Algirdas Endriukaitis. Kuo buvome, kuo tapome ir kaip neliekame (I)

Niekur mes toliau ir nenuėjom

Nuo pirmos neparduotos tiesos.

Janina Degutytė

Tautos susirinkimo arba savigynos prasmė

Šiandieninė Lietuva, be jokio emocinio sakymo, yra circulus vitiosus (ydingas ratas, padėtis be išeities) būsenoje. Tam gyvybiškai reikalingas padėties aptarimas, įvertinimas ir savigynos sprendimai. Pesimistams galima atsakyti, kad išimtinai svarbaus, laisvo, atviro aptarimo ir pasidavimo alternatyva yra sėdėti krūmuose ir ruošti valstybės įkapes. Kaip sakoma, jeigu į išdidžią praeitį šausi pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos. Vertybių egzistencinę krizę apibūdina emigracijos lygis ar 48 proc. asmenų siūlymas pardavinėti pilietybę ir daug kitų požymių. Pasaulio istorikai yra pastebėję, kad žmonių naivumas yra begalinis. Tai pastebime apsišaukėlių išminties geradarių įžūliai gražiame apvalkale brukamą staiga atrastą ar išrastą ,,naują kultūrą“, su besąlygišku pasaulio patikrintos istorinės patirties atsisakymu, įtaigojant senomis kilniomis sąvokomis su klastingu ir priešingu nauju turiniu.

Mes neturime kito pasirinkimo – tik sakyti visą sveiko proto tiesą, gal kam ir nežinomą ar nesuprantamą. O tai reiškia iš pavaldumo, naivumo ir užmaršties pasaulio pereiti į atvirą ir drąsią savasties gynimo pasaulyje erdvę. Sakoma, tas ne realistas, kuris netiki stebuklais. Alternatyva – klupčiomis iššliaužti iš istorijos ateities.

Pasaulio nukultūrėjimo slinkties sąsajos su mūsų likimu

Įvertinant šiandieninę Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio politiką, atvirai regisi lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės suvereniteto atsisakymo ir nykimo pavojinga eiga. Globalizmas, besielis, egoistinis ir materialistinis liberalizmas, tradicinių vertybių klastingas atmetimo brukimas, iškrypusių vertybių teisinis legalizavimas, idealizmo atmetimas, galingos pramogų ir pasilinksminimo industrijos ugdomas žmogus verčiamas bedvasia primityvia pelno gavimo priemone. Nedeklaruojant, bet tyliai valstybiniu lygiu atsisakoma valstybės demokratinių principų, nuvertinant tradicinę kultūrą, papročius, nepriklausomybę, pasiduodant globalizmo zoologiniam materializmui, kosmopolitizmui bei susitaikstant su dabarties būsena ir atvirai kuriama ateities žmogaus fizinio ir dvasinio nuvertinimo tendencija, kurią popiežius Benediktas XVI įvertino žodžiais: ,,Pasaulį apniko dvasinės kultūros dykuma“ (,,Šviesa”, 2008-11-21, p. 3).

Istorinių žmogiškumo vertybių formos, sąvokos ir turinys išoriškai lyg ir pripažįstamas bei garsinamas, bet gyvuoja tik paviršutiniu, inerciniu, formaliu, procedūriniu, fantominiu, apsimestiniu lukštu. Realybėje neperdėtai artėjame prie D. Orvelo nurodyto apversto pasaulio modelio sąvokos ir kasdieninio, primenančio debilizmą, elgesio. Pavyzdžiui, pasauliniu mastu ir Lietuvoje minimais M. Lukšienės metais nieko nekalbama apie jos gyvenimo prasmės – Tautinės mokyklos šiandienos turinį ir įgyvendinimą. Tai yra tik pametami migdomieji vaistai tautiškumui, be dvasios ir veiksmų – paprasta poza – neužgauti kosmopolitinio liberalaus lygmens sampratos. Maironio jubiliejus paminėtas formaliai ir su būgštavimu, kaip rašė vienas žurnalistas, gėdijantis Europos, kad ši patriotizmo gali nesuprasti.

Tokioje akivaizdžioje pasaulio suvokimo krizės, kultūros griūties būsenoje norint išlikti žmogumi tenka būdrauti ir aktyviai veikti. Anglų istorikas A. Toinbi sakė: ,,Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe.“ Būkime drąsūs ir atviri: stovime ties tokia tautos ir valstybės katastrofos riba. Arkivyskupas Luigi Bonazzi, Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje, pastebėjo: ,,Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ (,,Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11).

Vien kokį signalą mums siunčia neseniai pasirodžiusių knygų pavadinimai: Z. Zinkevičiaus ,,Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“, R. Grigo ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“, P. Gylio ,,Lietuviai – tauta, kuriai valstybės nereikia?“. O ar rusų rašytojo B. Vasiljevo klausimas: ,,Rusija neturi tikslo, ir tai baisu“ nieko nepamoko? (,,Respublika“, 2001-05-10, 10).

