Popiežius Leonas XIII. Enciklika apie politinę valdžią (II)

Valstybių vadai privalo ypatingai rūpintis, kad teisingai įsakymuose būtų atsižvelgta į teisingumą, ir nepamiršti, kad politinė galia nėra atsiradusi tik jų asmeniniam patogumui ir kad valstybės vairavimas turi siekti ne valdančiųjų, bet piliečių gero. Visi valdovai teima pavyzdį, iš galingojo Dievo, iš kur jie yra gavę valdžią, nes jie seka jo pėdomis, eidami savo pareigas. Tevadovauja tautai pagal lygybės ir tikėjimo principus ir, reikalui esant, griežtumą teatmiešia tėviška meile. Teprisimena tokiais atvejais šv. Rašto įspėjimus, kad ir jiems patiems reikės kartą duoti apyskaitą karalių Karaliui ir viešpataujančių Viešpačiui ir kad apleisdami pareigas negalės jokiu būdu išvengti Dievo rūstybės. Aukščiausiasis paklaus apie jūsų darbus ir įžvelgs jūsų mintis. „Kadangi būdami tos karalystės tarnais neteisingai elgėtės žiauriai ir greitai pamatysite, kokia sunki apyskaita laukia tų, kurie vadovauja.. Nes Dievas neišskirs nė vieno, nei skaitysis su kieno nors didybe, kadangi jis pats sutvėrė nežymųjį ir didįjį ir visais lygiai rūpinasi. Didesniojo laukia ir griežtesnė apyskaita" [15].

Valstybės vadams, šiais įsakymais vadovaujantis, pranyksta visoks suiručių ir sąmokslų pavojus. Lieka užtikrinta jų garbė ir saugumas ir tautų ramybė bei pažanga. Taip pat išlieka nepaliesta ir piliečių garbė, nes susiklausyme glūdi tas kilnumas, kuris labiausiai puošia žmogų. Visi puikiai supranta, kad prieš Dievą nėra nei tarno, nei laisvojo ir kad vienas tėra Viešpats, turtingas visiems, kurie jo šaukiasi [16], ir kad klausydami vyresnybės klauso jo paties, kuriam tarnauti yra viešpatauti.

Bažnyčia visuomet siekė, kad šita krikščioniškoji civilinės valdžios forma būtų ne tik proto suprasta, bet kad taip pat pasireikštų ir viešame tautų gyvenime bei papročiuose. Kol valstybėms vadovavo pagonys valdovai, kuriems prietarai neleido įsigyti to valdžios supratimo, apie kurį kalbėjome, tai vistiek stengdavosi įdiegti tautoms, kad šios, priimdamos krikščioniškąsias institucijas, pagal jas tvarkytų savo gyvenimą. Sielų ganytojai, atnaujindami šv. Povilo pavyzdį, primygtinai kartojo tautoms, kad būtų klusnios valdovams ir klausytų įstatymų [17] ir kad melstųsi už visus žmones, o ypač už karalius visus aukščiau pastatytuosius, nes tai yra gera ir patinka akivaizdoje mūsų Išganytojo Dievo [18]. Šį elgesį patvirtina aiškiausi senovės krikščionių palikimai, kurie, nors neteisingiausiai ir žiauriausiai pagonių valdovų kankinami, niekuomet nesipriešino ir neatsisakė klausyti taip, kad susidarė įspūdis, jog vieni kovojo žiaurumu, kiti nuolankumu. Toks nuolankumas ir tokia pasiryžusi klausyti valia buvo tiek sąmoningi, kad jų nepajėgė palenkti jokie priešo šmeižtai ir pikta valia. Už tai tie, kurie turėdavo viešai prieš valdovus teisintis dėl krikščionių vardo, stipriausiai atremdavo niekšišką kaltinimą argumentu, kad krikščionys visų akivaizdoje gyvena pagal įstatymus ir pavyzdingai. Atenagoras šiais žodžiais atvirai pareiškia Markui Aurelijui Antonijui ir jo sūnui Lucijui Aurelijui Komodui: „Leidžiate mus, nieko nenusikaltusius, priešingai — teisingiausiai klausančius tiek Dievo, tiek jūsų įsakymų, persekioti, apiplėšti, ištremti [19]. Panašiai ir Tertulijonas viešai pagiria krikščionis, kad jie yra geriausi valstybės draugai ir iš visų patikimiausi: „Krikščionys nėra niekieno priešai, juo labiau imperatoriaus, kurį pripažįsta esant Dievo pastatytą ir kaip tokį privalo mylėti, gerbti: jo klausyti ir jam bei visai Romos imperijai linkėti gero" [20]. Ir neabejojo tvirtindamas, kad valstybės pakraščiais daugėjant krikščionių skaičiui, mažėja priešų kiekis: „Dabar, krikščionių skaičiaus dėka, turite mažiau priešų, lyg visos tautos ir visi piliečiai būtų krikščionys" [21]. Aiškus taip pat minėto teigimo liudijimas yra Dogenetui rašytas laiškas, kur tvirtinama, kad krikščionys tais laikais ne tik uoliai klausė įstatymų, bet kiekvieną pareigą atlikdavo laisva valia daug kruopščiau, negu įstatymai reikalaudavo: „Krikščionys klauso pripažintų įstatymų ir savo gyvenimu juos pralenkia."

