Kun. Robertas Urbonavičius. Džiūgauk, Jeruzale!

Džiaukis, Jeruzale! Skubėkit į būrį visi, kurie mylite ją; pradžiukite, kurie tik buvote nuliūdę; tegul svaigsta jūsų širdis paguoda ir linksmybe. (Šv. Mišių introitas)

Ketvirtasis gavėnios sekmadienis, kaip ir trečiasis advento, yra vadinami džiaugsmingaisiais (lotyniškai Laetare ir Gaudete). Keičiasi ne tik liturginė spalva, bet ir visi liturginiai tekstai mūsų mintis kreipia į džiaugsmo priežastį: Viešpats mus atpirko ir mus myli! Jis atsižvelgia net į mažiausias ir netobuliausias mūsų pastangas ir skuba atleisti bei apdovanoti.

Pirmasis skaitinys pasakoja apie pirmąsias išrinktosios tautos Velykas Pažado Žemėje, į kurią įvedė naujasis vadas Jozuė: „Dieną po Paschos jie valgė to krašto derliaus neraugintą duoną ir spirgintus grūdus. Tą dieną nustojo kristi mana, ir nuo tada izraelitai jos nebegavo. Jie mito iš derliaus, kurį tais metais išaugino Kanaano žemė.“ Šis įvykis mums simboliškai nusako mūsų džiaugsmo priežastį: dabar esame kelyje į Pažado Žemę, esame dykumoje. Esame maitinami mana – angelų duona, Duona nužengusia iš Dangaus – Viešpaties Kūnu. Mūsų Tikėjimo Vadas Jėzus, arba hebrajiškai Jozuė, įves mus į Šventąją Žemę – Dangiškąją Jeruzalę, kur maitinsimės to krašto vaisiais – Dievo malone, regėdami Jį veidas į veidą. Taip, Viešpats yra tas, kuris girdi ir išvaduoja iš visų baisybių (atliepiamoji psalmė), todėl susitaikydami su Juo, mes tampame naujais žmonėmis Kristuje Jėzuje, Dangiškosios Jeruzalės dalyviais (antras skaitinys). Ir galiausiai Evangelijoje Viešpats mums pateikia palyginimą, kurį labai gerai žinome, labai mėgstame ir dažnai klaidingai suprantame. Šis palyginimas nėra apie Sūnų Palaidūną. Jis tikrai nėra teigiamas herojus, kuriuo verta sekti. Šis jaunuolis iššvaistęs savo palikimo dalį (kurį gavo dar tėvui esant gyvam, tuo pasakydamas, kad jis jam yra miręs), savo tėvo namus prisimena tik atsidūręs dugne – ganydamas kiaules ir valgydamas jų jovalą (tai žydui yra dviguba gėda). Tačiau noras sugrįžti paremtas ne suvokimu, jog įskaudino tėvą ir nedorai su juo pasielgė, bet: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!“ Alkis pargena sūnų į namus. Šis palyginimas taip pat ne apie vyresnįjį sūnų, kuris taipogi nebuvo ištikimas tėvui ir jo nemylėjo: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau“ Jam tėvas, tai šeimininkas, kurio reikia klausyti ir atlikti pareigas, čia nėra vietos meilei. Šis palyginimas apie Tėvą. Kuris laukia, puola ant kaklo, bučiuoja, iškelia puotą; apie tėvą, kuris kantriai eina pas kitą sūnų ir klauso jo priekaištų. Tėvą, kuris myli ir atleidžia pirmas. Toks yra mūsų Dievas. O mes? Kiekviename iš mūsų yra abu sūnūs. Nemylintys, veidmainiaujantys, nesigailintys, smerkiantys... Tačiau šis palyginimas ne apie mus, o apie mus mylintį Dievą, kuris visada pasirengęs dovanoti atleidimą ir išklausyti priekaištus.

Dieve, per savo Sūnų nuostabiai sutaikinęs su savimi nuodėmingą žmoniją, padėk krikščionijai artėjančias Velykų šventes pasitikti uoliu pamaldumu ir ryžtingu tikėjimu. (Šv. Mišių kolekta)