Profesorė Rita Šerpytytė kalbėdama apie kultūros vegetacinę būklę pastebėjo: ,,Manyčiau, būklė tokia, kad net kritinė masė jau yra pažeista. Jeigu nesusigriebsime tuojau pat, net nebebus ką atstatinėti. /   / Matau besiformuojančią elementarią mąstymo kultūros stoką, kurią netgi pavadinčiau plintančiu debilizmu. /…/“ (,,Lietuvos žinios“, 2008-08-30, p. 3). Politologas A. Neklesa vartoja sąvoką ,,Pasaulio suvokimo krizė“.

Filosofas L. Degėsys panašiai pastebi: ,,Lietuvis – vis dar kaip koks paauglys, neturintis savo identiteto, galintis nedaug, o norintis visko. Nieko neinvestuojantis į save, o norintis brangiai save parduoti. Ieškantis išoriniame pasaulyje savo vidinio gyvenimo standartų. Taip lengvai susitapatinantis su bet juo vos ryškesniu. Bijantis – ir bijantis prisipažinti, kad bijo. Išsiilgęs pats savęs, o ieškantis savęs kur tik nori, bet tik ne savyje.“ (,,Veidas“, 2012-07-09, p. 37).

Vakarų nuopuolis: be dvasios ir tikslo

15 metų skiriamas JAV vyriausiasis valstybės kontrolierius D. Valkeris nurodo, kad dabartinė situacija Amerikoje ir Romos imperiją sužlugdę veiksniai yra ,,stulbinančiai panašūs“, skyrium imant, kalbama apie „…nykstančias dorovines vertybes ir politinę pagarbą šalyje…“ (,,Financial Times”, 2007-08-14, p. 2).

O Z. Bžežinskis savo knygoje ,,Strateginės įžvalgos“ teigia: ,,Iš tiesų esama bauginančių panašumų tarp Tarybų Sąjungos paskutiniaisiais jos metais ir XXI a. pradžios Amerikos“ (Versus aureus, Vilnius, 2013, p. 12).

Netgi grupė Europos intelektualų, iš esmės federalistų, (Bernard-Henri Levy, Salmanas Rushdie, Umberto Eco, Antonio Lobo Antunes ir kiti) šių metų kovo mėnesį laikraštyje ,,Le Mond“ paskelbė deklaraciją ,,Europa arba chaosas“: ,,Ne krizė ištiko Europą, Europa miršta. Europa, ne kaip teritorija. Europa, kaip idėja. Europa kaip svajonė ir kaip projektas /…/Europa byra į šipulius /…/.“ 

Latvių kompozitorius Imantas Kalninis rašo: ,,Latvija buvo brutaliai apkvailinta ir apšvarinta. Ir mūsų ligšiolinių lyderių protingumas pasiekė tik tai, kad pamatytų tai, kas jiems naudinga, ir pasistengtų kažką iš to gauti sau. Toji vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą – „vakarietiškomis vertybėmis“. Mūsų politinis elitas patenkintas teise administruoti Lietuvos teritoriją dėl savanaudiškumo nuostatos, o kaip paslaugus ir aprūpintas patarnautojas, šios krizės nevertina, nefiksuoja ir mindžiukuoja ateitimi, kuomet ten jo jau nebus.

Kaip nurodo Bruno de Kordje, straipsnyje ,,Genderinė industrija“ ir periferijos kontrolė“ (www.geopolitica.ru, 2013-10-15) nuo 2002 m. tam reikalui visame pasaulyje oficialiai skirta 17,6 mlrd. dolerių. Ir ¾ šios sumos tenka ES institutams. Tai nauja karjeros ir kultūros keitimo bei pavergimo bazė. Lietuvos pareigūnai geraširdiškai tai priima.

Lietuva gauna gyvenimo kultūros ,,išminties injekcijas“ ir iš mūsų svajonės šalių – Norvegijos ir Švedijos. Pavyzdžiui, Lietuvos gėjų lygos pusantrų metų (2011- 2012 metų) išlaidos sudarė 365 tūkst. litų (90 proc. gauta iš Švedijos). Tokios pat pusantrų metų trukmės Tolerantiško jaunimo asociacijos išlaidos (gautos iš Norvegijos) sudarė 859 tūkst. litų. Veiklą mokyklose palaimino ministras liberalas G Steponavičius (paraiškos kodas VP1-2.2 ŠMM-05-k-01-043). Šis tolerantiškas jaunimas savo veikloje užsibrėžė ,,griauti tradicines nuostatas ir įsitikinimus ir suteikti jiems naujų reikšmių /…/ ,,šeima yra homofobiškas reiškinys /…/“ ir pan.

