Vincas Borisevičius. Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje (III)

Vincas Borisevičius. Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje (II)

***

Religijos arba maldingumo dorybė žmogų skatina teikti Dievui, kaip Aukščiausiam mūsų Viešpačiui, garbę. Toji dorybė mums įsako daryti Dievo atžvilgiu tokius darbus, iš kurių būtų matyti mūsų nuo Dievo visiškas priklausomumas. Anot šv. Tomo Aq. [69], religija arba maldingumas yra speciali dorybė, turinti savo specialų gėrį, būtent, teikti Dievui tinkamą garbę kaip kilniausiai Esybei. Jei žmonėms teikiama nelygi pagarba, — pvz., tėvui, valdovui, pavaldiniams, — nes gi tos pagarbos dydis saikomas asmenų kilnumu, tai juo labiau Dievui turi būti teikiama visai skirtinga pagarba.

Ypatingi religijos dorybės veiksmai pagal šv. Tomą Aq. [60] yra Dievui pasiaukojimas, malda, pagarba, auka, įžadai, priesaika... Šventų dienų saugojimas... Ne apie visus tuos veiksmus teks kalbėti. Imsiu tik tuos veiksmus, kurie Vysk. Valančiaus yra paliesti.

Svarbiausias religijos veiksmas, kurį Vysk. Valančius labai dažnai akcentuoja, yra malda, kurią šiaip aptaria: „Malda yra tai šnekesys su Viešpačiu Dievu... todėl su Aukščiausiu norėdamas byloti, turi klauptis, persižegnoti, sudėti rankas, pakelti širdį prie geriausio Dievo ir tą tematyti, ką kalbi“ [61].

Prie maldos apibrėžimo yra nurodyti proto ir valios veiksmai. Protas neturi būti išorinių veiksmų kliudomas. Tai geriausiai pavyksta, kada žmogus klūpo, rankos nieku neužimtos, kada susikaupęs mąsto, ką kalba. Valia savo pareigą atlieka, jei ji turi norą pakelti širdį Dievop, vadinasi, kada nori Dievą pagerbti.

Sedos klebono Raubickio lūpomis vaikai mokomi mylėti Šv-siąją Panelę. Klebonas, grįždamas iš Židikų atlaidų, pakalbino vaikus, davė jiems pyragų, o iš vienos mergaitės, siūlydamas meduolį, prašė gėlių, kurias jį laikė rankoje. Mergaitė jų nedavė, nes norėjo apkaišyti Šv-sios Panelės statulą. Klebonas pagyrė mergaitę, padėjo kaišyti statulą ir kartu su vaikais sugiedojo Sveiką Mariją [62]. Ta malda vaikus pamokė, kad ne pačią Šv-siąją Panelę reikia prašyti malonių: Ją prašome, kad žmones tik užtartų Dievui.

Malda turi būti kalbama įvairiems reikalams: mirties valandą [63], ieškant paguodos varge [64], prašant Dievą atitolinti ligas [65], dėkojant Dievui už dovanas [66].

Vyskupui Valančiui buvo labai svarbu įdiegti žmonėms šv. Mišių meilę. Ši pareiga užakcentuojama įvairiuose jo kūriniuose. Žinodamas, pavyzdžiui, kad Biržų parapijos jaunimas net pirmą Sekminių dieną neina į bažnyčią, bet į smuklę girtuokliauti, ir tai daro matydami kalvinus taip darant, Vysk. Valančius Palangos Juzės lūpomis prataria: „Na, vaikai, kad kalvinai eis į pragarą, jūs ar norėsite drauge keliauti?“ [67].

Šv. Mišių klausymo svarbą Vysk. Valančius pabrėžė, kunigams įsakydamas net šiokiomis dienomis laikyti šv. Mišias skirtą valandą [68].

