Devintinės. Ostija, mums dangų atidaranti
Kaip ir Didįjį ketvirtadienį, Devintinių dieną iškilmingai pagerbiame Kristaus Kūną – tik šįsyk jau be besiartinančios Didžiojo penktad...
https://www.propatria.lt/2015/06/devintines-ostija-mums-dangu-atidaranti.html
![]() |
Devintinių, arba Kristaus
Kūno, šventė (reformuotame liturginiame kalendoriuje vadinama Švč. Kristaus
Kūno ir Kraujo iškilme) minima ketvirtadienį po Švč. Trejybės sekmadienio.
Tiesa, Lietuvoje liturginis jos minėjimas pastaruoju metu perkeliamas į
sekmadienį, tačiau bažnyčiose, kur Mišios aukojamos pagal tradicines Romos
apeigas, ji, kaip ir kitose katalikiškose šalyse, švenčiama ketvirtadienį.
Ispanų liaudies posakis skelbia: „trys ketvirtadieniai metuose spindi šviesiau
nei saulė: Didysis ketvirtadienis, Kristaus Kūnas ir Dangun Žengimas“.
Devintinių
šventės kilmė yra dvejopa. Belgę vienuolę augustinietę šv. Julijoną
Monkornijonietę (1193–1258) vieną kartą aplankė vizija. Joje ji pamatė gražų
pilną mėnulį, tačiau jame buvo juoda dėmė, kuri reiškė, kad visame Bažnyčios
liturginiame kalendoriuje nebuvo jokios džiaugsmingos Eucharistijos garbei
skirtos šventės. Jai atkakliai prašant, 1246 metais Lježo vyskupas Robertas
Torietis įvedė tokią šventę savo vyskupijoje.
Po 17 metų –
1263-aisiais – Prahos kunigas Petras, piligriminio žygio į Romą metu sustojęs
Bolsenoje, šio miestelio Šv. Kristinos bažnyčioje aukojo Mišias. Nors buvo
šventas ir maldingas žmogus, jis abejojo tikru Jėzaus buvimu Švenčiausiajame
Sakramente. Šioms abejonėms buvo lemta išsisklaidyti, kai Ostija, kurią jis
konsekravo per tas Mišias, pradėjo kraujuoti. Kunigas išskubėjo į Orvjetą
susitikti su ten rezidavusiu popiežiumi Urbonu IV, su savimi pasiimdamas ir šią
Ostiją. Stebuklas buvo pripažintas, o Ostiją iki šiol galima pamatyti Orvjeto
katedroje.
Reaguodamas į abu
šiuos įvykius, 1264 metais Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus“, kuria jis
įtraukė naują šventę į visuotinės Bažnyčios liturginį kalendorių.
Šventės Mišios
buvo sudarytos šv. Tomo Akviniečio. Jose atsispindi šventojo dvasia, taip pat
šio didingo teologo dogmatinis tikslumas. Jose išgirsime garsiąją jo sekvenciją
„Lauda Sion“, o procesijos metu giedamos nuostabiausios Bažnyčios eucharistinės
giesmės, taip pat sukurtos šv. Tomo specialiai šiai šventei. Tarp jų – „Sacris
solemniis“, „Ave verum corpus“, „Adoro te devote“ ir „Verbum supernum“.
Katalikiškose
šalyse eucharistinės procesijos tebėra svarbus ir iškilmingas miestų gyvenimo
įvykis. Žmonės, gyvenantys procesijos maršruto kaimynystėje, puošia savo namus
gėlėmis, vėliavomis, languose uždega žvakes. Prieš kunigą ar vyskupą, nešantį
Švenčiausiąjį Sakramentą, barstomi žiedlapiai.
Romoje
eucharistinė procesija, kuriai paprastai vadovauja popiežius, rengiama
Devintinių vakarą nuo Laterano Šv. Jono bazilikos iki Švč. Mergelės Marijos
bazilikos. Lietuvoje didžiosios procesijos vyks sekmadienį. Vilniuje procesija
nuo katedros iki Aušros vartų rengiama po katedros sumos, vykstančios 12.30
val. Kaune procesija nuo Įgulos bažnyčios į miesto katedrą vyks taip pat
sekmadienį, 9 val. ryte.
Iškilmingos
procesijos, kurių metu aplankomi keturi lauke papuošti altoriai, padėjo
Kristaus Kūno šventei užkariauti tikinčiųjų širdis, nes jiems tai buvo galimybė
parodyti ne tik tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, bet ir savo
dėkingumą Dievui už visas geradarybes, kurias jie semia iš šio didingo
Slėpinio.
Lietuvoje per
Devintines taip pat šventinami iš devynių žolynų ar gėlių supinti vainikai,
laiminamos šeimos su vaikais.
Parengta pagal
fisheaters.com, wdtprs.com, fsspx.lt ir maldyną „Aukštyn širdis“ (Kaunas:
Laetitia, 2008).
Nuotraukoje – Dievo Kūno procesija Vilniaus Dominikonų gatvėje 1906 m. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka.
Rašyti komentarą