Vincas Borisevičius. Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje (II)

Vyskupas V. Borisevičius šventina Pakutuvėnų bažnyčią.
Nuotrauka iš Stanislavos Grigalauskaitės asmeninio archyvo

Vincas Borisevičius. Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje (I)

***

„Mylėsi Viešpatį Dievą visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ [30].

Jei iš pirmojo skyriaus atsiminsim Vysk. Valančiaus nuvykimą į prieglaudą, kurioje katalikų vaikai buvo auklėjami stačiatikių tikėjime (žr. 53 psl.), paskui pasikalbėjimą su gubernatorium ir baudą; jei atsiminsim Vyskupo žodžius, pasakytus kunigams bendraraščiu (1865.II.7): „atminkite pavyzdį Apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų ir tenesulaiko nuo gynimo katalikų tikėjimo. Mirti mums yra pelnas“ (žr. 53 psl.); jei atsiminsim, pagaliau, ką kentėjo ir dirbo dėl tikėjimo, nekils mums jokios abejonės apie jo tobulą Dievo meilę. Apie tą meilę galima pasakyti šv. Tomo Aq. žodžiais: „Amicitia ad Deum omnibus pretiosior et carior“ [35]. Iš I skyriaus matyti, kad Vysk. Valančiui rūpi daryti tie meilės darbai, kurie tarnauja Dievo garbei ir šalina tai, kas Dievo garbei priešinasi [36].

„Antras gi (įsakymas) į jį panašus: Mylėsi savo artimą kaip pats save“ [37.] Iš Kun. J. Račkauskio, Kun. Seminarijos Rektoriaus, iš Vysk. Valančiaus gyvenimo ir iš paties Vyskupo raštų įsitikinam, kad jis pats gyveno pagal aukščiau paminėtąją Evangelijos taisyklę ir mokė kitus taip gyventi.

Račkauskis sako: „Puikiai Vyskupą Valančių dabina jo mielaširdystė ir visi iš to paeinantys darbai. Nėkados ir nėkam neatsakė pašalpos; parėjūnams dalino išmaldą sulyg reikalavimą; siuntinėjo ir raštais jos reikalaujantiems; kitiems turėjo paskyręs mėnesinę pensiją; užlaikė šiek tiek našlaičių; turėjo įsteigtą Kaune špitolę, kurią aprūpindavo reikalingais daiktais. 1868 ir 1869 m. t. y. bado metuose įtaisė pas save neturčiams virtuvę, liepė taisyti valgymą — ir taip per kelis mėnesius kasdieną maitino po kelius šimtus ypatų. Šelpė, neatsižvelgdamas į skirtumą tikybos, kas tik reikalavo, pašalpą gavo“ [38].

Vysk. Valančius ne tik pats buvo gailestingas, bet ir kitus skatino į gailestingumą. Antano Tretininko [39] lūpomis Vyskupas pasakoja, kaip rusų pulkininkas Gertkovas, sukilimo metu apgynęs vieno, netoli Papilės gyvenančio, ūkininko namus nuo kareivių sauvalės; kaip tas ūkininkas išgelbėjęs nuo mirties pulkininką ir pagaliau pulkininkas ūkininko sūnui, sugautam su kitais sukilėliais, ne tik nieko nedaręs, bet dar pavalgydinęs, apdovanojęs ir pristatęs tėvui. Vyskupas Valančius šiuo pasakojimu nurodo, kad reikia kitiems gera daryti, tada ir iš kitų bus galima gero susilaukti.

Tos pačios gailestingumo dorybės mokomės iš Kun. Raudickio, Sedos klebono, pas kurį „ubagai būriais ėjo, o nė vienas negrįžo su tuščiu maišeliu“, kuris dirbančius darbininkus pamaitindavo [40]. Tos pačios dorybės mokomės iš mokinio Prancelės, kuris norėjo, kad jo draugai gerai mokytųsi ir dailiai elgtųsi: „Pats juos žadino, pats aiškino mokslus“ [41].

