Joseph Ratzinger. Rinkos ekonomika ir etika

1985 metų lapkritį Vatikane Popiežiškojo Urbono universiteto patalpose vyko įspūdingas simpoziumas „Bažnyčia ir ekonomika – atsakomybė už ekonomikos ateitį“, kuriame dalyvavo 400 dalyvių iš 40 valstybių: teologai, ekonomistai, politologai. Konferencijos organizatoriais buvo: Popiežiškoji pasauliečių reikalų taryba, Vokietijos ekonomikos institutas, Tarptautinė katalikiškųjų universitetų sąjunga ir Konrado Adenauerio fondas. Renginio partneriai: Katalikų verslininkų sąjunga (Vokietija), Šveicarijos ekonomikos plėtros bendrija, Austrijos ekonomikos plėtros bendrija ir Tarptautinė krikščionių verslininkų sąjunga (UNIAPAC). Kongreso globėjais buvo paskelbti net trys kardinolai: Popiežiškosios komisijos „lustitia et Pax“ pirmininkas, prancūzų kardinolas Rogeris Etchegaray, Romos Kongregacijos prefektas, kardinolas Josephas Ratzingeris ir tuometinis Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Josephas Höffneris. Svarbu tai, kad kardinolų, kaip renginio globėjų, vaidmuo nebuvo vien tik simbolinė ceremonijos dalis, nes du iš jų skaitė pranešimus ir aktyviai dalyvavo diskusijose. Čia pateikiame svarbiausias ištraukas iš kardinolo Ratzingerio pranešimo teksto.

***

Leiskite man pabandyti plačiau panagrinėti konkretų etikos ir rinkos ekonomikos santykio aspektą. Iš pirmo žvilgsnio – būtent jei žiūrėsime iš klasikinės ekonomikos teorijos taško – visai neaišku, kas sieja Bažnyčią su ekonomika. Kodėl Bažnyčia gali ir turi kalbėti ekonomikos klausimais?

Norėčiau pacituoti vieną Peterio Koslowskio sakinį, kuris pabrėžia diskusijos esmę: „Ekonomika yra valdoma ne vien ekonominių dėsningumų, tačiau ją nulemia žmogus“. Net rinkos ekonomika, akcentuodama „nematomos rankos“ įtaką gėrybių pasiskirstymo procese, turi atsižvelgti į žmogiškąjį veiksnį, į tai, kad ekonominėse derybose daug lemia papročiai ir laisvių samprata.

Šiandien tampa vis aiškiau, kad pasaulio ekonomikos vystymasis neatsiejamas nuo pasaulio visuomenės, nuo pasaulio žmonijos vystymosi, ir jam labai svarbi žmogaus dvasios galių raida. Dvasios galia taip pat svarbus ekonominis veiksnys: rinkos taisyklės tik tada veiksmingos, kai egzistuoja pagrindinis vertybinis sutarimas ir kai juo vadovaujamasi.

Rinkos ir moralės sankirtos klausimas šiais laikais nebėra vien teorinė problema. Kadangi vidiniai atskirų ekonominių sričių skirtumai turi įtakos rinkos „žaidimo taisyklėms“, jau nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio su įvairių vystymosi projektų pagalba bandoma atkurti ekonominę pusiausvyrą. Šiandien negalime nepastebėti, jog nepasiteisino bandymai, vykdomi ta forma kaip ligi šiol, o nelygybė tik dar stipriau paaštrėjo. To padarinys - didžioji Trečiojo pasaulio valstybėse gyvenančių žmonių dalis, su didele viltimi priimdavusi pagalbą besivystančioms šalims, dabar savo skurdo priežastimi laiko rinkos ekonomiką, kurią apibūdina kaip išnaudojimo sistemą, struktūrą, įtvirtinančią nuodėmę ir neteisingumą.

