Paulius Stonis. Žmogaus teisės reliatyvizmo amžiuje

Kaip nutiko, kad žmogaus teisės, moderniuoju laikotarpiu laikytos įstatymų leidybos pagrindu, tapo vienos interesų grupės įrankiu ir tokiu būdu buvo susiaurintos iki seksualinių mažumų teisių? Ieškant atsakymo į šį klausimą, verta atidžiau pažvelgti į pačių moderniųjų žmogaus teisių prigimtį ir jų atsiradimo istorinį kontekstą.

Žmogaus teisės, suvokiant šią idėją tradiciškai, turėjo vieną ir labai aiškų tikslą – užtikrinti, kad būtų apsaugotas žmogaus asmens orumas. Juk žmogaus teisių šerdį sudaro mintis, kad pačiame žmoguje glūdi kažkas tokio vertingo, kam būtina užtikrinti absoliučią apsaugą. Tačiau žmogaus teisių idėja paradoksaliai iškyla ir suklesti būtent tuo laikotarpiu, kai žmogaus orumu ar absoliučia asmens verte buvo iš esmės suabejota, iš savaiminio gėrio paverčiant juos reliatyviomis vertybėmis.

Šio amžiaus reliatyvistinė dvasia geriausiai atsispindi darvinizmo ir liberalizmo idėjose. Darvinizme žmogus nėra laikomas aukštesne ar vertingesne būtybe, o tik viena iš gamtoje egzistuojančių rūšių. Darvinizmo kontekste kalbėti apie žmogaus asmens orumą tampa beprasmiška. Panašiai žmogus nuvertinamas ir liberalizme. Ši ideologija vadovaujasi nuostata, kad žmogus yra valdomas ir labiau paklūsta galiai, o ne protui. Kadangi galia yra potencialiai neribota, negali būti kalbos apie kitokias aukštesnes vertybes. Liberalizmas, kaip ir bet kuri kita moderni ideologija, siekdamas savo galutinių tikslų, turi pasitelkti visą galią ir visas priemones. Tad, suprantama, čia pat negali būti kalbos apie žmogaus neliečiamumą. Ateis laikas ir pats žmogus liberalizmo plane dar pasitarnaus kaip priemonė.

Išties, sunku suprasti, kaip tokiame atšiauriame pasaulėžiūriniame klimate gali iškilti ir išlikti tokia netvari idėja, kaip žmogaus teisės. Darvinizmas kartu su liberalizmu griauna bet kokią galimybę kelti universalių žmogaus teisių idėją. Kaip galima kalbėti apie žmogaus teises, jei žmogus – tik vienas iš gyvūnų? Kas yra to neliečiamo žmogaus orumo šaltinis, jei „Dievas mirė“, o žmogus – tik vienas iš nebaigtų gamtos produktų? Kaip galima susitarti dėl universalių žmogaus teisių, jei kiekvienam paliekama laisvė tikėti tuo, kuo nori ir gyventi taip, kaip nori? Galiausiai, ko vertas toks susitarimas, jei jis yra žmogiškas, vadinasi – kintantis arba pakeičiamas?

Moderniaisiais laikais nuo „religinių prietarų“, tradicinės moralės nuostatų, pasaulietinės bei religinės valdžios autoriteto išlaisvintas ir emancipuotas žmogus galiausiai paliekamas pats sau vienas. Toks žmogus negali (o ir nebeturi galėti) pasakyti, kas jį vienija su kitu tokiu pat žmogumi. Jis težino tai, kad yra vienas. Vienintele moraline gaire jam yra jis pats. Todėl kiekvienas kitas jam – visiškai svetimas pasaulis, su skirtingais moraliniais dėsniais. Kiekvienas kitas jam – ir potencialus draugas, ir potencialus priešas tuo pat metu. Žmogaus teisių idėja tokiam asmeniui belieka paskutiniu ir vieninteliu skydu, galinčiu apsaugoti jį ne tik nuo potencialaus valdžios piktnaudžiavimo savo galia, bet ir nuo tokio pat, kaip jis pats.

Nepaisant visų reliatyvizmo amžiaus keistenybių, žmogus lieka bent jau laikinai saugus. Tačiau, kad žmogaus teisių idėja taptų tikru skydu visiškai laisvam, tačiau vienišam ir be jokių moralinių kelrodžių paliktam individui, jis privalo jausti nuolatinį nerimą. Norėdamas visiškai patikėti žmogaus teisių idėja pats žmogus visų pirma privalo pasijausti auka. Moderniosios žmogaus teisės į žmogų prabylą kaip į potencialią auką. Norėdamas pasinaudoti situacija ir pareikalauti savo teisių, individas turi vaizduoti save bejėge auka, apeliuoti į mūsų visų gailestį. Tai svarbus momentas – ši psichologinė nuostata yra dominuojanti bet kurių mažumų keliamuose triukšmuose dėl jų pažeidžiamų teisių. Tiksliau kalbant – dėl dar nelegitimuotų troškimų.

Teisė į gyvybę, teisė į nuosavybę ir panašios teisės kadaise buvo vadintos prigimtinėmis arba natūraliomis. Taip pat, kaip ir visiškai šias teises atitinkantys natūralūs poreikiai: apsaugoti savo gyvybę bei gausinti nuosavybę. Iš tokio teisių turinio aišku, kad net netikrumo nuotaikų vejamame reliatyvizmo amžiuje vis dar sklandė pakankamai apibrėžtas žmogaus vaizdinys. Žmogus turėjo apibrėžtas savybes. Turėjo ir apibrėžtus poreikius. Tačiau moderniam mąstymui įgavus pagreitį ir pradėjus virsti postmoderniu, prigimtinės žmogaus savybės pradeda blukti. Tuo pačiu jo poreikiai įgauna vis mažesnį apibrėžtumą. Masinės produkcijos, komercijos, reklamos, rinkodaros, individualizmo ir vartotojiškos kultūros plėtra pamažu, bet atkakliai ir nesustabdomai griauna barjerus, dėl kurių būtinumo, regis, iki šiol buvo tyliai sutariama.

Liberalizmas pasiekė lauktą momentą, kuomet gali pademonstruoti savo potencialiai neribotą galią ir žmogų paversti priemone savo tikslų įgyvendinimui. Liberalizmo ir jo kuriamos rinkos visuomenės plėtrai natūralūs žmogaus poreikiai nebėra pakankama žaliava. Apsiribojus jais, nebus išnaudotas visas vartojimo potencialas. Todėl iki šiol nerealizuoti ir slapčiausi žmogaus poreikiai bei troškimai turi būti išlaisvinti ir išviešinti. Kūniškumas, lytis, seksualinė orientacija – tai barjerai, trukdantys ir ribojantys troškimų plėtrą ir realizavimą. Norai tūri būti kuriami. Natūralius poreikius turi pakeisti vis intensyviau žadinami, tačiau niekada iki galo nepatenkinami troškimai. Žmogus turi nuolatos blaškytis, nuolatos trokšti ir nuolatos rinktis.

Moderniosios žmogaus teisės priartėja savo loginę pabaigą ir pamažu išskleidžia savo reliatyvistinį turinį.

Pasirodo, jos saugojo ne tik teisę į žmogaus gyvybę  ir nuosavybę, bet ir teisę į potencialius ir daug didesnius bei nebūtinai natūralius poreikius.

Taip galėjo atsitikti todėl, kad moderniųjų žmogaus teisių šaltinis visada buvo pats žmogus, kuris niekada nebuvo jose apibrėžtas ar įvardintas kaip kažkieno sukurtas.