Vytautas Radžvilas. Kiek Lietuvoje yra valstybės?

Krymo užgrobimo faktas paskendo bekraštėje žodžių jūroje. Komentarų lavinoje išsiskiria ironiška ir anaiptol ne banali rusų politologo mintis, kad V. Putinas esąs XXI a. „politikos titanas“, sugebėjęs padaryti neįmanomą dalyką. Atskirti Ukrainą nuo Rusijos, o tai nuo 1654 m. atrodė neįsivaizduojama. Įžvalga ne banali, nes pasakyta ar bent jau priminta iš tiesų svarbi, bet dažnai pamirštama tiesa. Šaliai neužtenka turėti tarptautinės bendrijos oficialiai pripažįstamas sienas ir valdžią, o jos gyventojams - piliečių pasus, kad toji šalis būtų tikra valstybė. Ji tampa valstybe tik tada, kai tampa piliečių dvasinės ir moralinės savasties dalimi. Kalbant dar tiksliau, valstybės yra tik tiek, kiek jos idėja apsigyvena ir įsišaknija piliečių protuose ir širdyse. Būtent šiuo atžvilgiu „politikos titanas“, pats šito nenorėdamas, padarė Ukrainai didelę paslaugą. Kad ir koks skaudus Krymo praradimas, jo aneksija paspartino ir sutrumpino ukrainiečių tautinio tapatumo ir valstybinės sąmonės raidą. Šalis akimirksniu peršoko į nacionalinės ir politinės brandos lygmenį, kuriam pasiekti kitomis aplinkybėmis gal būtų prireikę ne vienerių metų ar net dešimtmečių. Jeigu nebūtų Vakarų Ukrainos, kaip istorinės atminties ir tautinės savimonės sergėtojos ir sklaidos židinio, dabartinis konfliktas greičiausiai apskritai niekada nebūtų įvykęs. Tą atmintį ir savimonę beveik praradusią didžiąją Ukrainos dalį Rusija būtų seniai priglaudusi po savo sparnu nesutikdama rimtesnio pasipriešinimo. Juk daugelis ištautintų ir išvalstybintų ukrainiečių paprasčiausiai nepajėgia įsivaizduoti savo šalies kaip nepriklausomos valstybės. Todėl iki „politikos titano“ mesto egzistencinio iššūkio Ukraina buvo tik butaforinė valstybė. Didžiulis kraštas-teritorija, kurį pakaitomis ir be jokios atsakomybės už jo likimą negailestingai plėšė „prorusiški“ ir „provakarietiški“ oligarchų ir juos aptarnaujančių „autoritarinių“ ir „demokratinių“ politinių grupuočių klanai. Rusijos agresija pažadino snaudusią ukrainiečių tautinę ir politinę sąmonę. Per trumpą laiką „šiaudinių piliečių“ gerokai sumažėjo, o tai teikia vilties, kad Ukraina pagaliau taps tikra valstybe.

Kadangi dėl savo pobūdžio ir masto Ukrainos krizė sukrėtė tarptautinės tvarkos ir stabilumo pamatus, ji tampa veidrodžiu, kuriame neiškreiptai ir be ideologinių iliuzijų atsispindi šių dienų pasaulio moralinis ir politinis veidas. Lietuvos atvaizdas šiame veidrodyje taip pat matyti, ir jis skatina kelti klausimus, ką vis dėlto reikėtų šalyje keisti, jeigu iš tiesų nenorima sulaukti brolių ukrainiečių likimo.

Ko gero, derėtų pradėti tiesmuku klausimu, kas yra Lietuvos Respublika: tikras politinis darinys, t.y. valstybė, ar išoriniais valstybingumo atributais tik apkaišytas didelis ūkis? Šis klausimas nėra laužtas iš piršto, nes būtent Rusijos agresijos prieš Ukrainą įkarštyje šalies visuomenei ir valdžiai buvo pasiųsta labai svarbi žinia, kurią teisingai supratus randasi daugiau negu svarus pagrindas suabejoti paties Lietuvos valstybingumo perspektyvomis. Pirmą kartą per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį vadinamųjų normalių bičų lūpomis buvo drąsiai ir atvirai pareikšta, kad Lietuvos valstybė turi teisę egzistuoti tik tiek, kiek jos buvimas netrukdo prekiauti dešromis. Jeigu trukdo - tokios valstybės nereikia. Įsidėmėtina, kad tai pasakė ne raudonomis vėliavomis mosuojantys ir rėkaujantys, kad sausio 13-ąją „savieji šaudė į savus“ marginalai, bet iškilūs verslo „elito“ atstovai. Nors Lietuvoje neabejotinai esama pilietiškų ir patriotiškų verslininkų, apsigaudinėti neverta: buvo išsakyta ne pavienių asmenų, o plačių verslo sluoksnių požiūrį atspindinti nuostata.

Į tokį elgesį iš bėdos dar būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu nekristų į akis ir vangi visuomenės bei valdžios reakcija į šį išsišokimą - vos keli kritiški straipsniai ir pasisakymai žiniasklaidoje. Tautiškai ir valstybiškai susipratusioje visuomenėje tokie pareiškimai būtų sukėlę tikrą audrą. Joks sveiko proto žmogus neabejoja, kad ekonominiai ryšiai su kitomis šalimis yra svarbūs kraštui ir nedera jų griauti neapgalvotais žodžiais ir veiksmais. Tačiau kartais prieinama riba, kai tylėti yra ne tik nusikalstama, bet ir savižudiška. Deja, nė vienas aukščiausias Lietuvos pareigūnas taip ir neišdrįso griežtai paaiškinti į užsienio politikos formuotojų vaidmenį įsijautusiems normaliems bičams, kad šį kartą aplinkybės iš tiesų ypatingos ir būtina mąstyti ne saujelės asmenų vienadienės naudos, o politinėmis valstybės išlikimo kategorijomis. 1940 m. paskutiniame Vyriausybės posėdyje buvo nuspręsta nesipriešinti atėjūnams ne tik todėl, kad būsią daug žmonių aukų - tai dar galima suprasti, - bet ir todėl, kad nukentėsiąs ar net būsiąs sugriautas klestintis šalies ūkis. Tad buvo gera proga ir derėjo šalies piliečiams priminti, ko buvo verti tokie „argumentai“ ir kur atvedė tautą ir valstybę siaurai „ūkiškas“ vadinamųjų praktiškų žmonių akiratis.

Na, o apskritai abejinga ir vangi visuomenės reakcija paaiškinama tuo, kad šie „praktiški“ žmonės tobulai įkūnija iš sovietmečio atėjusį ir toliau ugdomą „globalaus lietuvio“ tipą. Reikia pripažinti, jog tai iš tiesų lankstus ir prie bet kurių sąlygų gebantis prisitaikyti nupolitinto žmogaus tipas, kurio gyvenimo filosofija: „Kur gerai, ten Tėvynė“. Prarasti valstybę ir klausytis okupantų raginimų „kalbėti žmonių kalba“ - šito jau būta - tokiam tipui nebus tragedija ir jis net nesijaus pažemintas, jeigu tik jausis sotus, net būdamas po pavergėjo padu.

Kadangi Lietuvoje tautinis ir patriotinis ugdymas sąmoningai žlugdomas, „praktiški“ žmonės čia klesti ir net drįsta diktuoti šalies saugumo politikos gaires. Kapituliantiškų nuotaikų protrūkis Ukrainos dramos fone ir verčia klausti, kiek Lietuvoje yra valstybės. Ar toji valstybė bus tik žaidžiama, kol leis galingieji, ar vis dėlto ji bus ginama - prireikus net ir mokant visą kainą?