Kitas klausimas būdavo, kai imperatorių ar jų pavestųjų įgaliotinių grasinimu būdavo norima atitraukti nuo tikėjimo ar religinių pareigų ėjimo. Tais laikais būdavo pasirenkama geriau nepatikti žmonėms, negu Dievui. Bet ir tais atvejais niekam neatėjo į galvą mintis ruošti suirutes ar niekinti imperatoriaus garbę vien tik tam, kad tuo būdu galėtų išpažinti esą krikščionys, bet kad nebūtų prievartaujami atsižadėti tikėjimo. Iš viso jie negalvojo apie pasipriešinimą, bet ramiai ir linksmai eidavo į kankinimo vietą, kad tuo būdu prie sielos didybės prisidėtų dar kančios kilnumas. Ir ne be pagrindo tais laikais krikščionių stiprybė buvo branginama kariuomenėje. Iš tikrųjų tai buvo krikščionio kario savybė rūpestingai sujungti drąsą su karine drausme ir paklusti valdovui su visu tikėjimo paženklintos sielos kilnumu. Jeigu kartais būdavo reikalaujama negarbingai pasielgti, kaip nusižengti Dievo įsakymams arba pakelti kardą prieš Kristaus sekėjus, tuomet atsisakydavo vykdyti įsakymą ir pasirinkdavo verčiau išstoti iš kariuomenės arba mirti už tikėjimą, negu sąmokslu ir riaušėmis kovoti prieš valdžią.

Vėliau, kai valstybių priešakyje atsistojo krikščionys valdovai, Bažnyčia dar tvirčiau pradėjo skelbti savo mokslą apie valdžios šventumą; tuo būdu tautose paplito paprotys matyti valdžioje tam tikrą šventumo rūšį, kuris skatino į dar didesnę pagarbą ir meilę valdovams. Iš čia kilo išmintingas paprotys, kad karaliai būtų įvedami į pareigas šventomis apeigomis, kaip kad paties Dievo buvo nurodyta Senajame Testamente. Tais laikais civilinė žmonių bendruomenė, lyg prisikėlusi iš Romos imperijos griuvėsių, atgijo krikščioniškosios didybės viltyje. Romos popiežiai, įsteigdami šventąją imperiją, ypatingu būdu pašventė politinę galią. Tada civilinė valdžia buvo pasiekusi aukščiausią savo kilnumo laipsnį, ir, be abejo, ta kilni santvarka būtu pasilikusi ir toliau religinėje bei civilinėje visuomenėje, jeigu valdovai ir tautos visuomet būtų gerbę tai, ką gerbė Bažnyčia. Ir iš tikrųjų, taika ir pažanga klestėjo tol, kol abi galybes rišo tamprūs draugystės ryšiai. Jeigu pasireikšdavo tarp tautų nesutarimų, tuoj su savo tarpininkavimu įsikišdavo Bažnyčia, kviesdama kiekvieną atsiminti savo pareigas ir su meile bei autoritetu išspręsdama aštresnius nesusipratimus. Panašiai kreipdavosi ir į susiginčijusius valdovus, primindama tautų teises, reikalus, teisingus troškimus ir ragindama neužmiršti teisybės, gailestingumo ir švelnumo. Tokiu budu labai dažnai būdavo išvengiama nesantaikų ir civilinių karų pavojų.

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.