"Be Lenkijos gali greitai nelikti Vilniaus. Tikrojo lenkiško Vilniaus"

Siūlome skaitytojams Lietuvos lenkų jaunimo organizacijos „Lenkų patriotinio jaunimo“ atstovo šių metų lapkričio 21 dienos tekstą, reaguojantį į Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje pareiškimą, jog lenkų mažumos klausimas yra Lietuvos valstybės vidaus reikalas. Tekste atsiskleidžia atvirai antivalstybinės nuostatos ir galimai revanšistinės pretenzijos, abejojama „Vilniaus krašto“ okupacijos faktu. Viena vertus, skaitant žinotina, kad „Lenkų patriotinis jaunimas“ tarp pačių Lietuvos lenkų yra marginali ir nepalaikoma grupė, artimais ryšiais susijusi su Polonia-Wilno futbolo sirgaliais. Kita vertus, šių jaunuolių mąstymas – kultūrinės ir informacinės izoliacijos bei alternatyvios lietuviškajai švietimo sistemos Pietryčių Lietuvoje pasekmė. 

„Atsakymas Lenkijos ambasadoriui Vilniuje“

Lenkijos ambasadorius, teisėtas Lenkijos valstybės atstovas Lietuvoje, nesenai pareiškė, kad lenkų mažumos problemos sprendimas yra išskirtinai Lietuvos Respublikos vidaus politikos reikalas. Toks Ambasadoriaus pareiškimas reikalauja atitinkamos reakcijos.

Visu pirma, 1994 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo sudaryta tarptautinė sutartis dėl tautinių mažumų politikos, o pats tokios sutarties sudarymas – kad ir kaip kai kurie dalykai yra iki šiol neaiškus – paneigia Ambasadoriaus teiginius dėl to, kad Lietuvoje gyvenanti lenkų tautinė mažuma yra vien Lietuvos kompetencija. 

Visu antra, sutartis tautinių mažumų klausimus iškėlė į tarptautinį lygmenį. Žmogaus teisių laikymasis tapo tarptautinės bendruomenės reikalu, arba bent jau tos bendruomenės, kurią sudaro Lenkijos ir Lietuvos valstybės.

Tačiau praleiskime įrašus tarptautiniuose sutartyse bei tuščius pasižadėjimus laikytis žmogaus teisių, nes paramos iš Rzeczpospolitos tikimės pirmiausiai ne kaip žmonės, turintys teises, bet kaip lenkų tautos atstovai. 

Ambasadorius Čubinskis savo veikloje nesivadovauja tarptautinės teisės nuostatomis. Daug šitos teisės nuostatų bendrai lieka tik popieriuje. Būtent todėl, kad teisės lieka tik formalumu, raginame atkreipti dėmesį į kitą vertybių rinkinį.

Vilniaus krašte gyvena daugybė lenkų ir jų palikuonių atvykusių čia iki 1939 m. Čia gyvena žmonės, kurie Lenkijos valstybės interesą ginė ginklu. Tegul šis faktas tarnauja, kaip priminimas visiems Lenkijos atstovams dirbantiems Vilniuje. Nes kaip parodė istorija, negalima tarnauti Lenkijai užmirštant apie Vilnių. Netgi mes, lenkai, prarastume savo tapatybę jei užmirštume apie Lenkiją, jei ne kaimynystės su Lenkija suvokimas, jei ne viltis, kad geri Lenkijos-Lietuvos santykiai nulems ir tai, kad ateityje su mumis bus gerai elgiamasi.

Kaip Lenkijos atstovai turi elgtis tokiose situacijose, galima pasimokyti iš... lietuvių. Punsko seniūnas yra linkęs sutikti su lietuvių diktuojama istorijos politika ir diskriminaciją tautinėms mažumoms Lietuvoje vadina nuoskauda dėl Lenkijos vykdytos „Vilniaus krašto okupacijos“. Tuo tarpu, kai neseniai Punsko savivaldybė dėl demografinio nuosmukio nutarė uždaryti lietuviškas mokyklas, šiuo klausimu pasisakė net Lietuvos Prezidentė, kuri kaltino Lenkiją dėl nesąžiningo elgesio. Nors yra savaime aiškus faktas, kad atitinkamus sprendimus priėmė savivaldybė, kurioje dominuoja lietuviai. Tokia valstybės vadovės reakcija teikia didžiulę paramą Lenkijos lietuviams. Tokia reakcija primena Lenkijos lietuviams tai, kad jie yra lietuvių tautos dalimi. O turėdamas tokį užnugarį Punsko meras gali sau leisti skleisti dezinformaciją.

Tai turime suprasti ir mes. Turime suvokti, kad esame viena tauta ir turime vienas kitam talkinti.  Nes be Vilniaus – nepriklausomai nuo to, kokios valstybės sudėtyje jis bebūtų – nėra Lenkijos. O be Lenkijos, greitai gali nelikti Vilniaus. Tikrojo lenkiško Vilniaus. Ar to tikrai siekia Ambasadorius?

Autorius - Vilnietis ("Wileński")

Šaltinis: http://polskamlodziezwilna.blogspot.com