Kun. Robertas Urbonavičius. Gavėnios receptai

Gavėnios laiko pirmasis sekmadienis pradedamas pasakojimu apie Kristaus buvimą dykumoje ir patirtus gundymus. Net pats lotyniškas gavėnios pavadinimas quadragesima (keturiasdešimt) nurodo į Viešpaties buvimo dykumoje laiką. Yra įprasta šiuo liturginiu laikotarpiu pabrėžti pasninko, maldos ir išmaldos (gerų darbų) svarbą. Socialiniuos tinkluos bei kitose katalikiškose interneto svetainėse šiomis dienomis pasipylė protingi patarimai, kaip teisingai praleisti gavėnią, ko daryti, ko nedaryti, ko atsisakyti ir panašiai... Nors tai labai sveikintina, tačiau, kartu turime stengtis, kad mūsų gavėnia nevirstų katalikiškų dietų išbandymo laiku ar religinės psichoanalizės metodų taikymu sau ar juo labiau dvasinių skanumynų ieškojimu (pasninkas apima ir dvasinių malonumų atsisakymą).

Žvelgiant į gavėnios praktikas, reikėtų vengti dviejų kraštutinumų: nieko nedaryti ir daryti per daug. Neteisinga yra nuostata, jog svarbu tik dvasiniai dalykai – išgyventi meilę Kristui, susitelkti į Dievo malonę, o ne į asketines praktikas, kurios esą tik sudaro iliuziją, jog pats galiu save išganyti. Taip, svarbiausia yra suvokimas, jog Dievas taip mane pamilo, jog tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus, kad man tereikia atsiverti Jo gydančiai meilei, kuri visuomet bus nepelnyta dovana. Tačiau meilė įrodoma darbais. Jei sakau žmogui, kad ji myliu, tai dažniausia kažką jam padovanoju ar bent apkabinu. Taip ir mes atsiliepdami į Dievo meilę pasninku ir gerais darbais, apribojame savo egoizmą ir tampame mažesni. O kuo esam mažesni – tuo mumyse daugiau Dievo. Taip pat klaidinga į gavėnią žvelgti vien kaip į sporto aikštelę – to atsisakyti, tą apriboti, tą daryti, ano ne. Nors asketinės praktikos Bažnyčioje yra nuo pat Jos užgimimo ir jų apleidimas iš dalies lemia dabartinę dvasinę krizę Bažnyčioje, kuomet vyrauja katalikiškas hedonistinis mąstymas, pabrėžiantis tik tai, kas gera bei malonu, tačiau susikoncentravimas į šias praktikas nuskurdina gavėnią, kuri yra daugiau nei saldumynų ar mėsos nevalgymas.

Nenoriu pateikti dar vieno gavėnios recepto, nes tai būtų per daug banalu. Kiekvieną iš mūsų Dievas kalbina vis kitu būdu, tokiu, kuriuo nekalbina daugiau nė vieno žmogaus žemėje. Išgyventi gavėnią kaip širdies atsivertimo, atgailos ir artimo meilės laiką privalome visi be išimties, tačiau būdus, kaip tai įgyvendinti, atraskime patys. Tegul Šventoji Dvasia mums įkvepia teisingų minčių, o Mergelė Marija, Tikėjimo Motina ir Mokytoja, veda mus per šį gavėnios laikotarpį pačiu geriausiu keliu.

Keturiasdešimt dienų neragaudamas žemiško maisto, jis pašventino gavėninį atgailos pasninką. Jis sutriuškino senojo žalčio žabangus ir pamokė mus blogio šaknis nugalėti, kad kilnia dvasia atšvęstume velykinę paslaptį ir galiausiai pasiektume amžinąsias Velykas (prefacija)