Alvydas Medalinskas. Ar sulauksime lietuvių ir lenkų santykių lūžio?

Kai pra­ėju­sią sa­vai­tę Poz­na­nė­je len­kų sir­ga­liai įžei­dė Lie­tu­vą, pa­ga­liau ir Len­ki­ja at­si­pei­kė­jo.

Mū­sų ži­niask­lai­do­je pra­ne­ša­ma apie ban­gą at­sip­ra­šy­mų, nors po ne ma­žiau akip­lė­šiš­kų iš­puo­lių prieš dvi sa­vai­tes Vil­niu­je jų ne­gir­dė­jo­me. Ta­da šauk­ta: „Vil­nius - Len­ki­jos“, pra­tę­siant šū­kio „Vil­nius - mū­sų" (t. y. Len­ki­jos - aut.) tra­di­ci­ją.

Kal­ti­na­mi tik sir­ga­liai, bet jie iš­reiš­kė tai, kas pa­čio­je Len­ki­jo­je į žmo­nių są­mo­nę dieg­ta nuo ma­žu­mės: vir­še­ny­bės Lie­tu­vai ir lie­tu­viams jaus­mą. O juk pla­ka­tas Poz­na­nė­je ir skel­bė: "Cha­mai lie­tu­viai, klaup­ki­tės prieš po­nus len­kus." Toks po­žiū­ris į mū­sų vals­ty­bę ir tau­tą ky­la dėl skir­tin­go is­to­ri­jos trak­ta­vi­mo, jį dar la­biau su­stip­ri­na ir Lie­tu­vos po­li­ti­kai. Ne taip se­niai į Var­šu­vą nu­vy­ko at­sip­ra­šy­ti, o len­kų są­mo­nė­je tai reiš­kia - at­sik­laup­ti, Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Li­nas Lin­ke­vi­čius.

Ta­čiau dar pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas da­rė Len­ki­jai nuo­lai­das pa­si­ra­šant dvie­jų ša­lių tar­pu­sa­vio san­ty­kių su­tar­tį. At­si­sa­kė rei­ka­la­vi­mo, kad ji pri­pa­žin­tų Vil­niaus oku­pa­ci­ją. Su­si­tai­kė­me su ne­to­ly­giu tau­ti­nių bend­ruo­me­nių trak­ta­vi­mu Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Mes iš­lai­ko­me len­kų mo­kyk­las. Len­ki­ja lie­tu­vių mo­kyk­las stu­mia už­da­ry­mo link.

Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus su­ti­ko, kad Len­ki­jos va­do­vas sa­vo lėk­tu­vu jį tar­si tak­si pri­sta­ty­tų į svar­bų tarp­tau­ti­nį ren­gi­nį. Lie­tu­vo­je tai bu­vo pa­teik­ta kaip gra­žus ša­lių bend­ra­dar­bia­vi­mo pa­vyz­dys. Tuo me­tu Len­ki­jo­je lai­dy­ti juo­kai, esą Lie­tu­vos pre­zi­den­tas pats ne­ga­li nu­skris­ti į ren­gi­nį. Ati­da­vė­me Len­ki­jai stra­te­gi­nius ob­jek­tus, o pa­tys tik ste­bė­jo­me, kai ši blo­ka­vo Lie­tu­vai svar­bius ener­ge­ti­nius pro­jek­tus.

Mes bu­vo­me in­for­muo­ti, kad vien dėl V.Adam­kaus vaid­mens po Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos Ukrai­no­je į val­džią ga­lė­jo at­ei­ti va­ka­rie­tiš­kos jė­gos. Ta­čiau ge­rai ži­nan­tie­ji si­tua­ci­ją su­pran­ta: jis tik pa­dė­jo Len­ki­jos pre­zi­den­tui Alek­san­de­rui Kwas­niews­kiui. Ukrai­nos po­li­ti­kai daug pa­lan­kiau pa­tei­kė Lie­tu­vos vaid­me­nį, o vė­liau V.Adam­kų ap­do­va­no­jo or­di­nu. Taip no­rė­ta "nu­muš­ti" įspū­dį, kad ša­lis tu­ri bū­ti dė­kin­gi Len­ki­jai. Juk Ukrai­na ir­gi jau­čia Len­ki­jos vir­še­ny­bės jaus­mą.