Šiuo požiūriu planinė ekonomika vaizduojama kaip morali alternatyva, į kurią atsigręžiama su beveik religiniu įkarščiu. Rinkos ekonomikoje vertinamam egoizmui, kuris vadinamas konkurencijos varikliu, planinėje ekonomikoje tarsi priešpriešinamas teisingumas, kurio tikslas – vienodos teisės ir vienodas turto padalijimas visiems.

Visgi esu įsitikinęs, kad galima suderinti moralės koncepciją su rinkos ekonomika, galima suderinti vertybes ir ekonominį veiksmingumą, sukuriant ekonominę sistemą, kuri sugebėtų apriboti siekį maksimizuoti pelną, sugebėtų apriboti save dėl tarnavimo visuomenei.

Šiame kontekste verta pažvelgti į marksistinę sistemą. Pagal savo ekonominę teoriją ir praktinę struktūrą, ši sistema, kaip planinė ekonomika, yra radikali priešprieša rinkos ekonomikai. Joje sėkmės tikimasi sulaukti, panaikinus privačią ekonominių gėrybių nuosavybę bei sutelkiant visas rinkos ekonomikos žaidimo taisyklių tvarkymo galias vienos centrinės valdžios rankose ir taip esą ištaisant deformacijas, kurių nesugeba sutvarkyti paklausos ir pasiūlos derinimas. Nepaisant radikalios priešpriešos tarp konkrečių planinės ir rinkos ekonomikos mechanizmų, pastebime didesnių filosofinių prielaidų panašumų.

Pirmasis panašumas: marksizmas yra deterministinė sistema, kaip ir rinkos ekonomika. Netgi visiškas išsilaisvinimas čia suvokiamas kaip ekonominio determinizmo vaisius. Todėl klaidinga teigti, kad planinė ekonomika yra morale pagrįsta sistema, kitaip nei mechanistinė rinkos ekonomikos sistema. Pavyzdžiui, Leninas visiškai pritarė sociologo ir ekonomisto Sombarto tezei, kad marksizme nėra nė kruopelytės etikos, bet vien ekonominiai dėsningumai. Taigi, marksistinės planinės ekonomikos determinizmas yra dar radikalesnis nei liberalizmo. Pastarasis bent jau pripažįsta subjektyvumą ir traktuoja jį kaip etinę sritį. Marksizmas prekybą ir istoriją suveda į ekonomiką, o subjektyvumas traktuojamas kaip pasipriešinimas nenuginčijamiems istoriniams dėsniams, kaip tai, kas stabdo pažangą, ko nevalia toleruoti. Etika sumenkinama iki istorijos filosofijos, o istorijos filosofija iki partinės strategijos.

Antrasis marksizmo ir kapitalizmo panašumas – determinizmas neigia etiką kaip neatsiejamą ekonomikos dalį. Marksizme tai ypač aišku, nes religija perkeliama į ekonomikos lygmenį, traktuojama kaip tam tikros ekonominės sistemos atspindys bei kliūtis šios sistemos supratimui. Aišku, kad šiuo atveju Bažnyčia tampa ne valstybės partnere ekonominėje sistemoje, bet veikiau tuo, ką reikia įveikti.

Taigi, galima teigti, kad teiginys, jog marksistinė planinė ekonomika sugeba pasiūlyti ekonominei sistemai vertybinį pagrindą, nėra teisingas.

1912 metais Theodoras Rooseveltas ištarė: „Manau, kad Lotynų Amerikos šalių asimiliacija su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis bus ilgas ir sudėtingas procesas tol, kol šios šalys bus katalikiškos“. Panašiai ir Rockefelleris, 1969 m. sakydamas kalbą Romoje, pasiūlė katalikus pakeisti kitais krikščionimis – sumanymas, kuris jau vyksta visu tempu. Akivaizdu, jog abiejose tezėse religija, šiuo atveju katalikiškais tikėjimas, yra laikoma socialinės politikos ir kartu ekonomikos veiksniu, kuris sąlygoja politinių struktūrų ir ekonominių galimybių vystymosi pobūdį.