Antanas Tretininkas pasakoja, kad žalos padaro kerštavimas. Viena mergaitė, norėdama pamokyti ūkininko 13 metų dukrelę, kad nepyktų, parodžiusi jai Kristaus Kančios paveikslą, aliejiniais dažais dažytą; jame buvęs nupieštas taip pat ir biaurus žydas; mergaitė pasakiusi, kad ji, ta ūkininko dukrelė, panaši esanti į tą žydą, kurio „akys plačios it lėkštės, vambros storos, nosis nukumpusi it vanago, dantys ilgi“: mergyščia iš piktumo nusikabinusi paveikslą ir sukarpiusi. Kitą kartą ji vėl supykusi, kad vienas vaikinas jai audeklą perkirpęs, ir su žirklėmis vaikinui ranką iki kaulų perdūrusi. Dėl tokio žiaurumo visi nuo jos pradėjo šalintis, ir negalėjusi ištekėti [42].

Panašiai persergima nuo blogų linkėjimų ir keiksmų [43], priduriant: „Čia jūs matote, motinėlės, kaip negerai darote keikdamos savo vaikus. Nuo jūsų pačių vaikai išmoksta biaurių žodžių ... Kartais jūs ant kitų supykusios, griežiate apmaudą ant vaikų ir mušinėjate be kokio reikalo. Taip darydamos nusidedate“. Toliau patariama, kad vaikus baustų ne supykusios, bet piktumui perėjus.

Vysk. Valančius žinojo, kad tarp savųjų yra rusams parsidavėlių, kurie pranešinėja apie savuosius už pinigą, o kartais tik kerštaudami. Vysk. Valančius išdavikus nori sudrausti, kitus gi nori apsaugoti nuo nelaimės. Antanas Tretininkas pasakoja, kaip rusų žandaras daręs kratą pas Justiną Šeškų, ieškojęs uždraustos knygos ir jos neradęs, po to pradėjęs barti skundusią merginą šiais žodžiais: „Oi prakeikti jūs žemaičiai, tėčiau nė kokios artimo meilės neturite! Niekas terp jūsų negali nė nusispiauti, kad mums nepraneštumėt! Ar mes to reikalaujam? Už stiklą degtinės parduodat savo brolius! Oi jūs, katalikai, kaip šunys pasalūs: veizite, kaip įkąsti kitus! Žydai, totoriai apgina savuosius, o jūs neklausiamai sakote! Tu, Mare, dabar išrodyk ką pranešei: jei neišrodysi, uždarysiu tave kaliny!“ [44]. Šita liga ir šiais laikais vyrauja. Atsiminkim tik vokiečių okupacijos laikus. Kaip tada kaimynai įduodavo kaimynus, reikia tik stebėtis. O juk tais laikais, rodos, neturėjo būti tokių reiškinių, nes visų bendras buvo priešas. Dabartiniais laikais kai kas net provokacijos nesidrovi, dedasi labai dideliu prieteliu, nori šį tą sužinoti, kad tik galėtų skausmą padaryti. Yra net istorijos sugalvojamos, kad tik paskandintų savo brolį. Būtų gera, kad toki žmonės būtų sudraudžiami, ypač žmonių, turinčių autoritetą. Tas pats Vysk. Valančius pasakoja, kad vienam domininkonui beaiškinant tikėjimo dalykus, vienas pradėjęs tyčiotis iš kunigo; karalius gi Jogaila sudraudęs jį; tasai gi susigriebęs „paspudina szalen, o wisa mine apent priderąntej klausė pamokslą“ [45].

Blogai darančius tačiau reikia mylėti. Vysk. Valančius aprašinėja žydų įvairias ydas, norėdamas katalikus persergėti. Žydai, mat, parduodą dvėselieną [46], patys vagystėmis užsiimą ir kitiems padedą: pavyzdžiui, Šiluvoj, Kalvarijoj, Joniškyj, Daujėnuose, Dusetose, Šėtoj ir kitur per didelius prekymečius iš sprauninkų net išsipirkdavę leidimą vogti. Sprauninkas pagal vagies guvumą pareikalaudavęs atitinkamą pinigų sumą. Jei vagį sugaudavę ir atvesdavę pas sprauninką, tas padėdavęs jį į kalėjimą, bet, atvedusiems pasišalinus, ir vėl paleisdavęs [47]. Žydai apgaudinėję krautuvėse, neduodami tinkamų prekių, vartodami netikras svarstykles, trumpesnius mastus. Žydai imasi statyti tiltus, namus, taisyti kelius, bet visa greit sunyksta. Vos suskumba atiduoti valdžiai, reikia tuojau pertaisyti. Su pašto stotim žydai taip pat apgaudinėja, bet valdžios žmonės, gavę kyšį, nutyli [48]. Žydas Mauša išgirdęs, kad Kazimieras Šeškus turi uždraustų knygų, apskundė jį rusų valdžiai. Laimė, kad knygų pas Šeškų nerado. Vieną kartą Kazimieras Šeškus, pagavęs šešką, kažkaip prasitarė savo brolį užmušęs. Žydas Mauša, išgirdęs tai, apskundė rusų valdžiai. Beieškant pas Šeškų lavono, surastas nužudytas šeškas. Žydas už melagingą parodymą buvęs apmuštas. Be to, tą patį Šeškų skundė už šautuvą. Tai visa darė Šeškaus nuomininkas. Kitaip Šeškus Maušos atsikratyti negalėjęs, kaip tik padegdamas Maušai nuomojamą savo trobesį [49].