Len­ki­jo­je gar­sus ra­šy­to­jo Hen­ri­ko Sen­ke­vi­čiaus ro­ma­nas „ Kry­žiuo­čiai“ ir jo ekra­ni­za­ci­ja ro­dė, jog len­kai bu­vo ba­jo­rai, o lie­tu­viai - lau­ki­niai. Len­ki­jos is­to­ri­kai tvir­ti­na, kad iki krikš­to lie­tu­viai ne­tu­rė­jo kul­tū­ros. Tam pri­ta­ria ir kai kas iš Lie­tu­vos. To­dėl tei­gia­ma, jog mums rei­kia dė­ko­ti Len­ki­jai už krikš­tą, už kul­tū­rą ir net už tai, kad li­ko­me gy­vi. Esą nuo kry­žiuo­čių ir Ru­si­jos ap­si­gy­nė­me Len­ki­jos dė­ka, iš Žal­gi­rio mū­šio lie­tu­viai bė­go, o len­kai lai­mė­jo.

Dvie­jų vals­ty­bių uni­ja Len­ki­jai bu­vo auk­so am­žius. De­ja, ne­at­si­ra­do Lie­tu­vos po­li­ti­ko ar is­to­ri­ko, ku­ris per ofi­cia­lų uni­jos mi­nė­ji­mą bū­tų iš­drį­sęs pa­sa­ky­ti, kad ją su­da­rius Lie­tu­vai ne­no­rė­ta pa­lik­ti vie­tos. Len­ki­ja sie­kė, kad tai bū­tų tik len­kiš­kos kul­tū­ros vals­ty­bė, ku­rio­je da­lis ba­jo­rų di­džiuo­tų­si kaip ki­lę iš Lie­tu­vos. Ba­jo­rai, po­nai bu­vo tik len­kai, o lie­tu­viai - mu­ži­kai. To­kį trak­ta­vi­mą ran­da­me ir len­kų No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tų kū­ry­bo­je.

Len­ki­ja iki šiol ne­sup­ran­ta, ko­dėl Lie­tu­va 1918 me­tais ne­at­nau­ji­no dvie­jų tau­tų uni­jos. Ji ne­jau­čia kal­tės, kad ge­ne­ro­las Luc­ja­nas Že­li­gows­kis, su­ta­ręs su Len­ki­jos va­do­vu Józe­fu Pil­suds­kiu, pa­ėmė Vil­nių. Len­ki­jo­je dar ga­jus mi­tas, kad Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo nau­din­ga vo­kie­čiams ir bol­še­vi­kams, ki­taip sa­kant, nu­kreip­ta prieš Len­ki­ją. Už­mirš­ta­ma, jog ir Len­ki­jo­je ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės ži­di­niai kū­rė­si po vo­kie­čių ad­mi­nis­tra­ci­jos spar­nu. Len­kai te­bė­ra įsi­ti­ki­nę, kad Vil­nių nuo Len­ki­jos at­plė­šė bol­še­vi­kai, kad pa­ti Len­ki­ja ne­pa­žei­dė jo­kių tarp­tau­ti­nių su­si­ta­ri­mų, pa­gal ku­riuos Vil­nius, kaip is­to­ri­nė sos­ti­nė, yra Lie­tu­vos. Da­lis Len­ki­jos vi­suo­me­nės iki šiol ti­ki, jog Vil­nius - Len­ki­jos.