Tai primena Maxo Weberio tezę apie vidinę sąsają tarp kapitalizmo ir kalvinizmo, tarp ekonominės santvarkos formos ir lemiančiosios religinės idėjos. Ne ekonomika nulemia religinius įsitikinimus, tačiau religiniai principai lemia tam tikros ekonominės sistemos išsivystymą. Net ir šiomis dienomis vis dar plačiai paplitusi prielaida, jog tik protestantizmas gali sąlygoti laisvąją rinkos ekonomiką, tuo tarpu katalikybėje nėra auklėjimo laisvei ir reikalingam savarankiškumui, ji, atvirkščiai, tik pritaria autoritarinėms sistemoms; be abejo, daugelis šiuolaikinės istorijos faktų paliudija šį teiginį.

Kita vertus, šiandien net ir po visų pokyčių, įvykusių liberalioje kapitalistinėje sistemoje, jos negalime vienašališkai traktuoti kaip pasaulio išganymo, taip kaip ji buvo traktuojama Kenedy laikais su „Taikos korpuso“ (nepriklausomos federalinės agentūros Peace-Corps) optimizmu: Trečiojo pasaulio šalių kritika nukreipta prieš šią sistemą gal ir vienpusiška, tačiau tikrai nėra nepagrįsta.

Šioje situacija labai svarbi yra katalikiško tikėjimo savikritika politinės ir ekonominės etikos aspektu. Ši savikritika turėtų skleistis kaip dialogas pirmiausia su tais krikščionimis, kurie kartu yra aktyvūs ekonominių procesų dalyviai. Ilga tradicija sąlygojo, jog į savo buvimą krikščionimis verslininkai krikščionys žvelgia kaip į privatų dalyką, o savo darbe jie esą vadovaujasi ekonomikos taisyklėmis, kurios tarsi visiškai nesusijusios su krikščionybės sfera. Privati ir vieša sfera suvokiamos kaip nesusisiekiantys indai. Visgi nuo šių sferų sąlyčio priklauso abiejų jų funkcionavimas. Vis aiškesnis tampa ekonomikos istorijos faktas, jog ekonominių sistemų vystymasis ir jų sąsaja su visuotine socialine gerove priklauso nuo konkrečios etinės disciplinos, kuri gali būti religinių galių sukuriama ir išlaikoma. Taip pat tapo aišku, jog etinės disciplinos žlugimas sąlygotų rinkos įstatymų žlugimą. Tokiai ekonominei politikai, kuri pavaldi ne tik tam tikros grupės socialinei gerovei, t. y. ne tik konkrečios valstybės socialinei gerovei, tačiau visos žmonijos socialinei gerovei, reikia aukščiausios etinės disciplinos ir kartu aukščiausios religinės galios.

Politinės valios ugdymas, kuris šiam tikslui pasiekti naudojasi vidiniais ekonomikos įstatymais, nepaisant visų humaniškų deklaravimų, šiandien atrodo beveik neįmanomas; jį būtų galima įgyvendinti, jei tik tam tikslui būtų sukurtos visiškai naujos etikos taisyklės. Moralė, kuri gali peršokti dalykines ekonomikos įstatymų žinias, nėra moralė, tačiau moralizavimas, taigi moralės priešprieša. Dalykiškumas, kuris neva gali egzistuoti be doros, yra žmogaus realybės nevertinimas ir taip tampa nedalykiškumu. Šiandien mums reikia aukščiausio lygio ekonomikos žinių, tačiau taip pat ir aukščiausio lygio dorovės, idant ekonomikos žinios būtų naudojamos siekiant gerų tikslų ir jų supratimas būtų politiškai įgyvendinamas ir socialiai naudingas.

Tikėkimės, kad būtiname ekonomikos sąlytyje su etika pavyks žengti žingsnį pirmyn, kuris padėtų siekti geresnės veiklos, kartu daugiau taikos, daugiau laisvės ir žmonijos vieningumo.

Vertė Rita Sorkinaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt