Arūnas Gumuliauskas. Bręsta sąjūdis be „generalinės linijos“

Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Arū­nas Gu­mu­liaus­kas įsi­trau­kė į pi­lie­ti­nę ini­cia­ty­vą – Vil­niaus fo­ru­mą. Jis, ma­no pro­fe­so­rius, rei­ka­lin­gas žmo­nėms, ku­rių nuo­mo­nė ne­su­tam­pa su „ge­ne­ra­li­ne li­ni­ja“. Vil­niaus fo­ru­mo veik­los pa­grin­di­nis tiks­las – ug­dy­ti tau­ti­nę ir vals­ty­bi­nę Lie­tu­vos pi­lie­čių są­mo­nę. Prieš daugiau nei sa­vai­tę iš­pla­tin­tas vie­šas laiš­kas, pa­si­ra­šy­tas Vil­niaus fo­ru­mo da­ly­vių ir rė­mė­jų, dėl Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus asme­ny­bės.

Fo­ru­mas „In­te­li­gen­ti­jos vaid­muo Lie­tu­vai iš­ki­lu­sių geo­po­li­ti­nių grės­mių aki­vaiz­do­je“ vy­ko 2016 me­tų sau­sio 9 die­ną. Kon­fe­ren­ci­jos pra­ne­ši­mų pa­grin­du bu­vo su­ra­šy­tos gai­rės, dek­la­ra­ci­ja. A. Gu­mu­liaus­kas ta­po sig­na­ta­ru, pa­si­ra­šy­da­mas „už“.

Vil­niaus fo­ru­mo dek­la­ra­ci­ją „Į tau­tos ir vals­ty­bės at­si­nau­ji­ni­mą“ pa­si­ra­šė per 100 as­me­nų.

Prieš sa­vai­tę bu­vo iš­pla­tin­tas vie­šas laiš­kas, pa­si­ra­šy­tas Vil­niaus fo­ru­mo da­ly­vių ir rė­mė­jų, dėl Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus as­me­ny­bės ir „ta­ry­bi­nės lie­tu­vy­bės“ kri­ti­kos.

Vil­niaus fo­ru­mo veik­los gai­rė­se nu­ro­do­ma, kad tai – „pi­lie­ti­nė ini­cia­ty­va, ku­rios tiks­las yra gai­vin­ti ir ug­dy­ti po­li­ti­nę lie­tu­vių tau­tą, vėl ge­ban­čią bū­ti sa­va­ran­kiš­ku po­li­ti­kos ir is­to­ri­jos su­bjek­tu ir pa­si­ruo­šu­sią tap­ti ne­prik­lau­so­mos ir de­mok­ra­ti­nės Lie­tu­vos vals­ty­bės stei­gė­ja ir su­ve­re­nu“.

Fo­ru­me pir­mai­siais smui­kais, pa­sak A. Gu­mu­liaus­ko, gro­ja vil­nie­čiai. Tarp ak­ty­viau­sių­jų – fi­lo­so­fas, po­li­to­lo­gas Vy­tau­tas Radž­vi­las, po­li­to­lo­gas Vy­tau­tas Si­ni­ca.

„Šiau­lių kraš­to“ in­ter­viu su A. Gu­mu­liaus­ku – apie Vil­niaus fo­ru­mo stei­gi­mą, veik­lą ir tiks­lus.

– Ko­dėl bu­vo įsteig­tas Vil­niaus fo­ru­mas?

– Kol bu­vo gy­vas Ro­mual­das Ozo­las, su­jung­da­vo Są­jū­džio jau­ni­mą – Al­vy­dą Me­da­lins­ką, Vy­tau­tą Radž­vi­lą, Zig­mą Vaiš­vi­lą. R. Ozo­las bu­vo di­de­lis au­to­ri­te­tas, kaip vė­lia­va. R. Ozo­lui mi­rus, pra­si­dė­jo kon­ku­ren­ci­ja.

R. Ozo­las be­ne pir­ma­sis pa­ma­tė, kad XXI am­žiu­je glo­ba­li­za­ci­ja pra­dė­jo plės­tis Lie­tu­vo­je la­bai grei­tai. At­si­ra­do glo­ba­lis­tai, die­gian­tys, ypač jau­ni­mui, kos­mo­po­li­tiz­mo idė­jas. Kai to­kia ap­lin­ka, ga­li kal­bė­ti apie pa­trio­tiz­mą kiek no­ri – nie­ko ne­bus.