Len­kų ka­rių ka­pų Lie­tu­vo­je ne­nie­ki­na­me. Kaip ir ru­sų ar vo­kie­čių. Mi­ru­sių­jų at­mi­ni­mą rei­kia gerb­ti. Jei no­ri­te pa­ma­ty­ti, kaip Len­ki­jo­je žiū­ri­ma į mū­sų žu­vu­sius sa­va­no­rius, ko­vo­ju­sius už lie­tu­vių že­mes Puns­ke ir Su­val­kuo­se, nu­vy­ki­te į Berz­ny­ko ka­pi­nes.

Ta­čiau pa­sta­rų­jų sa­vai­čių įvy­kiai Vil­niu­je ir Poz­na­nė­je ga­lė­tų bū­ti lū­žio taš­kas, kai su­vo­kia­ma, kad taip tęs­tis ne­ga­li - bū­ti­na at­si­to­kė­ti. Tu­riu len­kų drau­gų Lie­tu­vo­je ir Len­ki­jo­je. Jiems ir­gi ne­ra­mu dėl da­bar­ti­nių san­ty­kių. Jie taip pat su­pran­ta, kad laz­da per­lenk­ta. Gal sa­vo po­li­ti­kos vai­sius pa­jus ir iki šiol iš aukš­to į Lie­tu­vą žvel­gęs Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Ra­dos­la­was Si­kors­kis? Jis par­ėmė ak­ci­ją, smer­kian­čią Poz­na­nės sir­ga­lių el­ge­sį dėl lie­tu­vių tau­tos įžei­di­mo. Bet iki šiol nė­ra jo­kios reak­ci­jos dėl Lie­tu­vos sos­ti­nė­je skan­duo­tų šū­kių: "Vil­nius - Len­ki­jos."

Jei­gu siek­si­me ti­kro lie­tu­vių ir len­kų tar­pu­sa­vio san­ty­kių lū­žio, tu­rė­si­me iš­mok­ti gerb­ti vie­ni ki­tus, pri­pa­žin­ti dvie­jų ša­lių ir tau­tų san­ty­kius kaip LY­GIA­VER­ČIUS. Kas bu­vo, tas bu­vo, is­to­ri­jos ne­be­pa­kei­si. Kaip ir jos ten­den­cin­go, iš­kreip­to in­terp­re­ta­vi­mo. Tai ne­ga­lė­jo ne­at­si­liep­ti žmo­nių są­mo­nei Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Ta­čiau bū­tų ge­rai, jei mū­sų is­to­ri­kai ne­be­siim­tų len­kų ko­le­gų vaid­mens, o Lie­tu­vos po­li­ti­kai nu­sto­tų klaup­tis.

Abi vals­ty­bės tu­ri už­ti­krin­ti, kad ir vie­šo­je erd­vė­je ne­bū­tų net užuo­mi­nų apie te­ri­to­ri­nes pre­ten­zi­jas. Lie­tu­va ne­ke­lia Sei­nų ir Puns­ko kraš­to klau­si­mo. Ko­dėl at­vy­ku­sie­ji iš Len­ki­jos vis dar sa­ko: „Vil­nius - mū­sų“? Ko­dėl tai lei­džia­me?

Ir Len­ki­ja, ma­tyt, la­biau gerb­tų vals­ty­bę par­tne­rę su stu­bu­ru. Kol kal­bė­jo­me apie dvie­jų ša­lių stra­te­gi­nę par­tne­rys­tę, Len­ki­ja rū­pi­no­si sa­vo in­te­re­sais. Ko­dėl mes tu­rė­tu­me da­ry­ti ki­taip? Ži­no­ma, siek­da­mi iš­lai­ky­ti ge­rus kai­my­niš­kus san­ty­kius.

Dau­giau sa­vi­gar­bos rei­kia ir mums, ir sa­vo vals­ty­bei. Ta­da ir ki­ti la­biau gerbs Lie­tu­vą.

Šaltinis: www.lzinios.lt