Vytautas Radžvilas. Liūdnoji vilties šventė

Artėja dar vienos Sausio 13-osios metinės. Kaip jau įprasta, jas minėsime susiskaldę ir nesusitaikę. Oficialiuosius minėjimo renginius gaubs jau iki skausmo pažįstama veidmainystės aura. Bus nuoširdžių kalbų, bet pompastiškas kalbas apie tą dieną žuvusių didvyrių už Lietuvos laisvę sudėtą gyvybės auką rėš ir tie, kuriems toji diena iš tikrųjų nieko nereiškia. Kiti - pirmiausia sėdintieji Seime - vaidins jų įdėmiai besiklausantys, nors iš tikrųjų grumsis su savimi stengdamiesi neišduoti tokiomis valandėlėmis juos kankinančio begalinio nuobodulio.

Naiviai jais piktintis ar juos smerkti iš esmės yra beprasmiška, nes jie yra savaip nuoseklūs - tiesiog nepajėgia suprasti šios dienos didybės ir prasmės. Sausio 13-oji jiems nieko nereiškė nei tada, nei dabar. Kaip nieko nereiškia ir pati atkurtoji Lietuvos valstybė. Visa Lietuva šių „tautos tarnų“ sąmonėje gyvuoja tik kaip jų kontroliuojamos ir tik jų poreikiams tenkinti skirtos didelės ėdžios. Dėl jiems visiškai nesuvokiamo, jų požiūriu, „naivaus“ ir net „savižudiško“ Sąjūdžio „bepročių“ atkaklumo ir pasiaukojimo be jokio ypatingo reikalo įprastą ir mielą „valstybės“ iškabą „LTSR“ pakeitė nauja - „Lietuvos Respublika“. Jai šokta „tarnauti“ net neturėjus minčių artinti šią iškabą prie tikrovės pripildant ją nauju tautinio ir valstybinio gyvenimo turiniu. Tokie skubiai išvertę kailius „tautos tarnai“, užuot kūrę valstybę, uoliai triūsė kurdami „dvi Lietuvas“, likdami kurti ir akli visur ir visada galiojančiai tiesai, kad valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja. Jeigu jie nors kiek būtų įsimąstę į šią nesenstančią dar šv.Augustino išsakytą tiesą ir mėginę nors šiek tiek ja vadovautis, šiandien Laisvės gynėjų auka didelei visuomenės daliai neatrodytų tuščia ir beprasmė. O „tarnams“ nereikėtų veidmainiškai stebėtis, kodėl daug šalies piliečių vis dar jaučia ilgesį okupaciniam režimui, su kuriuo kovodami padėjo galvas Nepriklausomybės gynėjai. Taip pat nereikėtų propagandiškai piktintis, kodėl tarp jų tokia paklausi vakarykščių okupantų skleidžiama propaganda.

Žinoma, būtų naivu manyti, kad patriotizmo stoką lemia vien nepasitenkinimas ir nusivylimas atkurtosios valstybės gyvenimo tikrove. Atkurtąją valstybę ne mažiau žlugdo ir nuosekliai vykdoma ištautinimo ir išpilietinimo politika, dėl kurios radosi iš esmės nupolitinta visuomenė. Nepriklausomybės laikotarpiu būsimųjų šalies „piliečių“ karta ugdoma itin „originaliai“ - ją įtikinėjant, kad istorinės atminties ir tautinės savimonės, pilietinių ir patriotinių nuostatų neturėjimas - tik ką iš baudžiavos paleisto ir dar vos pradedančio tautiškai busti XIX a. vidurio lietuvio mentalitetas - yra šiuolaikiško ir pažangaus XXI a. „europietiško“ lietuvio bruožas.