Ne tik Mišių reikalu buvo įsakymas. Vysk. Valančius įsakė, kad matutinum ir mišparai būtų laikomi visoje vyskupijoje, vadinasi, ir iš Vilniaus Vyskupijos priskirtoje Žemaičių Vyskupijos dalyje. Jis įsakė prieš sumą giedoti „Pulkim ant kelių“; mėnesinėmis brolijų dienomis sumą laikyti prie išstatyto Šv-siojo Sakramento; gavėnios metu atlaikyti žmonėms trijų dienų rekolekcijas; kad kunigai ypač gavėnios metu mokytų katekizmo [69].

Be to, Vyskupas Valančius rūpinosi iš šventadienių iškelti jomarkus į paprastas dienas. 1851 metais jis kreipėsi šiuo reikalu į Vilniaus generalgubernatorių. Kadangi šį kartą prašymas liko be pasekmių, antrą kartą tam pačiam generalgubernatoriui rašė 1859 m. Jomarkai buvo panaikinti šventadieniais: Kaune, Ukmergėje, Kėdainiuose, Vydžiuose, Salake, Dusetose, Rokiškyje, Žeimelyje, Joniškyje, Šilelyje ir kitur. Prašant tačiau žydams ir kai kuriems krikščionims, jomarkai vėl buvo sugrąžinti į sekmadienius; toks buvo skirtumas, kad jie galėjo prasidėti tik po pamaldų.

1861 m. XII.19 Vyskupas, kartu su kai kurių valsčių žmonėmis, panaujino prašymą jomarkus iškelti iš šventadienių. Šiuo atveju Vyskupas rašė Vidaus Reikalų Ministrui, o valstiečiai generalgubernatoriui. Nežinia, kaip tą sykį su tuo prašymu išėjo, bet vėliau jomarkai šventadieniais vis dėlto buvo panaikinti [70]. Kaip visuose savo pareigų reikaluose, taip ir čia Vysk. Valančius buvo nepalaužiamas kovotojas.

Išganytojas skatino visus savo mokinius atgailoti ir savęs išsižadėti: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tegul kasdien neša savo kryžių ir teseka mane“ [71].

Kristus savo kančia paliko mums pavyzdį. Dievui todėl pagarbą galime pareikšti, aukodami jam savo nelaimes. Taip Vysk. Valančius Suaugusių žmonių knygelėje pasakoja apie padorią šeimą, kurios pavasarį kruša išmušė javus, rudens metu linus beminant sudegė trobos. Toji šeima buvo labai nusiminus, iki vieną šventadienį sutiko elgetą ir išgirdo iš jo, kad jam visada gerai esą, visko esąs pertekęs. Klausiant kaip jo pasakymą suprasti, elgeta atsakęs: „Ką tik Viešpats man suteikia, kuo mane perleidžia, tuo visuomet tenkinuosi ir vis tai už gerą priimu. Kad badas, šaltis ir lytus mane vargina — garbinu Viešpatį. Kad ligas, skausmus ir nelaimes užleidžia — tomis džiaugiuosi. — Jei kas man gerai daro — sakau dėkui Viešpačiui; jai kas mane prispaudžia, persekioja, prikaišinėja nebūtus daiktus — ir tuo nesibaidau. Dėl ko tai? Dėlto jog vis tai eina iš Viešpaties rankos, o kas eina iš geriausio Dievo rankos, negali būti piktas“. Tas pašnekesys sustiprinęs šeimą, kuri prieš Švenčiausios Sopulingos Motinos paveikslą savo nelaimes paaukojo Dievui ir pasiryžo kentėti ką tik Dievas leis [72].

Dievą pripažinti savo valdovu galime ne tik priimdami Jo atsiųstuosius skausmus, bet ir nuo savęs šį tą paaukodami. Vysk. Valančius Palangos Juzėje nuteikia žmones pasninkui. Jis kalba, kad žemaičiai pasninkus stipriai laiko: žuvies negaudami, silkes perkasi. Aukštaičiai taip pat pasninką laiko. Jų gavėnios valgiai yra: pupienė, žirnienė, bulvienė, grucė. Visus tuos valgius baltiną kanapių pienu. Kai kas turįs slėgtų rudmėsių, silkių, aliejaus. „Pieno o dar labiau mėsos gavėnioj niekas neragauja... Nė ligonių negali priversti idant įžagtų“. Kūčioj iki vakaro net alkani būna. Gavėnios metu net pasilinksminimų nesą. Ir meškininkai katalikai, atsivedę meškas, jų nešokdiną [73].