Jurgen Elsėser (Jürgen Elsässer) ,,naujos pasaulio tvarkos“ kūrimą vertina kaip milžinišką antropologinį eksperimentą, atliekamą žmonių santykių srityje be tautos demokratinio sutikimo maitinant iš pasaulio finansinio kapitalo ėdžių.

Grupė gruzinų intelektualų šių metų spalio 25 d. padarė pareiškimą ,,Gerbkite mūsų tradicijas!“ dėl bandymų jiems brukti abejotinas europines ,,naujas vertybes“. Dokumente pasakyta: ,,Mūsų visuomenė sukurta ne remiantis žmogaus teisėmis, o jo atsakomybe“.

Dėl išgirtos Vakarų demokratijos Britanijos profesorius Kolin Krauč tvirtina: ,,Postdemokratinė visuomenė ir toliau išlaikys visus demokratijos bruožus: laisvus rinkimus, konkuruojančias partijas, laisvus viešus debatus, žmogaus teises, atitinkamą skaidrumą valstybės veikloje. Bet politikos energija ir gyvenimiška jėga sugrįš ten, kur buvo ikidemokratinėje epochoje – negausiam elitui ir turtingoms grupėms, susikoncentravusioms aplink valdžios centrus ir siekiančioms gauti privilegijas iš jų.“ (,,Postdemokratija“, Maskva, 2010, 9 psl.). Tokiu klastingos idėjos iškrypimu tampa psichologiškai sukurtas dukterinis verslas – juvenalinė justicija, atspindinti esminį moralės nuopuolį.

Kokia demokratija yra Lietuvos piliečiui, jeigu biudžetinės partijos, kurios apima vos keletą procentų gyventojų, per metus valstybės yra finansuojamos 18 mln. litų, gauna nemokamas patalpas, naudojasi visuomenine televizija, o absoliučiai didžioji piliečių dalis – nieko. Vietoj idėjų ir idealų piliečiai mato pelningą politikos verslo rūšį.

Ispanų filosofas Ortega i Gasetas išmintingai yra pastebėjęs: ,,Visi mūsų materialiniai pasiekimai gali išnykti, nes artėja grėsminga problema, nuo kurios sprendimo priklauso Europos likimas. /…/ Visuomenės valdymas pateko į rankas tam tikro tipo žmonių, kuriems civilizacijos pagrindai yra beverčiai kaip ir bet kokia civilizacija apskritai. /…/ Šios sudėtingos civilizacijos terpėje gimęs europietis, besijaučiąs galingu, tampa paprasčiausiu laukiniu, barbaru, kilusiu iš dabartinės žmonijos gelmių” (,,Sumerki globalizaciji”, Act, Maskva, 2004, p. 203).

 Kultūros krizė

Europos parlamento 2012 m. ataskaitoje nurodoma, kad ES veikia 3,6 tūkst. tarptautinio organizuoto nusikalstamumo grupuočių, 880 tūkst. žmonių dirba vergiškomis sąlygomis, iš kurių 270 tūkst. yra lytinio išnaudojimo aukos. Prekyba žmonėmis nusikalstamoms grupuotėms duoda 25 mlrd. eurų pelno, o prekyba žmonių organais – nuo 18 iki 26 mlrd. pelno. (,,Lietuvos žinios“, 2013-10-17, 5).

2013-05-21 Paryžiaus Dievo Motinos katedroje greta didžiojo altoriaus, maždaug 1500 turistų akivaizdoje protestuodamas dėl Prancūzijoje priimto įstatymo dėl homoseksualų santuokų legitimavimo nusišovė 78 metų prancūzų istorikas, eseistas ir rašytojas Dominikas Veneras. 8 Europos ir 14 pasaulio šalyse įteisintos homoseksualų santuokos. Popiežius Benediktas XVI perspėjo, kad ,,kovoje už šeimą ant kortos pastatyta pati žmonija“ (BNS, 2012-12-21).

Visa tai yra civilizacijos egzistencinė krizė. Tokiu atveju reikia sustoti ir savęs paklausti: kiek dėl mūsų iškrikimo ir nuolankumo liko mūsų žmogiškosios savigarbos ir istorinio išdidumo kasdieniniame vidaus ir išorės elgesyje? Kur galime atsidurti užsimerkę eidami vienos bandos į prarają principu. Galima suabejoti šiandieniniu ES lyderių istorinėmis, kultūrinėmis, politinėmis, moralinėmis, intelektualinėmis, humanitarinėmis intencijomis, mentalitetu, erudicija ir idealizmo nuostatomis kuriant nesavanaudišką aukščiausio moralinio gėrio įsipareigojimų mėlyną Europos rojų. Naujų pranašų kompetencija ar eksperimentas? Kažkada buvo kurtas raudonasis rojus su nauju tarybiniu žmogumi. Nenorima jų sulyginti, bet pastabos iš jo vidaus kuriant naują žmogų verčia suklusti. Ir tokiomis aplinkybėmis ES nėra ta išimtinė besąlyginė siekiamybė, neišvengiamai skirtoji laimės ir gėrybės sala visame pasaulyje. Modeliai panašūs: kurtas tarybinis žmogus, dabar kuriamas europinis žmogus.

