Jūratė Laučiūtė. Kai žodis netampa kūnu

Kai ati­džiau įsi­gi­li­ni į Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) vyk­do­mą po­li­ti­ką, imi su­pras­ti, kad jos kū­rė­jai ne be rei­ka­lo iš­si­ža­dė­jo krikš­čio­niš­kų­jų Eu­ro­pos kul­tū­ros šak­nų. At­si­sa­kius šių pri­ori­te­tų at­si­ra­do ga­li­my­bė nuo­šir­džiai ir tei­sė­tai ig­no­ruo­ti Bib­li­jos iš­tar­tį: „Ir žo­dis ta­po kū­nu.“

Tik pa­mė­gin­ki­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip rei­kė­tų „vy­nio­tis“ tarp pir­mi­nio žo­džio ir šian­die­ni­nio Eu­ro­pos kū­no po­nui Jo­se Ma­nue­liui Bar­ro­so, ne­se­niai par­eiš­ku­siam, kad tau­tos ir na­cio­na­li­nės ver­ty­bės yra at­gy­ve­na, nors ES tė­vai Ro­ber­tas Schu­ma­nas ir Kon­ra­das Ade­naue­ris bū­si­mą Eu­ro­pą įsi­vaiz­da­vo kaip lais­vų na­cio­na­li­nių vals­ty­bių są­jun­gą. Tas Eu­ro­pos kū­nas, iš ku­rio šian­dien gu­ja­mos tau­ti­nės ver­ty­bės, ne­bea­ti­tin­ka su­si­vie­ni­ju­sios Eu­ro­pos su­ma­ny­to­jų žo­džio.

Tai­gi, nu­sig­rę­žus nuo Bib­li­jos, Žo­dis pa­pras­čiau­siai pa­lie­ka­mas be Kū­no.

Be „kū­no“ pa­li­ko ir pir­mų­jų ES ved­lių žo­dis apie tai, kad su­vie­ny­to­je Eu­ro­po­je ne­bus kė­si­na­ma­si į kul­tū­ri­nes, re­li­gi­nes ir mo­ra­li­nes tų vals­ty­bių tra­di­ci­jas. O juk bū­tent ši­tuo žo­džiu pa­ti­kė­jo dau­gu­ma lie­tu­vių, per re­fe­ren­du­mą dėl sto­ji­mo į ES pa­sa­ku­sių „taip“.

Kaip rei­kia jaus­tis lie­tu­vių tau­tai šian­dien, kai ES ko­mi­sa­rė Vi­via­ne Re­ding par­eiš­kė, jog ES ne­liks nuo­ša­ly­je, jei ku­ri nors iš Bend­ri­jai pri­klau­san­čių ša­lių ne­pai­sys ES įsta­ty­mų ir su­tar­čių, gi­nan­čių as­mens lais­vę puo­se­lė­ti ko­kį no­ri (net ir na­cio­na­li­nę vals­ty­bę su­kū­ru­siai dau­gu­mai ne­priim­ti­ną?) gy­ve­ni­mo bū­dą?

Be­je, ko­kiu bū­du Bend­ri­ja ne­lik­tų „nuo­ša­ly“? Oku­puo­tų tą ša­lį? De­por­tuo­tų ne­su­sip­ra­tu­sią dau­gu­mą?

Dar gy­vi sta­li­nis­tai mie­lai pa­si­da­ly­tų pa­tir­ti­mi...

Spė­lio­nės spė­lio­nė­mis, ta­čiau ti­kro­vė iš­ties ke­lia ne­ri­mą tai tau­tos da­liai, ku­ri dar ne­emig­ra­vo, ne­pra­gė­rė pro­to ir ne­pak­liu­vo ant glo­ba­lis­tų pa­auk­suo­tų ne­ža­bo­tų lais­vių ir ne­ri­bo­tų ga­li­my­bių kab­liu­kų, ku­riuos vai­kiš­kai pa­tik­liai pra­ry­ja vis dau­giau jau­nų žmo­nių.

Nie­ka­da ne­mė­gau są­moks­lo teo­ri­jų, bet da­bar, de­ja, tik kaž­kie­no pik­ta­va­liš­ko­mis už­ma­čio­mis be­lie­ka aiš­kin­ti tą ne­si­liau­jan­tį vi­suo­me­nės pro­tų jau­ki­mą, ku­rį pra­dė­jo švie­ti­mo ins­ti­tu­ci­jos, nuo­lat kai­ta­lio­da­mos mo­ky­mo prog­ra­mas, eg­za­mi­nų tvar­ką ir rei­ka­la­vi­mus, o už­bai­gia va­di­na­mo­sios kul­tū­ri­nės ak­ci­jos, per ku­rias at­li­kė­jai ply­šau­ja tik ang­lų kal­ba, o klau­sy­to­jai lyg są­mo­nę pra­ra­dę zom­biai skan­duo­ja: „Mes – Eu­ro­pa!“

Be­je, vy­res­nio­ji, net soc­la­ge­ry­je au­gin­ta kar­ta nie­kuo­met ne­abe­jo­jo, kad Lie­tu­va – Eu­ro­pos da­lis. Eu­ro­pie­čiais mus lai­kė net ru­sai, to­dėl tiek pa­stan­gų dė­jo mums „pe­rauk­lė­ti“. Tai kur ir ka­da bus su­kly­dę lais­vos, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos švie­ti­mo ir kul­tū­ros ug­dy­to­jai, jei da­bar jau­nuo­liams rei­kia kal­te kal­ti į gal­vas, kad jie – eu­ro­pie­čiai? Ką no­ri­ma įkal­ti? Tai, kas jau nuo am­žių lie­tu­viams, iš­sky­rus, ma­tyt, šian­die­ni­nius biu­ro­kra­tus, bu­vo ži­no­ma? O gal prieš­in­gai - no­ri­ma pri­vers­ti jau­nuo­lius pa­mirš­ti, kad jie lie­tu­viai?