Pasninkams dispensų žmonės neprašydavo. Jei kam reikalinga tokia dispensa, primenama, kad ją galima duoti, tik esant rimtai ir tikrai priežasčiai [74].

Dabar Lietuvoje pasninkas virto praeities dalyku. Nepasninkauja inteligentai — daugelis ir kaimiečių nepasninkauja. Čia mums reikėtų akcentuoti pasninko naudą prefacijos žodžiais, kad Deus corporali ieiunio vitia comprimit, mentem elevat, virtutem largitur et praemia.

Vysk. Valančius nepamiršta ir neigiamų religijai dalykų. Tuo metu labai smarkiai tikėta burtais, todėl žmonės nuo jų perspėjami.

Krikščionybę įvedant, Lietuvoje tuoj pradėti burtai naikinti. Prie Nevėžio, kalba Vysk. Valančius, pirmiausia užgesinta šventoji ugnis, išžudyti žalčiai ir gyvatės, kurie buvo gerbiami kaip dievai. Žemaičiai įsitikino, kad tie daiktai niekam neverti, jei jie karaliui Jogailai už išniekinimą net atkeršyti negali.

Vysk. Valančius, norėdamas žemaičius atpratinti nuo burtų, savo laiške įrodinėja, kaip jie, žemaičiai, įvairių išnaudotojų yra klaidinami. Žmones apgaudinėdavo dažniausiai burliokai ir čigonai. Burliokai išsigalvojo įkalbėti žmonėms, kad jų namuose esą piktųjų dvasių. Tatai įrodyti stengdavosi taip: jei meška, kurią burliokai vedžiodavos, neis į trobą, bus ženklas, kad piktųjų dvasių yra. Meškos būdavo išdresuotos: stipriau patrauktos spyriuodavosi ir neidavo. Už „išvarymą piktų dvasių“ meškininkai burliokai reikalaudavo 15 rublių. Išvarymo apeigos būdavo tokios: burliokas jau įvesdavo mešką, išsiimdavo 3 žvakeles, jas uždegdavo, išpešdavo meškos keletą plaukų ir svilindavo kiekviena žvake. Paskui meškos plaukų žiupsnelį mesdavo į šukę ir smilkydavo. Iš knygos „skaitydavo“, kad ir nemokėdamas skaityti. Pagaliau išgręždavo sienoje skylelę, į kurią įdėdavo meškos gaurų, paskui su vašku ir su pakala užkaldavo sakydamas: „Pakol ta pakala neiškris, patol piktos dvasios nedrįs įeiti į tuos namus“ [75].

Sužinojęs Vyskupas apie šiuos burtus ir žmonių išnaudojimą, 1856 metais liepė pranešti žmonėms, kad leidžiantieji meškininkams šventinti namus užsitraukia rezervatą, nuo kurio atleisti galės tik Vyskupas [76].

Panašiai kaip meškininkai elgdavosi ir čigonai. Įdomiai aprašo Vysk. Valančius vienos čigonės pasielgimą su ūkininke. Čigonė prašo sviesto. Moteriškė aiškina, kad per karščius karvės užtrūko, ir sako sviesto neturinti. Čigonė tada prašo parodyti grietinę, nes norinti pažiūrėti, „bene kokios piktos akys pagadino tamstai grietinę?“ Moteriškė, kad ir nenoromis, parodė grietinę čigonei, kuri pažiūrėjusi tarė: „Ar matai, ponytaite, kiek ant tos grietinės yra puškelių? Vis tai piktos akys padarė! Meldžiamoji, nevalgyk tos grietinės... susirgsi, liga sutrauks tamstą į kamuolį“.

