Gabriel Sanchez. Duokit man religijos laisvę – arba tiesiog namą priemiestyje

Tik viena mintis: kiek tikėjimo principų sutiktų paaukoti vidutinis Amerikos katalikas dėl kažkokios – kartais net groteskiškos – sociopolitinio pripažinimo formos? Kuriuo metu šis katalikas nusprendžia, kad šv. Tomas Akvinietis ir daugybė kitų Bažnyčios teologų klydo, teigdami, kad jei žmogus nebeišpažįsta nors dalies tikėjimo, jis praranda jį visą?

Šiandien dėl katalikų tikėjimo, kaip ir dėl daugybės kitų dalykų šiame judančių dalių ir beribio pageidavimų tenkinimo pasaulyje, ne tik galima „diskutuoti“, bet ir jį keisti. Viena dalis jau pasenusi (ar nepatogi), todėl gali būti atidėta į šalį. Kita dalis suteikia egzistencinį patogumą, taigi ji gali likti, o dar kita gali būti panaudota kaip pakyla, ant kurios galima užsilipti vadinamųjų „kultūrinių karų“ įkarštyje. Tokia yra šios dienos krikščionių gyvenimo tikrovė, tokia viso gyvenimo realybė. Tie, kurie stokoja bet kokio tikėjimo, kurių horizontas nesiekia toliau „Apple“ parduotuvės, negali būti laikomi visiškai kaltais dėl to, kad jie akimirksniu gali rimtai (ar nerimtai) pakeisti viską, aplink ką sukasi jų gyvenimas. Užgaidos keičiasi, skoniai keičiasi, žmonės keičiasi, ir niekas nenori likti įsikibęs pasenusios laikysenos ar kultūrinės formos, nebent įsikibimas į tą pasenusią laikyseną ar kultūrinę formą šiuo metu yra pats madingiausias.

Gyvenimas tampa – cituojant Leo Straussą – ne ką daugiau nei bedžiaugsmiu džiaugsmo siekimu, viskas jame pasibaigia pramoga. Ar katalikui šis vulgarus švaistymo spektaklis neturėtų kelti pasišlykštėjimo? Kažkada iš tiesų keldavo. Carlas Schmittas, beveik prieš devynis dešimtmečius rašydamas savo fundamentalų veikalą „Politiškumo sąvoka“ („Der Begriff des Politischen“) pastebėjo, kad liberalizmo apoteozė yra pramoga – gyvenimas be rimtumo ar didybės, net be nors kiek didesnės prasmės. Bet šiandienos Amerikos katalikas nori būti geras liberalas, tai yra geras vartotojas, šoninėje kišenėje nešiojantis keletą moralizuojančių pozicijų (dėl abortų, kontracepcijos, mirties bausmės ir t. t.), o galinėje – piniginę, pilną banko kortelių. „Duokit man religijos laisvę – arba tiesiog namą priemiestyje, dvi mašinas ir fantastišką atostogų pasiūlymą Disneilende“. O kur dingo Šventosios Dvasios dovanos – patarimas, supratimas,  tvirtumas? Jos buvo iškeistos į „gyvenimo būdo pasirinkimą“. Viešpatie, pasigailėk.

Versta iš Opus Publicum