Bū­čiau lin­ku­si ti­kė­ti an­tru va­rian­tu – są­mo­nin­go­mis pa­stan­go­mis jau­ni­mą nu­tau­tin­ti, ty­čia su­mai­šant są­vo­kas ir pa­ma­žu į jų ne­už­si­tar­nau­tų tei­sių ir pri­vi­le­gi­jų apk­vai­tin­tas gal­vas įdie­giant są­vo­ką, ku­ri pri­im­ti­nes­nė di­des­nės ES in­teg­ra­ci­jos ša­li­nin­kams ar­ba mo­der­nis­tams. Juo­lab kad jauk­da­mi pro­tus jie jau ne­ma­žai pa­sie­kė.

Pa­vyz­džiui, da­bar jau­ni žmo­nės, ko ge­ro, ne iš kar­to at­sa­kys į klau­si­mą, kas yra lie­tu­vis, o pa­gal­vo­ję pa­sa­kys, jog tai – Lie­tu­vos pi­lie­tis. To­dėl „lie­tu­viu“ ga­li bū­ti va­di­na­mas ne tik Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis lie­tu­vis, bet ir len­kas, žy­das, ki­nas. Ki­ta ver­tus, au­to­ma­tiš­kai et­ni­nės lie­tu­viš­kos tau­ty­bės ne­ten­ka tie lie­tu­viai, ku­rie pri­ima ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bę. To­kio su­mai­šy­mo pa­sek­mė – van­dens drums­ti­mas dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės.

Prieš 30 ar net 20 me­tų ab­so­liu­ti dau­gu­ma nė ne­abe­jo­jo, kad lie­tu­vis - tai lie­tu­vių tau­ty­bės žmo­gus, et­ni­nis lie­tu­vis, ir lie­tu­vis jis iš­lie­ka (jei no­ri) vi­sur, kad ir kur gy­ven­tų, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ko­kios vals­ty­bės pi­lie­tis yra. Bū­tent toks tau­ty­bės ir pi­lie­ty­bės są­vo­kų su­pra­ti­mas dau­giau­sia pri­si­dė­jo prie to, kad so­vie­tams ne­pa­vy­ko nu­tau­tin­ti nei lie­tu­vių, nei ki­tų SSRS ko­lo­ni­zuo­tų tau­tų.

Kad pro­tų jau­ki­mas per tra­di­ci­nio są­vo­kų tu­ri­nio „mo­der­ni­za­vi­mą“ yra ne at­si­tik­ti­nis, o sis­te­mi­nis, ne­ži­nia kie­no (gal glo­ba­lis­tų?) lai­mi­na­mas ir fi­nan­suo­ja­mas pro­ce­sas, liu­di­ja ir ki­tų gy­ve­ni­mo sri­čių pa­vyz­džiai. Pa­vyz­džiui, eko­no­mi­kos, kur at­kak­liai yra de­da­mas ly­gy­bės ženk­las tarp ver­tės ir kai­nos. O juk nuo se­no bu­vo ži­no­ma, kad tai anaip­tol ne vie­nas ir tas pats. Net vie­nos ir tos pa­čios pre­kės, pa­vyz­džiui, auk­so, kai­na daž­nai kin­ta, bū­da­ma pri­klau­so­ma nuo lai­ki­nų, ne­sis­te­mi­nių veiks­nių, to­kių kaip po­rei­kio ir pa­siū­los san­ty­kis, ma­dos rei­ka­la­vi­mai, rek­la­ma ir pan. O ver­tė iš­lie­ka pa­sto­vi tol, kol ne­kin­ta vi­sa vi­suo­me­nės ver­ty­bių sis­te­ma. De­ja, ta sis­te­ma šiuo me­tu rea­liai kin­ta, nes iš ku­rian­čio ir dva­sin­go žmo­gaus kryp­tin­gai ir nuo­sek­liai yra ga­mi­na­mas dvi­ko­jis var­to­to­jas, ku­riam ver­tin­ga yra tik tai, kas per­ka­ma už di­de­lius pi­ni­gus. To­dėl in­ves­tuo­to­jas tam­pa daug ver­tin­ges­nis už tie­siog pi­lie­tį.

Kaip pa­brė­žia pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Radž­vi­las, nau­jo­sios Eu­ro­pos im­pe­ri­jos kū­rė­jai, at­siž­velg­da­mi į so­vie­tų im­pe­ri­jos sta­ty­to­jų klai­das, pa­si­rin­ko ne tie­sio­gi­nės eko­no­mi­nės ar po­li­ti­nės re­vo­liu­ci­jos ke­lią, o iš pir­mo žvilgs­nio ne­pas­te­bi­mą va­di­na­mo­sios kul­tū­ri­nės re­vo­liu­ci­jos stra­te­gi­ją, ku­rios es­mė - pa­keis­ti ti­kro­vės su­vo­ki­mą, įdie­giant žmo­nėms vi­siš­kai nau­jus sa­vi­vo­kos ir mo­ra­lės stan­dar­tus.

Ki­taip sa­kant, kryp­tin­gai at­ski­riant žo­dį nuo kū­no. Tik koks bus to re­zul­ta­tas? Ar pra­noks jis Die­vo su­kur­tą­jį?

Šaltinis: www.lzinios.lt