Vytautas Sinica. ES siekia formuoti genderistinę švietimo politiką

2013 metais per Europą nusiritus skandalingai žiniai apie radikalią portugalų socialistės Edite Estrela Europos Parlamente (EP) pasiūlytą rezoliuciją, Lietuvoje kone pirmą sykį buvo suprasta, kad iš EP Lietuvą gali pasiekti įvairios šeimos sampratą keičiančios ir jaunimo mąstymą iškreipti siekiančios iniciatyvos. Europos darželinukus apie masturbaciją, o pradinukus – apie „saugų“ seksą ir „normalias“ vienalytes šeimas išmokyti siūliusi Estrelos rezoliucija buvo atmesta, bet ją sekė dar ne viena skandalinga genderistų ataka per Europos Parlamentą. Portugalų socialistės Lilianos Rodrigues rezoliucija „Mergaičių įgalinimas per švietimą ES“ vainikavo šias pastangas. 

Po gražius tikslus skelbiančiu rezoliucijos pavadinimu slepiasi prigimtinius lyčių vaidmenis niveliuojanti ir vaikystę seksualizuojanti švietimo programa. Rezoliucija siekiama ES šalių mokyklose įdiegti genderistinį švietimą, kuris naikintų tariamus lyčių stereotipus, padėtų berniukams ir mergaitėms perimti priešingų lyčių socialinius vaidmenis. „Berniukai ir vyrai turėtų būti mokomi atlikti užduotis, kurios tradiciškai priskiriamos moterims“. Europos Komisija raginama inicijuoti visos ES prijungimą prie liūdnai pagarsėjusios Stambulo konvencijos, kuria lyties pasirinkimas nepriklausomai nuo biologinės lyties (pasiskelbimas moterimi, esant vyru, ir atvirkščiai) pripažįstamas žmogaus teise. Kartu ES šalys įpareigojamos į oficialias švietimo programas visais švietimo lygmenimis (taigi ir pradiniame) įtraukti medžiagą apie netradicinius lyčių vaidmenis (13 straipsnis) ir privalomą lytinį švietimą (29 straipsnis). 

Rezoliucija ragina Europos Komisiją „kovoti su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės švietimo sistemos aplinkoje“, „objektyvią informaciją apie LGBT įtraukti į mokyklų programas [ir] sudaryti sąlygas valstybėms vienai iš kitos mokytis kovoti su homofobinėmis ir transfobinėmis patyčiomis“ (31 straipsnis). Būtent sąvokos „diskriminacija dėl lytinės tapatybės“ ir „transfobinės patyčios“ leidžia suprasti, kad rezoliucija transseksualumą laiko norma, o savo lyties nesuvokiantį vaiką skatina ne gydyti nuo psichinio sutrikimo, kas iš tiesų yra transseksualumas, o tą sutrikimą skatinti, palaikant tikrovės neatitinkančio lyties tapatumo iliuziją. JAV ir Kanados praktika rodo, kad šios „teisės“ pripažinimas netrunka įteisinti transseksualių berniukų apsilankymų mergaičių rūbinėse, dušuose, tualetuose ir t.t., o draudimai tai daryti pripažįstami jų teisių pažeidimais. 

Tokio turinio rezoliucija gali stebinti Lietuvos visuomenę, tačiau ne Europos Parlamento narius. Rugsėjo 9 dieną EP pritarė šiai rezoliucijai 408 balsais „už“ (daugiausia kairiųjų, nors ir „krikdemų“) ir 238 „prieš“. Lietuvoje išrinkti EP nariai balsavo įvairiai: „už“ – liberalai P. Auštrevičius ir A. Guoga, socialdemokratai Z. Balčytis ir V. Blinkevičiūtė, valstietis B. Ropė ir „darbietis“ V. Uspaskich, „prieš“ – „tvarkietis“ R. Paksas, „darbietis“ V. Mazuronis, LLRA lyderis V. Tomaševskis ir konservatoriai A. Saudargas bei G. Landsbergis. 

EP nariai liko abejingi 167 tūkstančiams parašų prieš šio dokumento priėmimą. Tuo pačiu prašymu į EP narius Lietuvoje kreipėsi Lietuvos tėvų forumas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Vakarų Lietuvos forumas, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjunga. Tačiau piliečių balsas Briuselio nepasiekia – ES mastu net ir milijoninės peticijos politikams nedaro įspūdžio, ką parodė Komisijos ciniškai atmesta iniciatyva už gyvybės apsaugą „Vienas iš mūsų“. 

Rodrigues rezoliucijos priėmimas nereiškia, kad Lietuvos mokyklose bus įgyvendinamos lyties tapatumą sumaišančios švietimo programos. EP rezoliucijos ragina Komisiją imtis priemonių, tačiau jų vykdymas galiausiai priklauso nuo pačios Komisijos ir šalių narių vyriausybių valios bei išradingumo. Atsargiai stebėdami šalies mokymosi programas, turėtume išmokti kitą neraminančią pamoką. 

ES viršnacionalinės institucijos nuosekliai ir vis drąsiau nesilaiko Lisabonos sutartyje nubrėžtų ES kompetencijos ribų. Tiek šeimos, tiek švietimo politikos sritys pagal subsidiarumo principą yra išimtinėje šalių narių kompetencijoje, tačiau ES vis dažniau kėsinasi jas formuoti. Raminimai, jog ES negali primesti šeimos politikos, nebeatitinka tikrovės. Norint kuo adekvačiau priešintis genderizmo ideologijos invazijai ir žinant, kokia perdėtai nuolanki ES direktyvoms neretai būna Lietuvos valdžia, reikėtų kuo greičiau suvokti, kad būtent Briuselyje vyksta tikroji kova dėl šeimos sampratos likimo.  

Sekite autorių Facebook

Tekstas spausdintas žurnalo „Artuma“ 2015 metų spalio mėnesio numeryje