Audrius Makauskas. Politikavimas kaip problema (I)

Per visą Vakarų pasaulio istoriją – bent jau tomis atkarpomis, kuriomis ją lydėjo ir formavo politika – neabejotinai ilgesni buvo laikmečiai, kai politikų dalyvavimas politinėje veikloje ir jų užsiėmimas politinėmis kalbomis ir veiksmais buvo vertinamas kaip – jeigu ne teigiamas – tai bent jau kaip normalus ir savaime suprantamas reiškinys. Tad kas tokio istorijos bėgyje pasikeitė, kad dabar Lietuvoje politikų veikla dažnai apibūdinama pašiepiančia ir žeminančia politikavimo sąvoka? O galbūt taip vadinami tik žemi ir nesąžiningi, politiko vardo ne tik dabar, o ir per visą istoriją nebuvę verti poelgiai, susilaukdavę kritikos visomis epochomis ir visose tautose? Tai išsiaiškinti ir bus vienas darbo uždavinių, bet iš pradžių prasminga būtų pažvelgti į vieną labai iliustratyvų politikavimo kritikos pavyzdį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2010 m. rugsėjo 23 d. rytiniame posėdyje keturiolika minučių skyrė nutarimo „Dėl Sei­mo V (ru­dens) se­si­jos dar­bų pro­gra­mos“ priėmimui[1]. Atmetus pataisas atskiriems jo punktams, prasidėjo diskusija dėl viso dokumento teksto, kurios pradžioje opozicinei Krikščionių partijos frakcijai priklausantis Jonas Ramonas pasiūlė nepritarti šiam valdančiosios daugumos atstovų parengtam projektui. Toliau tebūnie man leista pacituoti tos dienos posėdžio stenogramos ištrauką:

„E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, tik­rai ne­rei­kė­tų se­si­jos pra­džio­je po­li­ti­kuo­ti. Iš tie­sų yra daug svar­bių ne­baig­tų klau­si­mų, ir dėl že­mės ūkio, ir iš pra­ei­tos se­si­jos dar ne­baig­tų, ir Ve­te­ri­na­ri­jos įsta­ty­mas, ir At­si­skai­ty­mų įsta­ty­mas, ku­riuos jau da­bar pra­dė­jo­me svars­ty­ti, taip pat ir iš ki­tų sri­čių, ku­rios la­bai svar­bios, – ir švie­ti­mo sis­te­ma, ir ūkio rei­ka­lai, ir re­for­mos to­les­ni rei­ka­lai. Tai­gi, ma­ny­čiau, drą­siai tu­rė­tu­me pri­tar­ti pro­gra­mai, nes tu­ri­me pradė­ti dirb­ti, o ne po­li­ti­kuo­ti. Mū­sų žmo­nės lau­kia spren­di­mų, o ne de­ma­go­gi­jos. Ačiū.

[...] [seka trumpi Seimo pirmininkės I. Degutienės, Seimo narių V. Gapšio ir K. Masiulio pasisakymai]

K. DAUKŠYS (DPF). Ačiū, ger­bia­mo­ji Pir­mi­nin­ke. Ma­nau, kad ne­dar­bo su­ma­ži­ni­mas yra pa­grin­di­nė už­duo­tis šian­dien Lie­tu­vo­je. De­ja, mū­sų Sei­mo pa­siū­ly­to­je dar­bų pro­gra­mo­je šiam klau­si­mui skir­ta nie­kin­gai ma­žai vie­tos. Iš es­mės pro­gra­ma ne­at­spin­di Lie­tu­vos eko­no­mi­kos re­a­liai. Tai yra nei ska­ti­ni­mo re­a­lių žings­nių, nei ne­dar­bo ma­ži­ni­mo re­a­lių žings­nių nė­ra nu­ma­ty­ta. Vi­sa ki­ta, kaip čia mū­sų ko­le­ga sa­ko, iš tik­rų­jų yra po­li­ti­ka­vi­mas. Yra kaž­ko­kių sky­lu­čių už­kai­šy­mas ta­me lai­ve, ku­ris se­niai jau bai­gia pa­skęs­ti. Tai siū­ly­čiau šiai pro­gra­mai ne­pri­tar­ti, ruoš­ti nau­ją pro­gra­mą, rim­tą pro­gra­mą ir Vy­riau­sy­bei pa­si­steng­ti pa­teik­ti kuo dau­giau įsta­ty­mų, ku­rie spręs­tų es­mi­nes Lie­tu­vos pro­ble­mas.

PIRMININKĖ. R. J. Da­gys – už.

