Mielumo kultas universitete

Jau daugiau nei prieš dvidešimt metų amerikiečių akademikas, filosofas Allanas Bloomas garsiojoje knygoje „The Closing of the American Mind“ (liet. „Amerikiečių proto užvėrimas“) teigė, jog studentai JAV tapo itin „mieli“. Jie nenori nieko įžeisti ir rūpinasi, kad kito jausmai būtų apsaugoti – Bloomui tai atrodė kaip dviprasmiškas komplimentas jo laikams. Šiandien tai jokiu būdu nebegali būti komplimentas. Mielumas universitetuose netgi tapo tobulumo siekimo priešu ir veda jaunuolius bei visą visuomenę į nesėkmę.

Mielumo įpročiai yra paviršutiniški, labiau orientuoti į patogumą nei įsipareigojimą, lengvumą nei tobulumą, pasitenkinimą nei pastangas. Tai buvo ir yra liberalios „tolerancijos“ papildinys. Klasikine prasme tolerancija yra tiesiog nesikišimas į tai, kas mums nepatinka kito žmogaus kalbėjime ar veiksmuose. Priimame kitų įsitikinimus, kurie mums atrodo netinkami ar net pavojingi, nes žinome, jog vienintelis jų širdžių pasikeitimo būdas yra per asmeninį mūsų pavyzdį bei civilizuotas diskusijas. Deja, kai tiesa suprantama kaip subjektyvi, tolerancija iškovoja vienos iš pagrindinių dorybių vietą ir ima reikšti tiesiog dėmesio į kitus nekreipimą. Jei tu paliksi mane ramybėje, aš paliksiu ramybėje tave – nesvarbu, kuriais klausimais, nes tiesa ar dorybės nesvarbios, o gal net ir neegzistuoja. Viskas, ką turime – mūsų preferencijos, todėl kito ignoravimas tampa pareiga. To rezultatas – terpė, kurioje religiniai įsitikinimai traktuojami kaip bet kuris kitas „hobis“, pavyzdžiui, pašto ženklų rinkimas. Štai kodėl mielumas ima reikšti tiesos klausimų nepaisymą bei tingumą įsitraukti į bet kurią diskusiją.

Kad mielumas trukdo akademiškai tobulėti rodo nesena istorija su kanadiečių profesoriumi, kuris nesulaikė liežuvio už dantų, kai į žurnalisto užduotą klausimą auditorijai, kodėl jauni žmonės nebalsuoja, studentė atsakė, kad jiems suprasti politinę sistemą per daug sudėtinga. Profesoriaus reakcija buvo tokia: „Dėl Dievo meilės, skaitykit knygas.“ Tai sukėlė pasipiktinimą. Jis buvo pasmerktas studentų debatuose bei leidiniuose dėl to, kad „pertraukė“ drąsią studentę, kuri savo nežinojimą pritaikė kaip politinės apatijos paaiškinimą. Profesorius, žinoma, atsiprašė dėl savo pastabos. Tam, kad išsaugotų profesoriaus kėdę, interviu vienam Kanados žurnalui turėjo atgailauti už nusižengimą „mielumo“ kultui, tačiau dar kartą pabrėžė skaitymo svarbą. Narsu.

Gali pasirodyti, jog tai logiška šios nedidelės dramos pabaiga – mandagumas, civilizuota diskusija universitete tokie pat svarbūs, kaip ir žinios. Tačiau daugiausia, ką „įžeidėjas“ galėjo padaryti po privalomo atsiprašymo – mažas reveransas žinioms kaip gėriui. Nereikia manyti, kad mielumas sustiprins, papildys ar gerbs mandagumą, jis jį nugalės. Teisė neturėti įsitikinimų ar netgi akademinės etikos triumfuoja prieš žinių siekimą. Dėstytojas tegali abstrakčiai pasakyti „žinios – gerai“, tačiau būtų nemiela kuriam nors konkrečiam studentui nurodyti, kad jis ar ji turėtų labiau stengtis. Kitas dalykas – kiekvienas, kvestionuojantis vyraujančius įsitikinimus apie rasę, lytį ar seksualinę orientaciją, bus apšauktas rasistu, seksistu ar homofobu. Tai žinoma nemiela, tačiau jiems mielumo ar net mandagumo reikalavimas netaikomas. Šitaip ir studentai, ir dėstytojai tampa vis abejingesni, tingesni. 

Studentai įgyja imunitetą siekiui tobulėti akademiškai bei doroviškai, kiekvieną sudraudimą jie priima kaip įžeidimą, o ne paskatinimą įdėti daugiau pastangų. Natūralu, kad „tikrame gyvenime“, pabaigus universitetą, jiems bus nelengva, nes teks susidurti su terminais bei viršininkais. Pastariesiems nebus mokama, kad būtų mieli, kaip daroma „akademinio mielumo burbule“. Dauguma tėvų žino, kas nutinka, kai lepini vaikus. Liūdna, kad dabar studentai lepinami universitetuose, kur vyrauja emocinio patogumo svarba. Išlepintų vaikų tauta niekada nebus laisva, užaugę jie lauks komforto iš valstybės – ne tik materialine, bet ir emocine prasme, paaukodami laisvę mesti iššūkį ar pranokti save už laisvę nuo iššūkių ar tobulumo siekio.

Pagal Bruce Frohnen straipsnį „The Cult of Niceness“ parengė Rosita Garškaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt