Kun. Robertas Urbonavičius. Ne toks Kazimieras (pamąstymai)

Klausykitės tad, karaliai, ir supraskite; mokykitės jūs, plačiosios žemės viešpačiai! Išgirskite jūs, kurie valdote gyventojų mases ir didžiuojatės tautų daugybe! Juk VIEŠPATS jums davė jūsų valdžią, Aukščiausiasis suteikė savarankiškumą; jis pats tirs jūsų darbus ir tyrinės jūsų užmojus, nes, jo karalystės tarnai būdami, jūs nevaldėte teisingai, nesilaikėte įstatymo ir negyvenote pagal Dievo valią. Ūmai ir baisiai tad jis ateis pas jus, nes griežtas teismas užklumpa valdančiuosius. (Išm 6, 1-5)

Šventąjį Kazimierą atradau tik neseniai. Taip, žinojau, kad jis vienintelis mūsų oficialus šventasis, žinojau jo hagiografiją – tačiau... Tačiau norint susidraugauti su kokiu nors žmogumi, neužtenka žinoti jo gyvenimo faktus ar ką jisai mėgsta – pirmiausia reikalingas širdies ryšys. Panašiai yra ir su šventaisiais. Jie mums reikalingi, ne kad žinotume jų gyvenimus, bet kad sektume jų pavyzdžiais bei jaustume jų globą. Nežinau, kas mane laikė atokiai nuo Kazimiero – gal suformuotos pamaldžios klišės, kurias geriausiai reprezentuoja barokiniai šventojo atvaizdai? Galbūt hagiografijos detalės, pateikusios Kazimierą kaip bekūnę angelišką būtybę, neturėjusią nieko bendro su žemišku gyvenimu? Užsidariusį karališkuose rūmuose ir tik naktimis išeinantį pasimelst prie uždarytų katedros durų. O galbūt ir lietuviškas bruožas nebranginti to, kas sava? Tikriausiai ir bendras mūsų naujosios lietuviškosios katalikybės santūrumas šventųjų atžvilgiu. Lietuvoje viešėjo šv. Teresėlės, šv. Jono Bosko relikvijos, sutraukusios minias tikinčiųjų, tačiau kodėl nėra šv. Kazimiero ar pal. Jurgio Matulaičio relikvijų kelionių po parapijas? Ar matėte kada šių dviejų mūsų tautos šviesulių paveiksliukų su relikvijos gabalėliu – „priliesta prie šventojo karsto“? O juk tai normalu visame katalikiškame pasaulyje. Kodėl tiek šv. Kazimiero, tiek pal. Jurgio pagerbimas paminimas vien mokslinėmis konferencijomis – ką tai duoda? Ar bijome šventųjų, nes jie yra nepatogūs ir realūs – nes gyveno ir konkrečiai mėgino sekti Kristumi, o juk mes dažai linkę Evangeliją ir sekimą Kristumi pritaikyti sau: „taip, Jėzau, seksiu Tavimi, bet kelio kryptį nurodysiu aš“. Šventieji yra rakštis mūsų konformizmui, apsnūdimui, prisitaikymui.

Tad kuo nepatogus yra šventasis Kazimieras, ko jis ragina atsisakyti ar daryti kitaip?

1.  Jis nemanė, kad politika yra nešvarus reikalas ir būnant politiku galima daryti, ką nori. Pavaduodamas tėvą, karalaitis atsakingai tvarkė valstybės reikalus, žiūrėjo teisės ir teisingumo, tiek didžiūnų, tiek vargdienių teises vertino vienodai.

2.  Turtų Kazimieras nelaikė didžiausia vertybe. Net ir gyvendamas kaip karališkos šeimos narys, jis buvo beturtis širdyje ir nesinaudojo turtų teikiamomis galimybėmis. Kaip dažnai mes verkiam, kad mums vis per mažai...

3. Jis nebuvo įprastinis katalikas. Kazimieras kasdien dalyvavo šventose Mišiose, adoruodavo Viešpatį, meldėsi Marijai – nes žinojo, kad pirmiausia svarbu malda, iš kurios kyla veikla, o ne kitaip.

4. Jo dvasingumas nebuvo atitrūkęs nuo artimo meilės. Savo tikėjimą karalaitis įrodė darbais – slaugė ligonius, šelpė pavargėlius, globojo našles ir našlaičius. Būdamas tarp vargšų užsikrėtę džiova. Kaip dažnai mūsų dvasingumas apsiriboja vien poterių kalbėjimu ir sekmadieninės pareigos atlikimu.

5. Malonumų kultas nebuvo jo gyvenimo tikslas. Kazimieras gyveno aplinkoje, kuri buvo persmelkta gašlumu. Norėdami pagydyti sūnų nuo džiovos, tėvai jam siūlė išbandyti „šiuolaikišką“ priemonę – turėti lytinius santykius. Deja, Kazimieras liko tamsuolis ir to atsisakė.

Tebūnie tavo užtarimas mums maloningas, Kazimierai...