Jūratė Laučiūtė. Ar nuogas, ar plikas – šilčiau nebus
Rytuose, tiksliau, Vidurinėje Azijoje itin populiari patarlė: „Kad ir kiek kartotum „chalva, chalva“, burnoje saldžiau ...
https://www.propatria.lt/2013/07/jurate-lauciute-ar-nuogas-ar-plikas.html

Tokiam užburiančiam kartojimui ypač greit pasiduoda vadinamieji tikrieji europiečiai, t. y. tie, kurių sielų neapnuodijo SSRS apžavai. Jiems ne tik burna apsąla nuo kalbų apie chalvą ar cukrų, bet ir smegenys išlaisvėja, dialoge su oponentu ar šiaip smalsiu pašnekovu atsisakius elementarios logikos reikalavimų. Toks įspūdis susidaro, vienoje interneto svetainėje paskaičius Gintauto Baranausko ir Valentino Mitės diskusiją.
Vienas – kuo didesnio Europos Sąjungos (ES) susiglaudinimo šalininkas ir agitatorius. Ir jis šių dienų Lietuvoje – ne vienišas. Su juo - visi tie, kurie laiko save kairiųjų pažiūrų demokratais bei (keistoka kompanija...) liberalais. Pastarųjų pranašė – profesorė Anne Marie Slaughter iš Prinstono universiteto, kuri pirmoji, pasak G.Baranausko, išdėstė “išskaidytos demokratijos ir tarpvalstybinių tinklų koncepciją ir ją įvardijo kaip geriausią XXI amžiaus liberalios demokratijos kryptį“.
Gal tai ir labai pažangi kryptis, ypač turint galvoje, kad ją nurodo ne koks nors Leninas su kepurėle, o Prinstono universiteto profesorė. Tačiau tiems, kuriems iš principo nepriimtina liberalioji ideologija, teisėtai kyla klausimas: o kuo Lietuvai, Slovėnijai ar visai ES išskaidyta demokratija turėtų būti simpatiškesnė, pavyzdžiui, už Putino sumąstytąją reguliuojamąją demokratiją? Todėl, kad ji užgimė Prinstone, o ne Maskvoje? Sutikite, toks argumentas gali įtikinti nebent patologišką putinofobą, o savarankiškai mąstančiam žmogui norėtųsi rimtesnių argumentų, kurių kol kas negirdėti.
Liberalui G.Baranauskui oponuoja atsargus analitikas V.Mitė, kuris ragina ne aklai balsuoti už Briuselio biurokratų iniciatyvas, o įsigilinti, svarstyti ir vertinti jas pirmiausia vadovaujantis Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesais.
Deja, objektyvi tiesa yra ta, kad mes dar neįžengėme į aukso amžių, kuomet realiai, o ne deklaratyviai mažųjų ES valstybių interesai gaida gaidon sutaptų su Vokietijos, Italijos ar Lenkijos interesais. Kas, pavyzdžiui, šiandien iš tų, kurie dar neatbuko nuo nuolatinių repetitio apie šviesią ateitį ES federacijoje, drįstų paneigti, jog tai, kas šiandien gali suteikti laimę Lenkijai (Vokietijai, Rumunijai...), vis dar gali būti pražūtinga Lietuvai (Čekijai, Vengrijai...)?
Nedrįsta...
Nepatingėjus įsigilinti į minėtą diskusiją, akis ima badyti ES adepto nesugebėjimas įsiklausyti į oponento argumentus. Užuot kaip nors logiškai ar moksliškai (istoriškai, finansiškai ir pan.) argumentavęs savo susižavėjimą ES federacijos idėja, G.Baranauskas net ir po V.Mitės kandžios replikos („Baranauskas teigia, jog savanoriškas valstybingumo atsisakymas sutvirtintų valstybę. Norint suprasti šią logiką, reikėtų į pagalbą kviestis Georgea'ą Orwellą“) ne itin įtikinamai įtikinėja, jog ES federacija - saldu, saldu...
Viskas, ką pajėgė G.Baranauskas, tai pasiūlyti oponentui skaityti ne G.Orwellą, o profesorės A.M. Slaughter išvedžiojimus apie išskaidytą demokratiją, kuri, profesorės nuomone ir G.Baranausko supratimu, „neveda į valstybės suverenumo atsisakymą, o priešingai – stiprina valstybės galias spręsti globalias problemas“.
Daug klaustukų ir vienas šauktukas: „chalva saldi“!
Na, jei galvoje turima ta didvalstybė, kurią lipdo liberalai ir jų talkininkai, tai nebelieka dėl ko ginčytis: gal, išskaidžius demokratiją į tokius smulkius gabalėlius, kad jų nebegalėtume nei matyti, nei girdėti, greičiausiai ištirptų ir poreikis kalbėti apie kažkokį suverenitetą. O tada jau išties sustiprėtų valstybės – naujosios supervalstybės - galios.
Tačiau jei prisimintume nacionalines valstybes, patikėjusias gražiomis idėjomis ir susibūrusias į laisvų Europos valstybių konfederaciją, - kas liktų iš kiekvienos jų suvereniteto, deformavus tą demokratiją, kurios įkvėptos jos ir stojo į ES?
Deja, atsakymą galėtų duoti nebent G. Orwellas.
Tiesa, G.Baranauskas, norėdamas pademonstruoti, kokias „galimybes“ Lietuvai atvertų pasidalijimas suverenitetu, prisiminė energetiką. Atseit, jei ES būtų buvusi federacinė valstybė, Vokietija nebūtų galėjusi tiesti dujotiekio su Rusija Baltijos dugnu, tuo pakenkdama Lietuvos interesams. Gražu, bet nepanašu į tiesą. Nes net dar nesusiliejus į vieną valstybę, ES biurokratija jau reikalauja visose ES narėse suvienodinti dujų akcizus. Sumanymas prastas dėl to, kad Briuselis nė nepastebi, jog Lietuva jau ir be to dūsta, mokėdama už dujas didžiausią kainą visoje ES. Tikrai keista, kad į sprendimus priiminėjančias galvas nešovė mintis, kad toks akcizų sulyginimas Lietuvos dujų vartotojus įmurdys į dar gilesnę finansinę duobę. Bet, matyt, šitokios „lygybės“ reikalauja ES deklaruojamas pliuralizmas, teisingumas, solidarumas?
Pagaliau, ko čia rūpintis, kad kažkas liks nuogas, jei jis jau ir dabar plikas...
Šaltinis: www.lzinios.lt
Rašyti komentarą