Vienas žydas, Šateikių smuklės nuomininkas, sužinojęs, kad jo kaimynas ūkininkas pardavęs javus ir gavęs geroką pinigų sumą, panorėjęs jį apgauti. Atėjęs pas ūkininką, žydas pasakęs „Garbanotas Pons Dievas“, pareiškęs užuojautą, kad ne šeimynykštis tveria tvorą, bet pats ūkininkas, įėjęs į triobą, padalinęs vaikams riestainių, pasiteiravęs apie parduotus linus ir sėmenis, paklausęs, ar niekam ūkininkas neduodąs paskolos už %, ir išėjęs. Kitą kartą atvykęs ir įteikęs ūkininkui dovanų — cukraus galvą ir arbatos svarą. Ūkininkas nenorėjęs priimti sakydamas, kad jis galįs ir nusipirkti. Žydas tačiau atsakęs: „Nu ką čia, kaimynuose galim vienas kitam ir be pinigų duoti“. Ir tada išėjęs nieko daugiau nekalbėjęs. Tik po savaitės atvežęs ūkininko vaikams veltinius ir prašęs paskolinti 300 rublių, iš anksto sumokėdamas 36 rublius palūkanų. Nesukakus dar metams, žydas pinigus atnešęs. Po dviejų savaičių žydas vėl atėjęs pas savo kaimyną prašyti 800 rublių paskolinti. Ūkininkas, kad ir nenorėdamas, paskolinęs, tik deja—žydelis paskutinį kartą tada atsilankęs pas kaimyną ir visiškai išsikraustęs iš Šateikių, išnešdamas ir 800 rublių [50]

Vysk. Valančius įspėja žmones taip pat nuo čigonų. Paaugusių žmonių knygelėje išskaičiuojami įvairūs čigonų nusikaltimai žmonėms: čigonai niekam nieko nemoką, apgaudinėdami ir vogdami pelnąsi sau maistą.

Vyrai paprastai vagią arklius, landžioją į klėtis, kasą svetimas bulves, grobstą avis, žiemos metu vadiną save katalikais, bet pagal tikėjimo įsakymus negyveną [51].

Kaip pavyzdį čia pakartosiu vieną minėtos knygelės, ištrauką apie čigono suktybes. Šiluvos parapijoje vienam žmogui nakties metu dingęs arklys. Nukentėjęs žmogus, sužinojęs savo nelaimę, šokęs arklio ieškoti. Pavijęs čigoną, suėmęs ir atgabenęs į Šiluvą pas asesorių, kuris pradėjęs klausinėti:

„— Kas tu esi?

— Žmogus, čigonas — šis atsakė.

— Kokio tu esi tikėjimo?

— O koks tamstai tinka?

Asesorius buvo nekatalikas, todėl tarė:

— Man tinka rusų tikėjimas.

— Na esmi stačiatikių tikėjimo, — atsiliepė čigonas.

— Koks tave kunigas krikštyjo?

— Kas tą žino! Neatmenu.

— Ar vaikščioji išpažinties?

— Ee, matai ponas, tame daikte jaunystėj labai buvau karštas: nepraeidavo penkeri, šešeri metai, aš jau ir prie klausyklos. Bet dabar tai sugauk mane!“.

