Alvydas Medalinskas. Kokia bus Ukraina po Kruvinojo antradienio?

Vasario 18 d. įvykiai Kijeve jau imami vadinti Kruvinuoju antradieniu. Žuvo keletas dešimčių protestuose dalyvavusių dalyvių. Sužeista virš tūkstančio žmonių, kurių ne vienas ilgai turėjo gulėti ne ligoninėse, bet prižiūrimi Maidano gydytojų. Ukrainos milicija turi įprotį protestavusius žmones suimti net ligoninėse, juo ten dar sumušti ir uždaryti už grotų. Todėl gali būti, kad iš sunkiai sužeistųjų dar, deja, ne vienas irgi gali iškeliauti į Anapilį. Ypač tie, kas buvo sunkiai sužeisti prie parlamento, kai į protestuotojus mestos ir granatos su vinimis, ką iki šiol naudojo tik teroristai. 

Šio ginklo ėmėsi vadinamieji „tituškos“, chuliganai, daugiausia iš Rytų Ukrainos, surinkti sporto klubuose ir suvežti, dažnai net ir valdžios pajėgomis į Kijevą kelti neramumų. „Berkut“ pajėgos, milicija dar naudojo ir triukšmo granatas, gumines ir matyt, ne tik gumines kulkas. Taip, kad ne vienas iš protestų dalyvių gali būti sunkiai sužaloti. Vidaus reikalų ministerija skelbia, kad žuvo ir septyni milicininkai. Daugiausia, matyt, nuo Molotovo kokteilių ir akmenų, išluptų iš grindinio, kuriuos mėtė protestuotojai.

Bet kurioje Europos valstybėje toks žuvusiųjų ir sužeistų skaičius taptų signalu liautis ir sėsti prie derybų stalo. Bet Ukrainos valdžia, įskaitant ir prezidentą Viktorą Janukovyčių, toliau grasina žmonėms Maidane susidorojimu. Šalies Generalinė prokuratūra, kuria vadovauja artimas prezidentui V.Janukovyčiui žmogus dar nuo Donecko laikų, gerai žinantis ir Regionų partijos lyderių bei jo aplinkos nusikalstamus veiksmus, nori kelti bylą opozicijos politikams dėl vadinamojo valstybės perversmo.

Žinoma, tokiu būdu konfliktą Kijeve, o taip pat visoje Ukrainoje galima kurstyti, o ne jį bandyti išspręsti. Ko nori opozicija? Praėjo laikas, kai opozicija ir ją palaikantys žmonės Maidane reikalavo tik pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. 

Dabar reikalavimai yra du: grįžti prie 2004 m. Konstitucijos, kuria remiantis Ukraina buvo jau tapusi parlamentine-prezidentine valstybe, o ne prezidentine valstybe su ypatingai didelėmis prezidento galiomis. Šias galias politikas, veikiantis labiau pagal Donecko kriminalinių grupuočių principus, nei tuos, kuriais vadovaujasi kitų Europos šalių politikai, jau pavertė savo režimo bet kokia kaina išsaugojimo priemone.

Antras reikalavimas: parlamento ir prezidento rinkimai.

Beje, reikia pasakyti, kad V.Janukovyčiaus galios Ukrainoje išaugo tik todėl, kad šalyje įvyko tai, ką žmonės vadina konstituciniu perversmu. Laimėjęs prezidento rinkimus, 2010 m. V.Janukovyčius kreipėsi į jam pavaldų Konstitucinį teismą, klausdamas, ar 2004 m. Konstitucija yra teisėta, ar reikia grįžti prie anksčiau galiojusios, kai prezidentas turėjo ypatingas galias. Konstitucinio teismo atsakymas buvo toks, kokio norėjo prezidentas. 2004 m. Konstitucijos galiojimas šalyje buvo panaikintas. Žmonės Maidane ir opozicija reikalauja ištaisyti šią neteisybę.

Kodėl V.Janukovyčius taip bijo grįžimo prie 2004 m. Konstitucijos, ką opozicija ir ją palaikantys žmonės tikėjosi vasario 18 d. įvyksiant šalies parlamente? Ukrainos vadovas ir jo aplinka bijo, kad praradę galias savo šalyje turės atsakyti ir už jų sukurtos korupcinės-oligarchinės sistemos sukūrimą šalyje, už neteisėtai sugrobtus turtus, o dabar ir už žmonių mirtis Kijevo gatvėse per šiuos keletą mėnesių.

 Beje, žmones Maidane ir opozicijos veiksmus palaiko ir kai kurie Ukrainos oligarchai. V.Janukovyčius ir jo aplinka pradėjo išstumti visus kitus asmenis, kompanijas iš pelningiausių šalyje ekonomikos ir verslo sferų, norėdama šį turtą sukoncentruoti savo rankose. Bet įtakingiausi Ukrainos oligarchai, tokie, kaip pavyzdžiui Renatas Achmetovas, dar neapsisprendė, ar raginti V.Janukovyčių paklusti opozicijos bei Maidano reikalavimams. Jie kol kas kviečia tik ieškoti taikaus kelio iš padėties.