Tautinis, pilietinis ir patriotinis ugdymas Lietuvoje buvo sužlugdytas ne tik todėl, kad jo sunaikinimas yra būtinas vykstančio Lietuvos „europeizavimo“ elementas ir reikalavimas. Kita priežastis ta, kad būtina tokio auklėjimo sąlyga - sąžininga akistata su nesena istorija. Jos akivaizdžiai vengiama, nes tektų iš esmės prabilti kolaboravimo klausimu. Jokiais gudragalviavimais nepavyktų paneigti to, kad okupuotos Lietuvos Respublikos piliečio santykis su atėjūnų primesta tvarka galėjo būti tik trejopas - tarnavimas, prisitaikymas ir pasipriešinimas. Deja, vos atkūrus nepriklausomybę vis drąsiau ir atviriau pradėtas skleisti „visuotinės rezistencijos“ mitas. Todėl tapo „normalu“ ne tik postringauti, kad išdavikai ir kolaborantai neva mylėję Lietuvą ir jai tarnavę, bet ir klausytis kai kurių istorikų aiškinimų, kad Lietuvai esanti nereikalinga net valstybinė istorijos politika. Mat ją pradėjus įgyvendinti būtų pažeistas „demokratinis istorijos tiesų pliuralizmo“ principas, vardan kurio Sausio 13-ąją apgintoji Lietuvos Respublika turėtų laikyti lygiavertėmis ir vienodai gerbti Laisvės gynėjų ir juos žudžiusių okupantų skelbiamas istorines tiesas.

Prisitaikiusiųjų - tų, kurie neišdrįso paimti į rankas ginklo Tėvynei ginti ir, užuot tai darę, rinkosi universiteto suolą, - padėtis taip pat dviprasmiška. Nors ir nepasukę išdavystės keliu, jie vis dėlto nevykdė ir savo pilietinės ir patriotinės pareigos. Tad jų vaikų - dabartinių keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių - kartoje paplitusį istorinį mankurtizmą galbūt iš dalies paaiškina tai, kad jų tėvai paprasčiausiai negalėjo pasakoti apie pokario pasipriešinimą nebijodami sulaukti vaikiškai naivaus ir tiesaus klausimo: „Tėveli, o kur tada buvai pats?“ Būtent šie žmonės ypač linkę išaukštinti dažnai iš tiesų naudingus savo darbus, vadindami juos tuo, kuo jie niekada nebuvo - pasipriešinimu.

Nors tarp išdavystės ir prisitaikymo jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo, nešvarios vienu ir neramios kitu atveju sąžinės sindromai kuria itin palankią terpę klestėti dviprasmiškam požiūriui į prieškario Lietuvos Respubliką, pokario rezistenciją ir visą pasipriešinimo okupacijai sąjūdį. Nors oficialiai jų reikšmė valstybės lygiu tarsi pripažįstama, čia pat klesti kone ideali terpė skleisti pačią Lietuvos valstybingumo ir kovos už laisvę idėją neigiančioms ir juodinančioms pažiūroms.

Vargu ar reikia įrodinėti, kad šalyje, kurios politinis ir intelektualinis elitas beveik atvirai vadovaujasi nuostatomis, kad tauta ir valstybė yra „atgyvenos“, kad išdavystė yra tarnavimas savo šaliai, prisitaikymas - rezistencija, o didžiausias heroizmas ir pasiaukojimas dėl Tėvynės - kvailystė ar net beprotybė, negali rastis jokia brandesnė tautinė ir valstybinė sąmonė.

Todėl Lietuvai Sausio 13-oji dar ilgai bus liūdesio ir vilties šventė. Liūdesio, nes tenka gedėti kritusių didvyrių. Bet dar labiau dėl to, kad dar taip menkai suprantama ir vertinama jų auka. Bet ir vilties. Juk pamažu gausėja ir jaunų piliečių, kuriems šie minėjimai nėra oficialių valstybės švenčių kalendoriaus primesta varginanti pareiga. Jiems tai proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir paklausti savęs: kas mums yra Lietuva ir kas mes esame Lietuvai?