Algirdas Patackas. Apie priesaiką

„Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“

Priesaika, duotas žodis yra vienas svarbiausių vidinių ryšių, kurių dėka esti, gyvuoja bonum publicum, bendrasis gėris. Ją galima palyginti su armatūra, be kurios gelžbetonis suirtų. Tardamas priesaikos žodžius, asmuo susitapatina su žodžiu, garbės žodžiu, o ją pažeisdamas įvykdo ontologinę savižudybę, susinaikina kaip asmenybė – aišku, jei jis yra asmenybė, „ašainės sąmonės“ žmogus, anot Vydūno.

Iš visų priesaikų svariausia ir egzistenciškai vertingiausia yra kario priesaika, nes ji brangiausiai kainuoja – karys duoda žodį paaukoti gyvybę, jei Tėvynei to prireiks. Vertingos ir tos priesaikos, kurias duodame civiliniame gyvenime (jos yra įtvirtintos net 35-iuose LR teisės aktuose). Jei žmonės jų laikytųsi, turėtume dorus valdininkus ir sąžiningus politikus, nebūtų skyrybų, nereikėtų laužyti iečių dėl dvigubos pilietybės. Tačiau dažnai priesaika yra suvokiama kaip formalaus protokolo dalis, kaip niekuo neįpareigojantis tekstas gaunant valdišką tarnybą. Kaltinti tuo vien sovietinę praeitį būtų supaprastinimas – ir naujaisiais laikais mūsų visuomenė serga negebėjimu atskirti sacrum nuo profanum.

Garbės, duoto žodžio vertė yra vienas svarbiausių kultūros bei civilizacijos pasiekimų. Europos kultūroje klestėjo duoto žodžio kultas, saugantis visuomenę nuo amoralybės užkrato. Kartais tai įgydavo groteskiškų bei bravūriškų bruožų – jauno vyro gyvenimas XVII–XIX a. buvo pavojingas dėl dažnų dvikovų.

Jau ankstyvojoje Lietuvos karybos istorijoje turime išskirtinį liudijimą, kad Lietuvos kariai-leičiai nebuvo nesutramdomi barbarai. Tai – DL kunigaikščio Kęstučio karių priesaika, turbūt seniausias lietuviškas tekstas, užrašytas vengrų Dubnico kronikoje (Cronicon Dubnicense), kur aprašomi 1351 m. įvykiai. Esą lietuviai tada prisiekę žodžiais rogachina roznenachy gospanany (omnes Litwani manus et facies perunxerunt, clamantes Lithwanice:  „Rogachina rosnenachy gozpanany“). Užrašytas, deja, svetimtaučio, nemokėjusio lietuviškai, dėl ko kalbininkai iki šiol suka galvas jį aiškindami (vienas iš rečiau pasitaikančių aiškinimų, panaudojus jau išnykusius žodžius bei pertvarkant skiemenis, skambėtų taip: „Rūgoki norus, nenokigus Panan“, t. y. išvertus šiuolaikiškai, skambėtų maždaug taip – „Pasmerk norus, neįtinkančius Viešpačiui“).

Tarpukario Lietuvos istorijoje 1938 m. irgi būta gal paskutinės Lietuvoje garbės dvikovos tarp jauno vilniečio skauto Prano Žižmaro ir lenkų karininko Jerzy Chom-Chomskio, viešai įžeidusio lietuvių jausmus. Lenkas buvo iškviestas į dvikovą koviniais kardais iki trijų sužeidimų, nors dvikovos buvo jau draudžiamos (objektyvumo dėlei turime pasakyti, kad fechtuotis jį savanoriškai apmokė kitas lenkų karininkas). Nugalėjo Pranas Žižmaras, tad, atvykęs į Kauną, buvo triumfališkai sutiktas. Šis epizodas plačiai nuskambėjo tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, nes buvo pats įkarštis „mes be Vilniaus nenurimsim…“

Grįžtant prie kario priesaikos, turime daug kilnių poelgių, iš kurių galima mokytis riteriško pobūdžio patriotizmo. Tai kovų už nepriklausomybę 1918–1923 m. savanorių, pokario partizanų, pagaliau Sausio 13-osios parlamento gynėjų bei šiuolaikinių karių priesaikos. Būta ir tragiškai herojiškų poelgių, tokių kaip Jono Žemaičio, „girių Lietuvos“, anot kunigo Roberto Grigo, prezidento, kuriam atsisakymas laužyti kario priesaką kainavo gyvybę. Kad ir to paties Roberto Grigo, priėmusio mūsų, parlamento gynėjų, priesaiką anomis rūsčiojo sausio dienomis, pavyzdys – paimtas į sovietinę armiją, jaunas kareivėlis ryžosi neduoti priesaikos okupantui. Tai jam irgi vos nekainavo gyvybės – patyręs visus įmanomus kankinimus ir patyčias, uždarytas į karcerį, tesvėrė trisdešimt kelis kilogramus. Tačiau tas pats pulkininkas kazachas, kurio įsakymu jis buvo kankinamas, atsisveikindamas pasakė – „Norėčiau, kad mano sūnus būtų toks kaip tu…“

Tad, žvelgdami į kario priesaiką iš istorinės perspektyvos, niekada neužmirškime, kad priesaika, duotas žodis yra neatskiriamas nuo žmogaus būties vertybinis sandas, aukščiausios prabos vyriškumo matmuo, nelygstamas moralinis išbandymas, kurį išlaikius patvirtiname žmogų esant išties Dievo kūriniu „pagal Jo paveikslą ir panašumą“.

Šaltinis: www.tiesos.lt