Stei­gi­mo tiks­luo­se nu­ro­dy­ti pa­grin­di­niai už­da­vi­niai: sau­go­ti ir puo­se­lė­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos ir kul­tū­ros pa­vel­dą ir at­min­tį, nuo­sek­liai ir kryp­tin­gai gai­vin­ti ir ug­dy­ti su­ny­ku­sią Lie­tu­vos vi­suo­me­nės tau­ti­nę ir vals­ty­bi­nę są­mo­nę, plė­to­ti ir vi­suo­me­nė­je skleis­ti Lie­tu­vos pi­lie­čių pi­lie­ti­nes ir pa­trio­ti­nes nuo­sta­tas for­muo­jan­čią ir juos tel­kian­čią bei įkve­pian­čią Tau­tos ir Vals­ty­bės gai­vi­ni­mo ir at­kū­ri­mo vi­zi­ją, kur­ti šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio rea­li­jas ati­tin­kan­čią po­zi­ty­vią ir il­ga­lai­kę lie­tu­vių tau­tos ir vals­ty­bės plėt­ros stra­te­gi­ją ir pro­jek­tą – „XXI a. Lie­tu­vos vi­zi­ja“.

Kiek­vie­na tau­ta tu­ri sa­vo is­to­ri­jos sim­bo­lius. Sim­bo­liai daž­nai yra apau­gę mi­tais, bet jie vie­ni­ja žmo­nes. At­kū­rus vals­ty­bę Vasario16-ąją, žmo­nes vie­ni­jo Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė. Ko­vo 11-ąją vi­sus vie­ni­jo Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos idė­ja.

Bet is­to­riog­ra­fi­jo­je at­si­ran­da ban­ga, ku­ri pa­sa­ko tie­siai švie­siai: mes at­sto­vau­ja­me kos­mo­po­li­ti­nei is­to­riog­ra­fi­jos mo­kyk­lai. Mes pa­si­duo­da­me glo­ba­liz­mui, mes už glo­ba­li­za­ci­ją ir už Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­nai­ki­ni­mą. Aš taip su­pran­tu, nes glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je vals­ty­bių ne­be­bus.

Ma­si­nis sim­bo­lių grio­vi­mas pra­si­dė­jo nuo pat XXI am­žiaus pra­džios. Sim­bo­lių grio­vi­mo avan­gar­de bu­vo fi­lo­so­fė Ne­ri­ja Pu­ti­nai­tė.

Pa­žiū­rė­ki­me, ant ko už­si­mo­ta, ko­kiu kam­pu pa­kreip­ta is­to­ri­ja. Pa­vyz­džiui, Vy­tau­tas bu­vo kos­mo­po­li­tas; ko­kia bu­vo Pir­mo­ji Lie­tu­vos Res­pub­li­ka, jei jos sta­ty­mo prie­ky­je sto­vė­jo psi­chiš­kai ne­svei­kas J. Ba­sa­na­vi­čius; Ko­vo 11-ąją at­kū­rė Są­jū­dis, ku­rio vie­nas iš sim­bo­lių Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius bu­vo KGB agen­tas. Ky­la klau­si­mas – ko­kia čia vals­ty­bė? Ne­su­sip­ra­ti­mas.

Kai pra­si­dė­jo Lie­tu­vos vals­ty­bės nei­gi­mas, plunks­ną val­dan­tys, iš­si­la­vi­nę žmo­nės pa­ju­to bū­ti­ny­bę vie­ny­tis ir kal­bė­tis. La­bai ak­ty­vus iš­si­la­vi­nęs jau­ni­mas, jie tu­ri or­ga­ni­za­ci­ją „Pro Pat­ria“.

Mes gal­būt esa­me šiek tiek kon­ser­va­ty­vūs ir tik­rai an­tig­lo­ba­lis­tai. Tą vi­siems ir no­ri­me pa­sa­ky­ti. Mes ne­kal­ba­me lo­zun­gais. Vy­tau­to Ru­ba­vi­čiaus, Lais­vū­no Šo­paus­ko straips­niai pa­ro­dė la­bai aukš­tą kos­mo­po­li­ti­nės is­to­riog­ra­fi­jos kri­ti­kų ly­gį, la­bai tvir­tą lo­gi­ką. Paaiš­kin­ta, kaip da­bar ban­do­ma ra­šy­ti is­to­ri­ją.