 

Galima spėti, kad Ukrainos prezidentą griežtiems jėgos veiksmams stumia ir Rusija, kurie siekia išlaikyti Ukrainą savo įtakos erdvėje ir ją įtraukti į prezidento Vladimiro Putino kuriamą Muitų Sąjungą. Neatsitiktinai, ir griežti Ukrainos valdžios veiksmai Maidano atžvilgiu prasidėjo tik po V.Janukovyčiaus susitikimo su V. Putinu per olimpiadą Sočio mieste. Net naujos Vyriausybės, atsistatydinus premjerui Mykola Azarovui, Ukrainos prezidentas nesiryžo skirti iki susitikimo su prezidentu V.Putinu.

Buvęs prezidento V.Putino buvęs patarėjas Andrejus Ilarionovas paskelbė, kad Maskva turi planą, arba priversti V.Janukovyčių įvesti tvarką, kaip tai supranta Maskva, arba pasiekti bent Ukrainos suskaldymo, visų pirma per savo įtaką kai kuriems Rytų Ukrainos regionams ir Krymui. 

Deja, Maidanui nepavyko įtikinti, kad jų kova yra prieš korupcinį oligarchinį V.Janukovyčiaus režimą ir kaip tokia, galėtų būti palaikyta ir eilinių žmonių Rytų Ukrainoje bei Kryme. Tiems žmonėms iki šiol atrodo, kad tai ekstremistų, banderininkų, fašistų, gėjų Europos, kaip jie vadina ES, imperialistinės Amerikos marionečių darbas ir noras paversti Ukrainą savo įtakos priedėliu. 

Būtent tokios nuotaikos yra skleidžiamos Rytų Ukrainoje, tame tarpe ir vietos oligarchų rankose esančios žiniasklaidos. Bet labiausiai prie to prisideda Kremliaus kontroliuojami Rusijos televizijos kanalai, o taip pat iš jų pateikiama informacija ir per interneto erdvę. 

Ja nekritiškai tiki ne tik Rytų Ukrainos bei Krymo gyventojai, bet, kaip nebūtų keista, ir dalis Lietuvos žmonių. Labai keistai sutampa kai kurių Lietuvos politikų pareiškimai, jog savi šaudė į savus sausio 13-ąją tragiškomis Lietuvai 1991 m. dienomis ir dabar jie kartojami Ukrainos VRM teiginiai, jog vasario 18 d. Kijeve dėl žmonių mirčių kalti kažkokie ekstremistai iš opozicijos, kuriems reikėjo aukų.

Kaip gali toliau plėtotis įvykiai? Jeigu tiesa buvo tai, kas skelbta Ukrainos žiniasklaidoje, kad praėjusią naktį, kai susitikimo su Ukrainos prezidentu jo priimamajame keletą valandų laukė opozicijos lyderiai, pats V.Janukovyčius beviltiškai bandė prisiskambinti į Maskvą V.Putinui, tai daugiau nei iškalbinga. Tai reikštų, kad dabartinis režimas ieško paramos Maskvoje, o Kremlius, įviliojęs V.Janukovyčių į spąstus ir šiam panaudojus karinę jėgą, nori diktuoti jam sąlygas. 

Vakarų šalyse irgi vis labiau auga suvokimas, kad reikia imtis griežtesnių priemonių V.Janukovyčiaus režimo atžvilgiu, iš kurių pats efektyviausias būtų V.Janukovyčiaus, jo šeimos narių ir artimų oligarchų sąskaitų užblokavimas Vakarų šalių bankuose, bandymas išsiaiškinti jų sąskaitas ofšorinėse zonose į kur būdavo nukreipiamas šalyje neteisėtai sukauptas kapitalas. Gaila tik, kad ES taip ilgai delsia su šiuo sprendimu ir tai leido pasijusti režimui nebaudžiamu ir imtis jėgos prie Maidaną. Tai reikėjo daryti jau prieš mėnesį, po pirmųjų aukų Kijevo centre, bet uždelsus, padaryti nors ir dabar. 

Dabar geriausia išeitis Ukrainoje galėtų būti neeiliniai prezidento, o matyt, taip pat ir parlamento rinkimai. Blogiausi išeitis: tolesnis kraujo praliejimas, pakartotinis bandymas sunaikinti Maidaną, įvedus Nepaprastąją padėtį bei galimas Ukrainos valstybės skilimas, nes jau pakilę prieš V.Janukovyčių žmonės nesiruošia pasiduoti.

Vasario 18-ąją. Regionų partijos parlamento nariai savo frakcijoje pripažino, kad jie jau nekontroliuoja situacijos ne tik Vakarų Ukrainoje, bet ir didžiojoje šalies dalyje. Todėl gali kilti jų pagunda atlaužti nuo Ukrainos tą dalį teritorijos, kurią dar kontroliuoja.

Bet galimas ir kitas kelias: po neeilinių rinkimų ieškoti vėl glaudesnių sąlyčio taškų tarp įvairių šalies regionų ir politinių pažiūrų gyventojų, paremiant tas pastangas visiems vienodai svarbiu siekiu: pažaboti įsisenėjusią Ukrainoje korupcinę sistemą. 

Jeigu Ukraina nueitų tokiu keliu, galėtume pasakyti, kad įvyko ne tik pasipriešinimas V.Janukovyčiaus režimui, ne tik posūkis Vakarų link, bet ir antikorupcinė revoliucija. O būtent to ir siekia žmonės stovintys Maidane šiuos keletą mėnesių. Per lietų, šaltį, o dabar – ir apšaudomi. „Berkut“ ir kitų karinių jėgos struktūrų smurto akivaizdoje.

Šaltinis: www.lrytas.lt