Vincas Borisevičius. Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje (V)

Varniai

Ketvirtą teksto dalį rasite čia

***

Pasirodžius šv. Tėvo Pijaus IX Blaivybės brolijos įstatams, kai kuriose Žemaičių Vyskupijos panemunės parapijose, — kaip antai: Jurbarke, Gaurėje, Skirsnemunėje, — kunigai pradėjo propaguoti blaivybę. Vysk. Valančius, būdamas Skirsnemunėje ir Jurbarke, žmonėms padėkojo už blaivybės įvedimą.

1858 m. XI. 11 Vysk. Valančius, bendraraščiu Nr. 1788 kreipdamasis į Vyskupijos dvasininkiją, išgiria blaivybės judėjimą ir ragina pačius kunigus rodyti tos dorybės pavyzdį, patiems negerti nei degtinės, nei romo, ir kitiems neduoti. Tais pačiais metais lapkričio mėn. 28 dieną Vyskupas prabilo į savo kapitulą, seminarijos profesorius ir klierikus. Neaplenkė Vysk. Valančius ir dvarininkų. 1859.III.1 jis skatino dvarininkus, kad šviestų „garbingu blaivybės pavyzdžiu“, kad panaikintų degtinės ir romo vartojimą valsčiuose ir namie [141].

Kokių priemonių imamasi blaivybei platinti? Vysk. Valančius siunčia ganytojiškus raštus, siuntinėja laiškus, rašo savo kūriniuose apie blaivybę. Vysk. Valančius (1859.IV.25 Nr. 1022), leisdamas Kaune, Augustijonų bažnyčioje, laikyti gegužines pamaldas, pažymi pamaldų tikslą, būtent, kad padidintų Šv-sios Panelės garbę ir Jos užtarimu sustiprintą blaivybę. Leisdamas (1859.IX.5 Nr. 1809) kun. Kibortui Šiaulėnuose žiemą ir rudenį laikyti kambaryje Šv. Mišias, reiškia pageidavimą, kad senelis kunigas nepamirštų blaivybės reikalo pavesti Viešpačiui Dievui.

Joniškio dekanui neleidžia šventinti Milvydžiuose koplyčios, kol Gruzdžių dvaras neiškeis karčiamoje gyvenančio žydo į tokį tolumą, kurio reikalauja valstybės įstatymai.

Įšventinęs Seinų Vyskupijos aliumnus į kunigus, Vysk. Valančius rašo Seinų Vyskupijos Valdytojui Kun. Choinskiui (1859.VIII.18 Nr. 1862) ir linki: „Duok Dieve, kad nauji Kristaus vynyne darbininkai... su nauda darbuotųsi, raudami nedorybių kūkalius, platindami blaivybę, kurios didelį naudingumą matau savo vyskupijoje, o kuri prasidėjo Tamstos valdžiai pavestoje Vyskupijoje“.

Vyskupas Valančius dėkoja dvarininkams ir kitiems, panaikinusiems bravorus arba blaivybei patarnavusiems: grafui Kazimierui Pliateriui, Napoleonui Klimauskui, Sickienei (advokato žmonai), Viktorui ir Antanui Grajauskams, Rietavo kunigaikščiui Ireniejui Oginskiui, kuris dėl bravoro uždarymo metinių nuostolių turi 10 000 rublių.

Vysk. Valančius rašė ir tokiems dvarininkams, kurie nesiskubino uždaryti bravorus. Juos prašė Vyskupas pasiaukoti žmonių gerovei [142].

Vysk. Valančius rašo apie girtuoklių nelaimes. Štai Šeškus doru žmogum išlieka, kol neleidžia žydui pasistatyti smuklės savo žemėje. Kai smuklę pasistatyti leido, nuomos už metus susideri su žydu 40 rublių. Metų pabaigoje šaimininkui žydas nuomos nemoka, nes už ją degtinės davė, kada jos reikėjo. Antrais metais ne tik nuomos nemoka, bet šeimininkas dar 30 rublių jam turėjo už degtinę primokėti. Taigi, Šeškus ne tik namie gėrė, bet ir miestely. Šeškaus šeimynykščiai taip pat pradėjo gerti už vogtus nuo šeimininko daiktus, kuriuos žydas smuklininkas priimdavo [143].