Pa­žiū­rė­ki­me, kas da­bar kal­ba per te­le­vi­zi­ją, ra­di­ją. Iš žmo­nių, ku­rių nuo­mo­nė ne­su­tam­pa su ge­ne­ra­li­ne li­ni­ja, ati­mta tri­bū­na, V. Radž­vi­las iš­trin­tas iš vie­šo­sios erd­vės. Tri­na­mi ir ki­ti. Tam fo­ru­mas ir rei­ka­lin­gas.

Ži­nią sklei­džia­me per so­cia­li­nius tink­lus, iš lū­pų į lū­pas. Siun­čia­me straips­nius, da­li­ja­mės po­li­ti­kos ak­tua­li­jo­mis. Tai tu­ri bū­ti na­tū­ra­lus pro­ce­sas, pir­miau­sia – edu­ka­ci­nis.

– Ko­kie bū­tų svar­biau­si kos­mo­po­li­ti­nės is­to­riog­ra­fi­jos tai­ki­niai?

– Na­cio­na­liz­mas. Da­bar vi­si šį žo­dį bi­jo iš­tar­ti. Aš ne­bi­jau. Na­cio­na­liz­mas pla­čią­ja pra­sme, man at­ro­do, bū­din­gas di­džia­jai lie­tu­vių tau­tos da­liai, ku­ri ger­bia sa­vo kal­bą, is­to­ri­ją, pa­pro­čius. Net ir kos­mo­po­li­ti­nės is­to­riog­ra­fi­jos at­sto­vai sa­ko, kad ger­bia kal­bą, tik ją rei­kia pa­keis­ti, mo­der­ni­zuo­ti.

Pa­vyz­džiui, Sau­lės mū­šis Šiau­liams yra sim­bo­lis. Jis – is­to­ri­jos po­li­ti­kos re­zul­ta­tas, bet mums, šiau­lie­čiams, ma­lo­nus ir ge­ras. Ar rei­kia su­tryp­ti, su­dau­žy­ti mi­tą? Kai su­tryp­si, lie­tu­vis pra­ras pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

Aiš­kus tai­ki­nys yra Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mas. Tu­riu vi­siems la­bai at­sa­kin­gai pa­sa­ky­ti: na­cio­na­liz­mo pa­grin­du bu­vo pa­sta­ty­ta Pir­mo­ji Lie­tu­vos Res­pub­li­ka ir da­bar – Ant­ro­ji.

Kom­jau­nuo­liš­ka kar­ta šian­dien pri­si­den­gia li­be­ra­liz­mu, kos­mo­po­li­tiz­mu ir da­ro Ju­do dar­bą. Tam ir bu­vo skir­tas fo­ru­mas, kad žmo­nės su­sio­rien­tuo­tų. Jei ei­si­me to­kiais tem­pais, greit bi­jo­si­me lie­tu­viš­ką dai­ną dai­nuo­ti.

– Fo­ru­mo tiks­las nė­ra rin­ki­mai?

– Ne. Bent šiais me­tais – tik­rai ne. Su­si­rin­ko švie­suo­me­nė. O švie­suo­me­nei val­džia ir ad­mi­nist­ra­vi­mas vi­są lai­ką bu­vo sve­ti­mas. Jei no­ri su­ga­din­ti au­to­ri­te­tą, tapk mi­nist­ru, me­ru. In­te­lek­tua­lai at­lie­ka la­bai svar­bų edu­ka­ci­nį dar­bą. Tai ir da­rė Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius at­gi­mi­mo lai­kais bei anks­čiau. Žmo­gus su­bren­do so­viet­me­čiu. Ką da­ry­ti?

Nai­kin­da­mi sim­bo­lius, nai­ki­na­me ir pa­čią so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos es­mę. Pa­žiū­rė­ki­me is­to­riog­ra­fi­jo­je, ne­tgi N. Pu­ti­nai­tė ra­šo: „Ta­ry­bų Lie­tu­vo­je“, o ne „so­vie­tų oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je“. „Ta­ry­bų“ – gra­žus žo­dis, dar ke­lios kar­tos ir pa­si­ro­dys, kad jo­kios oku­pa­ci­jos ne­bu­vo.