Ir papildomai, jeigu pripažinti, kad filosofas A. Šliogeris sako tiesą: ,,Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį.“ (,,Nerimas“, Tyto alba, Vilnius, 2012, p. 87), tai kokio altruizmo, humanizmo, išminties ir Lietuvos valstybės kasdieninio bei istorinio likimo pokyčių galima laukti? Bendrauti reikia išimtinai su visomis šalimis tik turint savo stuburą, o ne primetamus idealus. Ir klausimas: kiek yra ir kiek idealistai lemia mūsų ateitį?

 Intelektualų atsakomybė ir kudakavimas

Sunkiausios Lietuvos problemos nėra specifiškai vien tik mūsų. Moralinis žlugimas ryškiai pastebimas ir Europos intelektualinėje erdvėje. Britų profesorius Stefanas Collini parašė knygą ,,Išnykęs protas: intelektualai Britanijoje“. Autorius pastebi intelektualų pasipūtimą, savęs iškėlimą, susireikšminimą, mokėjimą gražiai kalbėti, bet atitrūkimą nuo įtakavimo kasdienybės ir ateities virsmo problemoms, t. y. nuo juodo darbo, tenkinasi tik abstrakčių patarimų dalijimu, vien kudakavimu (cackling), vengiant atlikti socialinį veiksmą, paprasčiausiai paimant šakę ir pamėžti mėšlą kaip darė rusų disidentas A. Sacharovas. Ši asmenybė ir būtų doro bei atsakingo intelektualo modelis. Kiek mes Lietuvoje turime tokių intelektualų?

Lietuvos intelektualų tarpe yra sumanių, nuoširdžių ir aktyvių žmonių. Vienok didesnė dalis yra gabių savo srities asmenų, bet nejaučiančių savo asmeninės atsakomybės ir nedarančių vienokio ar kitokio veiksmo neteisingumui ar absurdui pasipriešinti. Jį tenkina toks statusas: visuomenėje žinomo, garsenybės, valstybinio apdovanojimo ar pagerbimo, televizijos ar radijo dėmesio, asmeninės reklamos, susireikšminimo, išskirtinumo, kažkokių premijų gavimo ir nenoro pyktis su valdžia, posto turėjimo ar pagerbimo pinigais, gėrėjimusi vien atliktais tikrai gerais savo darbais.

Poetas Albinas Žukauskas dar sovietmečiu rašė:

,,Ir ko verti išminčiai tie visi, kurie, susėdę

Į eilę slenkančioje šaltoje laikų pakriūtėje

Lyg papžindžiai vaikai

Atgrubusiomis saujom samsto pilsto

Negyvą, sausą idealų smėlį,

Liežuviais čepsi, sako – atata, kaip gera, kaip gražu,

Prasminga, o širdy svajoja apie ledo pilį?“ 

(,,Poringės“, ,,Vaga“, 1978, p. 201).

Visų sričių intelektualų (menininkų, mokslininkų, specialistų) ėjimas į tautą, tautos švietimas, prisilietimas prie tautos ir valstybės gyvasties pulso klausimų bei jų įtakavimas yra tikrasis jo žmogiškojo pašaukimo reikšmingumas, kaip piliečio bendruomeniškumo ir visuomeniškumo atsakomybės sąžinės balsas: ,,Jeigu ne aš, tai kas?“ Tai yra aukštoji, ne vien abstrakti saviraiška, kai lieka abejingumas, egoizmas, susitaikymas su blogiu, stovėjimas po medžiu. Gal teisus Umberto Eco sakydamas, kad intelektualo ,,tikrasis priešas – tinginystė“ (R. Repšienė, ,,Išnykusio proto ieškojimas“, ,,Kultūros barai“, 2013, nr. 4, p. 13). Tinginystė negali būti kultūra, ji neišvengiamai vegetuoja žlugimo link. Kaip sakė Markos: ,,Kultūra – vienas iš pagrindinių dalykų, kurie iki šiol palaiko gyvenimą nacionalinėse valstybėse. Kultūros sunaikinimas taps kontroliniu šūviu. Ir niekas neateis į laidotuves. Beje, ne dėl nesąmoningumo, o dėl ,,reitingo” nebuvimo”. (,,Subkomendante Markos“, Ultra. Kultūra. Jekaterinburgas, 2005, p. 502). Be visuomeniškumo tokie darbais liks tik tuščiu šūviu į dangų.

Šaltinis: www.savastis.lt