Degtinės kontrabandininkas žiauriai elgiasi su savo motina, ją išveja [144]; girtuoklė motina piktina savo vaikus. Juk vaikai viską pamėgdžioja: dirbančius, važiuojančius, rūkančius ir girtuoklius. Girtuoklio laukai nearti, nesėti, pievos neplautos, girtuokliai vaidijasi, muša savo žmonas, kartais nelaimingai miršta [145].

Vysk. Valančiui uoliai dirbant, nenuostabu, kad blaivybė buvo labai stipri.

1) Kauno gubernijoje iš 827 730 katalikų į blaivybę įsirašiusių buvo 689 536, vadinasi 83,3%,

2) Vilniaus gubernijoje iš 626 178 įsirašė 325 261, — 59,9%,

3) Gardino gubernijoje iš 193 373 įsirašė 114 040, — 59,0% [146].

Paveikslas blaivybės įvedimui paminėti

Štai ką kan. Tumas pastebi apie Vysk. Valančiaus blaivybę: „Tos draugijos neturėta jokių paviršutiniškių jungių, kaip dabar sakome, organizacijos; jokių smulkių įstatymų, valdybų, skyrių, keleriopų narių... Nariai jungėsi tarp savęs vienomis tik dvasios jungėmis... Vienatinė Brolijos Pirmininkė, į kurios globą visi buvo atiduodami, kurie tik apsižada būti visiškai blaivūs, buvo Švenčiausioji Panelė. Vienatinis visuotinis susirinkimas — priėmimas Š.Š. Sakramentų Grabnyčių dieną“ [147].

Paplitusi Vysk. Valančiaus blaivybė nepatiko žydams — smuklininkams ir kai kuriems bravorų savininkams. Jie, rusų valdžios padedami, pradėjo su ta blaivybe kovą (1858.XII.31 Nr. 8079 ir 1859.11.15 Nr. 1246). Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas paklausė Vyskupą Valančių, kuo remdamasis leido atspausdinti Popiežiaus Pijaus IX blaivybės įstatus ir įsteigė Blaivybės draugiją? Be to, Nazimovas reikalavo atsiųsti cenzūrai 2 500 egzempliorių knygelių apie blaivybę. Vidaus Reikalų Ministras panašiai klausė, būtent, kur spausdintas tos knygelės originalas ir kame vertėjas jį gavo?

Vysk. Valančius (1859.VII.25 Nr. 1463) nusiuntė reikalaujamos knygelės originalą paaiškindamas, kad ją pirkęs iš žydo, pardavinėjusio senas knygas. Toji knygelė apie Blaivybės brolijas buvo išleista Galicijoj, bet turėjo reikiamą rusų cenzūros aprobatą. Vidaus Reik. Ministras įsakė nubausti leidusius atspausdinti Vysk. Valančiui knygelę.

Į kitą klausimą, būtent, kokiu įstatu remdamasis ėmė steigti blaivybės draugijas, Valančius atsakė, kad blaivybė nėra draugija, bet brolija, panaši Rožančiui, Šv. Pranciškaus juostelei, jos nariai neregistruojami. Formalaus įsteigimo nebuvę, o pasitenkinta vien tik raginimu susilaikyti nuo svaigiųjų gėralų.

Vidaus Reikalų Ministras įsakė policijai neleisti steigti Blaivybės draugijas be vyriausybės leidimo.

Prieš kunigus pasipylė įvairūs skundai, esą jie, blaivybę platindami, netinkamas priemones vartoję. Kai kuriuos skundus policija aiškindama įsitikino, kad skundai arba pramanyti, arba perdėti. Vysk. Valančius atvejų atvejais aiškino aukštiesiems rusų valdininkams, ypač Vilniaus generalgubernatoriui (1858.11.18 Nr. 2076, 1860.VII.12 Nr. 1435), ir kunigus gynė. Vyskupas taip pat primindavo dvasininkijai (1859.1.31 Nr. 278—286; 1860.VII.4 Nr. 1364—1381), kad tam garbingam blaivinimo darbui „garbingos turi būti ir priemonės palaikyti“ [148].

