Vilniaus pranciškonų vienuolyną rengiamasi perduoti Gdansko provincijai

Finansų ministerija parengė įsakymo projektą „Dėl mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“, kuris numato, kad Gdansko provincijos jurisdikcijoje esančių lenkų pranciškonų grupei „atkuriamos“ nuosavybės teisės į Vilniuje esantį vienuolyną. Dalis istorikų dėl tokio valdžios sprendimo yra pasisakę kritiškai.

                                                      

Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vienuolynas – vienas seniausių ir vertingiausių Lietuvos kultūros, istorijos ir architektūros paminklų. Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.). Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimau stovėjo jau nuo XIII a. (karaliaus Mindaugo laikais). Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai). Šiame viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansambių išliko gotikinė architektūra. Ikikariniais lenkų okupacijos metais čia kurį laiką dar veikė lietuvių atgimimo patriarcho dr. Jono Basanavičiaus vadovaujama lietuvių mokslo draugija, buvo įsikūrusi lietuviška mokykla. 1938 m., kai lenkų okupacinė valdžia griebėsi represijų prieš okupuotos Rytų Lietuvos lietuvius, uždarinėjo lietuvių organizacijas, mokyklas bei skaityklas, šis vienuolyno ansamblis buvo perduotas Lenkijos pranciškonų konventualų nuosavybėn.

Įsakymo projektą „Dėl mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“, kuriuo atstatomas šis lenkų okupacinės valdžios sprendimas, rasite čia.

  

Apie tai, kodėl sprendimas „grąžinti“ vienuolyną Gdansko pranciškonų konventualų provincijai gali atrodyti teisingas tik iš pažiūros, rekomenduojame perskaityti išsamų istoriko, Lietuvos Sąjūdžio tarybos nario dr. Romo Batūros straipsnį, publikuotą dienraštyje „Lietuvos žinios“.