R. J. DAGYS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, šio­je pro­gra­mo­je įtrauk­ti vi­si Vy­riau­sy­bės ir vi­si Sei­mo na­rių pa­siū­ly­mai, taip pat ir opo­zi­ci­jos vi­si pa­siū­ly­mai, ko­kius tik jūs pa­tei­kė­te. Tai kur jū­sų pa­siū­ly­mai dėl ne­dar­bo ma­ži­ni­mo? Kur jū­sų pa­siū­ly­mai dėl kri­zės įvei­ki­mo? Kur jū­sų pa­siū­ly­mai dėl pen­si­jų ir ki­tų įsta­ty­mų su­tvar­ky­mo? Jūs ką tik sa­kė­te, jų nė­ra. Tai kur jūs juos pa­dė­jo­te? Čia jū­sų dar­bo bro­kas, apie tai ir kal­bė­ki­te, kad mes ne­pa­tei­kė­me ši­to, mes ne­pa­da­rė­me ši­to ir t. t. Pri­si­im­ki­te sau vi­są kal­tę ir kal­bė­ki­te apie tai. Tai yra ti­piš­kas po­li­ti­ka­vi­mas, ką jūs da­bar kal­ba­te, pa­tys ne­pa­da­rė­me, kal­ti ki­ti. Vy­riau­sy­bė sa­vo ma­ty­mą pa­tei­kė, o kur jū­sų ma­ty­mas? Nė­ra. Ta­da bent jau kuk­liai pa­ty­lė­ki­te.“

Kiekvienas iš čia cituotų politikų savo oponentus kaltina politikavimu už skirtingus dalykus. Edmundas Pupinis – už priešinimąsi dokumento priėmimui, Kęstutis Daukšys – už netinkamą (turinio prasme) dokumento parengimą, Rimantas Dagys – už dokumento kritiką, prieš tai nepakankamai prisidėjus prie jo rengimo. Taigi politikavimo – ar potencialaus politikavimo – veiksmų sritis iš tiesų plati. Vis tik įdomiau už pačias jo formas yra turinys, kurį kiekvienas iš cituotų politikų sieja su politikavimo sąvoka.

E. Pupinio pasisakyme politikavimas sutapatinamas su demagogija, tuščiu kalbėjimu, priešpriešinamu darbui. Esama daug svarbių klausimų, „ir dėl že­mės ūkio, (…) ir Ve­te­ri­na­ri­jos įsta­ty­mas, ir At­si­skai­ty­mų įsta­ty­mas, ku­riuos jau da­bar pra­dė­jo­me svars­ty­ti, taip pat ir iš ki­tų sri­čių, ku­rios la­bai svar­bios, – ir švie­ti­mo sis­te­ma, ir ūkio rei­ka­lai, ir re­for­mos to­les­ni rei­ka­lai“, kurių sprendimas neturėtų būti aukojamas dėl demagogiško politikavimo.

K. Daukšys politikavimą sieja su tuo, kad programa „ne­at­spin­di Lie­tu­vos eko­no­mi­kos re­a­liai“. Tokiai politikavimo programai priešpriešinama potenciali „rimta“ programa, kuri numatytų „realius“ „esminių“ problemų sprendimo žingsnius.

R. Dagio pasisakyme politikavimu vadinamas oponentų pusės kritikavimas, kai pati politikuotojo pusė esanti tiek pat kalta. Politikavimas, R. Dagio vertinimu, pakeičia darbą – padarius „darbo broką“, nepateikus konkrečių pasiūlymų, dabar oponentai bando pasirodyti teisūs diskusijoje. Antra, po darbo, priešstata politikavimui – „kuklus patylėjimas“. Esą neatlikus darbo, tokia laikysena būtų tinkamesnė.

Kaip matyti iš šių pavyzdžių, pačiame parlamente politikavimas susilaukia aršios kritikos, jo konotacijos yra vienareikšmiškai neigiamos. Vis tik reikia pripažinti, kad visi kritikuojami reiškiniai ir poelgiai susiję su kokiu nors „broku“ ar ydingu elgesiu. Taigi galbūt tokia politikavimo kritika visiškai pagrįsta, galbūt ji visiškai nereiškia paties politiškumo – kokybiško, dorybingo – kritikos? Prieš atsakydami į šį klausimą, kitame blogo įraše pabandysime atidžiau pažvelgti į kitos sąvokos vartojimą. Pakalbėsime apie politizavimą.

Antrąją teksto dalį rasite čia

Šaltinis: http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis/