievo tarnai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys taip pat iki galo priešinosi sąžinės laisvės varžymams ir gynė žmogaus orumą. Todėl šie būsimieji palaimintieji, taip pat garbingasis Teofilius Matulionis, yra labai aktualūs pavyzdžiai. Lietuvos žmonės gali iš jų pasimokyti, kaip nepasiduoti vyraujančioms nuomonėms, bet nuosekliai ginti savo vertybes net savo gyvybės kaina. Bažnyčia Lietuvoje savo ruožtu turi melstis ir darbuotis“ (apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro Lópezas Quintana).

Tačiau beatifikacijos ir kanonizacijos eigoje svarbiausia yra ne sudėtingos procedūros ar Dievo tarnų žinomumas, bet fama sanctitatis – šventumo garsas, kiek tas asmuo yra žinomas tarp tikinčiųjų, kiek į jį meldžiamasi, prašoma užtarimo. Taigi ne popiežius, ne Šventųjų skelbimo kongregacija, ne vyskupai su kunigais „pagamina“ naują šventąjį, bet tikinčioji liaudis. Dievas duoda tik tuomet, kai prašoma ir kai mato, jog atėjo tinkamas metas. Ar žinote savo vyskupijos Dievo tarnus? Ar skaitėte apie juos? Ar susidraugavote su jais maldoje? Nebijokite, dabar tinkamas metas pradėti. Maldai daug nereikia, tik melstis.