Asesorius klausia, ar pavogė tą arklį? Čigonas užsigynė ir paaiškino kaip buvo: „Turėdamas reikalą eiti į Lydavėnus, šįryt anksti išėjau. Aukštumoj tarp dviejų skardžių radau tą arklį bestovintį skersai kelio. Norėjau pralįsti pro galvą — pradėjo vaipytis ir smeigėsi kąsti, ketinau eiti pro uodegą — arklys pasitaisė spirti; nebeįmanydamas ką padaryti, norėjau peršokti, bet neveikęs atsisėdau. Arklys tuojau patrako, vos nenukritau, o nepertoli pajojusį sutiko mane šis žmogus ir sugavo: Regi tamsta, kokia čia vagystė?“ [52]

Vysk. Valančius apie čigonus parašęs, norėdamas žmones įspėti, kad su jais nesibroliautų, arkliais nemainytų. Tik atokiau nuo čigonų laikydamiesi, galės išvengti nelaimės [53]. Toks pat buvo Vysk. Valančiaus tikslas ir rašant apie žydus. Vyskupas aiškiai pastebi, kad dėl tų neteisybių jų nekęsti negalima; net Viešpats Kristus liepęs artimą mylėti kaip patį save, gerai priešams daryti ir melstis už juos [54].

Su Vyskupu Valančium rasizmo teoriją pasmerkdami, mes turim labiau persergėti mūsų žmones nuo žydų apgaulių, kurių ir dabar netrūksta.

Skelbdami tačiau kovą, turime niekad neišeiti iš kultūrinių kovos priemonių.

Vysk. Valančius persergsti žmones ir nuo kitokių apgavikų: nuo netikrų gydytojų arba apsimetusių elgetų. Netikri gydytojai atvykdavę iš Vengrijos. Jie eidavę į kaimus, iš anksto sužinoję iš kaimynų apie esamus ligonius, „įspėdavę“ ligą, „įspėdavę“ kaip ilgai serga. Tuo būdu įsigiję pasitikėjimą, už didelius pinigus parduodavę vaistų, kurie ne tik sveikatos nepataisydavę, bet dar pagreitindavę mirtį. „Taip vengrai į rankas veizėdami, spėja ligas ir taip gydo. Tačiau netrūksta mūsų žmonių, kurie laukia tų sukčių, tiki jiems, perka nuo jų žoles ir duodasi baisiai apgaudinėti“ [55].

Panašių į vengrus nesąžiningų žmonių ir dabar netrūksta. Kartais nulaužtą koją ar ranką tampo kaip išnirusią, didindami skausmus; duoda arba pataria vaistus nieko nenusimanydami. Yra žmonių ir dabar, kurie nėjusiam gydymo mokslų labiau tiki, negu specialistui medikui. Reikėtų žmones labiau įsąmoninti. Toks darbas būtų gražus meilės darbas! Galima ir reikia duoti higienos nurodymų: kaip reikalinga pirtis, dažnas galvos plovimas, rankų švara, butų vėdinimas ..., bet ne gydyti [56].

Vysk. Valančius persergi nuo apgavikų elgetų. Nenorėdamas kartais dirbti, „pariša sau koją, sakosi esą raiši, remiasi dviem lazdom ir valkiojasi apgaudinėdami gyventojus“. Tie netikri vargšai nušluosto burną tikriems elgetoms, kurių dalia yra iš tikro skaudi: jie turi prieš kiekvieną lankstytis, dėvėti palaikius rūbus, maitinti parazitus [57].

Teko girdėti apie vieną Šiluvos „neregį“, kuris išsitiesęs gatvėje, skųsdamasis savo nelaime, per keletą dienų prašė išmaldos. Be abejo, jaunas „nelaimingasis“ vyras daugiau už kitus vargšus sujaudino tikinčiųjų širdis. Kaip teko nustebti, kada kartą pasibaidę arkliai buvo beužlekią ant „neregio“, ir dėl to „vargšas praregėjo“ ir keikdamas pasitraukė iš tikrųjų elgetų. Jei Vysk. Valančius laikė špitolę, kurioje vargšai rasdavo sau prieglaudą ir buvo maitinami, tai juo labiau šiais laikais bent miestuose-miesteliuose turėtų būti Šv. Vincento a Paulo Draugijos arba kitokios organizacijos rūpinami elgetnamiai.

Meilė Vyskupą Valančių verčia rūpintis savo tautiečių ir žemiškąja gerove. Jis pastebi, kad perdaug yra naikinami miškai, kad kas pavasaris daromos tvoros, kurios žiemos metu sukūrenamos. Tuo tarpu būtų galima pavasarį išsikasti velėnų (durpių), susitaupyti medis. „Aš baigiu savo amžių, pergyvensiu, bet kaip jūs ir jūsų vaikai apsivers be medžio — to nesuprantu“ [58]. Be to, ir daugiau yra naudingų pastabų, kurias ir dabar žmonėms būtų pravartu pakartoti [59].