Šeimininkei paklausus, kur ji turinti dėti tą grietinę, čigonė patarė supilti į jos raugtinėlę, su kuria nunešianti į balą... tada dingsiančios visos nelaimės, o grietinės paskui turėsianti apsčiai [77].

Be meškininkų ir čigonų burtų, ir patys žmonės turėję taip pat įvairių burtų: pavyzdžiui, vaikinai semia nuo kelio žemių ir jomis barsto pievas, kad kurmiai tų pievų negadintų. Merginos šv. Jono naktį eina į upę ar į kūdrą plautis, skalbti savo drobinius, ten šukuojasi. Vis tai daroma, kad tais metais vyrus gautų. Moterys kai kur „sugebančios varduoti gumbus, skaudulius“. Jei kam dingsta daiktai, eina klausti burtininką. Šiuos ir kitus burtus aprašęs, kunigams primena, kad jie tų burtų beprasmiškumą aiškintų žmonėms [78].

Pas mus ir šiais laikais, ne tik liaudyje, bet ir inteligentuose, burtų netrūksta. Kai kurie iš jų net ir labai žalingi, — pvz., spiritizmas: jis yra jau savotiška tikybinė sekta, kurios mokslas nėra suderinamas su šv. katalikų tikėjimu. Spiritizmas yra pasmerktas [79].

Liaudyje dar ir dabar pasitaiko panašių dalykų, kaip kad Vysk. Valančiaus laikais yra buvę Kaltinėnų parapijoj. Tada žmonės labai smarkiai lankydavo Rutenų miške V. Jėzaus statulą, šventadieniais net Mišių neklausydami. Vysk. Valančius įsakė Kaltinėnų klebonui tą statulą, žmonėms nežinant, perkelti į bažnyčią [80]. Taip žmonės kartais elgiasi, tinkamai nesuvokdami tikėjimo dalykų arba esant ypatingos reikšmės priežasčiai. Kalbant apie burtus, kunigams reiktų nepamiršti 1261 kanono.

Iki šiol svarstytosios dorybės paremtos trimis pirmaisiais Dievo įsakymais. Tiesa, ne apie visus dalykus čia kalbėta, nes Vysk. Valančiaus jie taip pat ne visi liesti: jie tada nebuvo aktualūs. Šiais laikais mums reikėtų susirūpinti daromomis melagingomis priesaikomis. Teismuose labai dažnai pasitaiko, kad žmonės, net praktikuoją katalikai, melagingai prisiekia. Telšių Vyskupijoje periurium in indicio yra net rezervuotas Ordinario loci. Be to, Viešpaties Dievo ir Šv-sios Panelės vardas prie kiekvieno žodžio be jokios pagarbos tariamas.

Toliau reikėtų kalbėti apie moralines dorybes ir pareigas, kurios išplaukia iš IV Dievo įsakymo: apie tėvų ir vaikų pareigas, luomų santykius, pareigas ir kunigus.

Ketvirtąją teksto dalį rasite čia

69. 2a—2ae, qu. 81, a. 4.

60. Ten pat, qu. 82—91.

61. Vaikų knyg., 69, 5.

62. Vaikų knyg., 12.

63. Paaug. žmon. knyg., 178.

64. Vaik. knyg., 83.

65. Žemaitiu wiskup., 19.

66. Paaug. žm. kn., 200.

67. Pal. Juz., 307.

68. Alekna, 16.

69. Alekna, 17.

70. Alekna, 24, 25.

71. Luk. 9, 23.

72. Paaug. žmon. knyg., 202, 203.

73. Palangos Juzė, 278, 289, 290, 301, 302.

74. Vaikų knyg., 70.

75. Paaugusių žmon. knyg., 115—118.

76. Alekna, 24.

77. Paaug. žm. knyg., 142.

78. Palang. Juzė, 310.

79. S. off., 27.IV.1917. A. A. S., IX, 268.

80. Alekna, 23.

Šaltinis: prodeoetpatria.lt. Lietuvių katalikų mokslų akademijos Suvažiavimo darbai III. 1939 m.