Vi­siš­kai ne­tei­si­nu žmo­nių, ku­rie 1940 me­tais pa­tys ėjo į mės­ma­lę – S. Nė­ries, P. Cvir­kos, A. Venc­lo­vos. Bet Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­ba su­bren­do, kai par­ti­za­ni­nis ka­ras jau bu­vo pa­si­bai­gęs.

Tie pa­tys ter­mi­nai, są­vo­kos skir­tin­gais is­to­ri­jos pe­rio­dais įgy­ja skir­tin­gą pra­smę. Tu­ri su­pras­ti lai­ko­tar­pio es­mę, įsi­jaus­ti į jį ir po to pa­ra­šy­ti, o ne ra­šy­ti iš šių die­nų po­zi­ci­jos.

– Is­to­ri­ja yra ir vie­nas iš pa­grin­di­nių in­for­ma­ci­nio ka­ro tai­ki­nių.

– Mask­va ma­no, kad Bal­ti­jos ša­lys yra ne­su­sip­ra­ti­mas, net kai ku­rie mū­sų is­to­ri­kai pa­si­sa­ko, kad Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bė yra ne­su­sip­ra­ti­mas – kaip žmo­gaus or­ga­niz­me apen­dik­sas.

Be abe­jo­nės, Mask­va vi­są lai­ką ve­dė is­to­ri­jos ka­rą. Kam yra nau­din­ga mus pa­že­min­ti?

„Kal­ti“ per is­to­ri­ją yra, ko ge­ro, leng­viau­sia. Pa­vyz­džiui, kaip ver­tin­ti bu­vu­sio švie­ti­mo mi­nist­ro Dai­niaus Pa­val­kio veiks­mus, ku­ris be­veik per pu­sę su­ma­ži­no is­to­ri­jos vals­ty­bi­nį eg­za­mi­ną lai­kan­čių­jų skai­čių? Šie­met jų bus ma­žiau­siai per vi­są Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės lai­ką.

Kaž­ka­da sa­kė­me: jei ne­ži­nai sa­vo is­to­ri­jos, esi ak­las. Aš to­kį D. Pa­val­kio veiks­mą va­di­nu an­ti­vals­ty­bi­niu. Gy­ve­na­me pa­ra­dok­sų ša­ly­je.

– Kiek žmo­nių jun­gia Vil­niaus fo­ru­mas?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti. Na­rys­tės nė­ra: yra sig­na­ta­rai. Fo­ru­mo pa­reiš­ki­mą dėl Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus pa­si­ra­šė la­bai daug žmo­nių, be­veik vi­sa pir­ma Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė.

Fo­ru­me ga­li bū­ti ir par­ti­nis, ir ne­par­ti­nis. Mi­nist­ras ir šla­vė­jas. Tai lyg Są­jū­džio pro­to­ti­pas. Pir­miau­sia tu­ri bū­ti idė­ja. Na­mas sta­to­mas nuo pa­ma­tų, nuo idė­jos. O kaip ku­ria­mos par­ti­jos? Nuo sto­go – yra pir­mi­nin­kas, o idė­jos – pa­ma­tų – nė­ra, to­dėl ir griū­va.

Kai pra­de­di fik­suo­ti na­rys­tę, virs­ti par­ti­ja. Są­jū­džio na­rys­tės di­džiau­sias prie­ši­nin­kas bu­vo R. Ozo­las. Ka­da Są­jū­dis pa­lū­žo? Kai paė­mė po­li­ti­nę val­džią ir įtvir­ti­no na­rys­tę.

– Kaip ma­no­te, ko­kio at­gar­sio Vil­niaus fo­ru­mas su­lauks vi­suo­me­nė­je?

– No­rė­tų­si gal­vo­ti, kad žmo­nės nė­ra abe­jin­gi, pa­veik­ti ba­ci­los. No­ri­si, kad lais­ves­nė, ne­dog­ma­tiš­ka min­tis skris­tų ne­var­žo­mai. Kad žmo­nės švies­tų­si. 

Kalbino Živilė Kavaliauskaitė