Vyskupas Valančius savo kūriniuose nepamiršta meilės darbų mirusiems. Jis moko, kaip katalikas žmogus susirgęs turi elgtis. Jam parvežamas kunigas ir gydytojas [62]. Mirdamas Adomas suramina savo verkiantį sūnų, bučiuoja kryžių, kartoja žodžius: Jėzus, Marija, Juozapai šventas, — mirštančiam įduodama grabnyčia [63]. Mirus kuriam, per naktį žmonės gieda, jie yra vaišinami, bet be degtinės; laidotuvių rytą vežant kūną giedama, bažnyčioje atlaikomos dvejos šv. Mišios už velionį [64]. Paskui rengia velionies atminimą. Laikomos tada egzekvijos, esantiems prie bažnyčios elgetoms duodamos išmaldos [65].

Vysk. Valančius skatina ir prie tėvynės meilės. Pasakodamas, pavyzdžiui, apie kryžiuočių žygį į Kuršą per Salantus, nurodęs kokiais ženklais žemaičiai turėjo susižinoti priešui pasirodžius, taria šiaip: „Narsūs žmonės viens kitam sakė: Kas bus, kas nebus – žemaitis nepražus! Kibsime ir mušime!“. Toliau nupasakojamas žemaičių narsumas ir sumanumas kaujantis su priešu ir vieno jauno vyruko-žemaitėlio pasiaukojimas: jis persirengęs kryžiuočių rūbais, prisiartinęs prie jų vežimų ir įkišęs degančią kempinę į pirmąjį vokiečių vežimą; esant patogiam vėjui, užsidegę visi vežimai. Tada arkliams pradėjus blaškytis, besimušą kryžiuočiai turėję nutraukti mūšį, bėgti gelbėti turto. Žemaičiai vydamiesi juos mušę, daug suėmę į nelaisvę žmonių, daug paėmę arklių ir kitokio turto [66].

Taip pat tėvynės meilė matyti iš karžygiško žemaičių su kryžiuočiais mūšio, Mindaugo vadovaujamo 1261 m. ties Durbės miestu, XIV amžiaus pradžioj Pakuršėj, pas Biržulio ežerą, 1334 m. pas Pilėnus [67].

Žemaičių karžygiškumo motyvą Vysk. Valančius šiaip nušviečia: „Tas ant gala kutina jusi didi norą luosumą, kątrus szilditi, stengie atsirimti nuo Kursza ir Prusu griaunantims į Žemaitiu žemę wokitems, o tokiu būdu luosiais iszlikti. Ko wisa szendien woz szaszuolietis be lika“ [68].

Po teologinių dorybių reikia kalbėti apie religijos arba maldingumo dorybę.

Trečiąją straipsnio dalį rasite čia

32. Ten pat 33.

33. Alekna, 98.

34. Žem. wisk., 41.

35. Palangos Juzė, 305, 268, 269, 273, 274.

36. Mat. XXII, 37, 38.

37. III. Sent., d. 27, q. 2, a. 1. ad. 7.

38. S. Thom.', 1 a. 2 ae. q. 28, a. 4.

39. Mat. XXII, 39.

40. Tėvynės sargas, 1901, Nr. 2 ir 3. B. 12.

41. Ant. tretin. pasakojimai, 382.

42. Vaikų knygelė, 10.

43. Vaikų knyg., 96.

44. Ant. tret. pasakojimai, 403—405.

45. Ten pat, 291—293.

46. Ant. tretininko pasakojimai, 458.

47. Žem. wisk., 40.

48. Paaugusių žmonių knygelė, 159.

49. Ten pat, 162.

50. Ten pat, 156, 157.

51. Ant. tret. pasak., 451—458.

52. Paaug. žmon. knyg., 148—150.

53. Ten pat. 129.

54. Paaug. žmon. kny^., 133.

55. Ten pat 143.

56. Ten pat 163.

57. Ten pat 105, 113.

58. Paaug. žm. knyg., 163—172.

59. Ten pat 120.

60. Vaikų knyg., 61.

61. Palangos Juzė, 297, 298

62. Ten pat, 291.

63. Paaug. žm. knyg., 178.

64. Paaug. žm. knyg., 179.

65. Palangos Juzė, 293—296.

66. Ant. tret. pasak., 443—445.

67. Ten pat 448—451.

68. Žemaitiu wiskupiste, 27.

Šaltinis: prodeoetpatria.lt. Lietuvių katalikų mokslų akademijos Suvažiavimo darbai III. 1939 m.