Įvairūs rusų valdžios įsakymai ir policijos traukymai ne tik sunkino blaivybės darbą, bet ir kai kuriuos silpnavalius suviliojo grįžti prie senojo „malonumo“. Į policijos išsišokimus Vysk. Valančius reagavo, rašydamas Kauno gubernatoriui (1859.V.19 Nr. 1244; 1860.VIII.6 Nr. 1596; 1860.VIII.31 Nr. 1830) ir reikalaudamas sudrausti valdininkus [149].

Išsižadėjusiems blaivybės įžadų Vysk. Valančius rašo atskirus laiškus, arba visiems ganytojiškus raštus. Sužinojęs veviržėniškių neištikimybę, juos subara primindamas, kiek žalos daro savo sielai, „piktina aplinkines parakvijas blogu savo paveikslu. Ašaros akyse mano stojas, girdžiant tokią pas jumis atmainą ir užkietėjimą... O, vaikai mano, kas tad su jumis dedas? argi jus norit, kad aš Piemuo jūsų, išvydęs tokį jūsų užkietėjimą ir nedorumą visiškai jūsų išsižadėčiau... Ar norit, kad lankydamas savo avinyčią, jūsų neaplankyčiau, arba atvažiavęs pas jus ir atradęs arielką aptvinusius, Dievo man duota galybe jumis koročiau?“ [100].

Vysk. Valančius 1861.X.28 visai vyskupijai rašydamas apie blaivybę, ištvėrusiems dėkoja, suklydusius tėviškais žodžiais įspėja ir kviečia atgailoti: „Man rodos, kad iszgirden kalba mana ir parmanen nuludima mano, kaip waikai marnotrawni pulste tuju prisz Diewa altoriaus ir wisi wienu balsu atlejdima nusidiejma prašidami; atnaujenste sulaužita prisiega ir daugiau anejkojes pas židus kelsite“...

Nemažiau ir mums reikėtų subrusti į kovą su girtuokliavimu. Šiais laikais degtinė taip pat daro labai didelius nuostolius turtui, sveikatai, ypač sielai. Pasigėrusieji daugiausia nusikaltimų padaro. Tuo tarpu šiam reikalui išleidžiami milijonai. Jei per metus parapija su 4471 parapijiečių prageria 75 000 litų, vietoje, kur nėra prekymečių, teismų, jokių įstaigų, į kurias žmonės turėtų vykti savo reikalų atlikti ir galėtų ta proga išsigerti, — tai kita tiek pinigų išleidžiama kitur, kur dažnai tenka vykti. Iš tiesų reikia prisipažinti: mes skęstame — todėl reikia ieškoti gelbėjimosi priemonių.

Baigdamas turiu priminti, kad Vyskupą Valančių žmonės šventu laikė, kad jo dorybės, ypač tikėjimą ginant, karžygiškai reiškėsi; jo raštuose nieko daugiau, kaip tik sveiką ir kilnų mokslą randam. Nenuilstamai Vysk. Valančius darbuojasi per savo visą gyvenimą ir mirties patale dar rašo dvasinį savo vaikams testamentą, ragindamas padoriai gyventi ir tvirtai laikytis katalikų tikėjimo. Jis pastebi, kad netoli esąs nuo mūsų priešas ir pranašiškai kalba, kad sulauksim tos gadynės, kada praslinks persekiojimai. Vysk. Valančius žada melsti už žmones ir po mirties. Bet Jis prašė ir tikinčiuosius maldų. Tad melskimės, kad Viešpats Dievas savo apaštalą už jo karžygišką Dievo meilę iškeltų ant mūsų altorių.

Pabaiga.

141 Alekna, 85—87.

142 Alekna, 103—110.

143 Ant, tret pasak., 453, 454.

144 Ten pat 397—400.

145 Suaug. žm. knyg., 195—19*?.

146 Alekna, 113.

147 Motiejus Valančius Žemaičių Vyskupas, Pastabos pačiam sau, doc. J. Tumas, 176.

148 Alekna, 88—98.

149 Ten pat 101.

160 Tėvynės sargas, 1901, Nr. 2. 3, B. 23, 24.

26 Alekna, 43—45.

36 Mat. XXII, 37, 38.

Šaltinis: prodeoetpatria.lt. Lietuvių katalikų mokslų akademijos Suvažiavimo darbai III.1939 m.