Romas Gudaitis. Šventovė

Vienoje šalyje - ne Lietuvoje, bet tikrai ES šalyje - žmonės nutarė pastatyti Šventovę. Tegu ji būna visų mūsų Šventovė, sakė žmonės, ir tegu ji būna pašventinta  ir stovi per amžius. Kaip kartais pasitaiko, šio darbo ėmėsi teisiausieji ir teisingiausieji, statė statė bet nepastatė. Kodėl gi jūs nepastatėte, klausia jų pasipiktinę žmonės, jei nemokat - tai leiskit statyti mums patiems. Iš kur jūs ištraukėte, kad mes nepastatėme, gražiai ima stebėtis teisiausieji  ir teisingiausieji, statę, bet nepastatę, štai jūsų Šventovė. Žmonės  prasitrina akis, žiūri žiūri, bet ten, kur turi būti Šventovė - vien gražiom mašinikėm užstatyta plynė, o šalia iškerėplintas kažkoks akropolis, į  kurį  grūdasi minia. Palaukit, bet jūs mus apgavot, mes jus paduosime į teismą! Teisiausieji ir teisingiausieji  tik nusijuokia  iš šių žodžių, o Temidė  nusiplėšia raištį  nuo  akių  ir  meiliai  burkuodama  kviečia  bylinėtis. Teismai  su  apeliacijom  truks  dešimt  metų,  taigi  neilgai,  švelniai  kalbasi  Temidė su žmonėm kaip su vaikais. Jie mus apgavo ir Šventovės nepastatė! - sako žmonės, tada vėl pasirodo  teisiausieji   ir  teisingiausieji.   Jie  labai  lengvai  įrodo,  kad Šventovė seniai pastatyta. Jeigu jūs nematote tos Šventovės - tai jūsų problema, juk savo Šventovę reikia matyti  ne  akimis,  o  širdimi,  mandagiai  atkerta  jie,  o  dar  mandagesni  jų  advokatai paaiškina  juridines  ir  pinigines  ginčo  pasekmes.  Na  mes  jums  parodysim,  prakeikti sukčiai ir apgavikai!  - įtūžta  žmonės  ir eina  pas Aukščiausią  tos  šalies  pareigūną  (dėl ramybės pridursim: pareigūnę) ieškoti teisybės.

O tuo metu trenkia būgnai, aidi fanfaros, vyksta paradai ir šou, mat į tą šalį suvažiavo valdžios iš visų šalių, liejasi kalbų medus. Trykšta gražbylystės fontanai, ir viskas vyksta nuostabiai  korektiškai, net Briuselio berniukas  dailiau  ima šlapintis. 

Bet Šventovės  tai nėra, mus apgavo, bando sakyti žmonės, tačiau jiems labai gražiai įrodoma, jog Šventovė ataskaitose ir virtualioje erdvėje jau seniai stovi, pinigai dailiai pravalgyti ir išsidalinti, o dėl absurdiškų  mūsų  apkaltinimų, kad  tai  - miražas,  tai  jie  bus  paneigti  nuostabiai turininga  valdžios   deklaracija,   žodžiu  išsiaiškinsim,  kai  išsiskirstys   svečiai,   ir  mes baigsime šį gražiausią Europoje savo pirmininkavimą.  Ir svečiai patiki teisiausiaisiais  ir teisingiausiaisiais,  kurie pastatė daugybę šventovių ir vieną -  šią gražiausiąją Europoje. O tada   Aukščiausias   šios   šalies  pareigūnas   (mes   jau  droviai   atskleidėme   dėl   lygių galimybių, ar tai vyras, ar moteris, ar koks diplomatiškai  korektiškas lepšis) išrenkamas visų  šalių  sąjungos  prezidentu,  -  ak,  kaip  džiūgaujama  toje  šalyje,  ant  kurios  dabar pasipils  ES milijonų  maišai,  nei raštu aprašysi, nei žodžiu apsakysi. 

Bet Šventovės  tai nėra!  Po  kiek  laiko  tas  aukščiausias  ES  pareigūnas  - eksportuotas,  savas - angliškai vizito metu užsimena apie tai, bet jam labai lengvai ir kažkodėl net lietuviškai atšaunama, jog teisiausieji  ir teisingiausieji  jau vykdo kitus didingus projektus, ir jie yra daug daug svarbesni už  kažkokią  šventovę.   Statykite  jūs  ją  savo  širdyse,  atsuka  nugaras   jie žmonėms, ir šie stovi prie savo Šventovės pamatų ir lėtai lėtai ima mūryti į juos šventus akmenis   iš  šventų   savo  laukų  ir  girių,  o  į  juos  žvelgia   gudrus   gudrus   ir  labai politkorektiškas  žaltys iš liežuvių plakimu sukurtojo rojaus. Kol žmonės stato, balsavimas vyksta  internetu,  ir jų balsai  labai teisingai  paskirstomi  tarp  politinių  partijų.  O dabar atsilyginkite  už žemę, sako Temidė, kadangi teisiausieji  ir teisingiausieji  seniai pardavė šventą  žemę,  ant  kurios  kyla  jūsų  statoma  Šventovė,  va  matote,  kaip  kertamos  jūsų šventos girios! - ir labai pigiai, be galo išmintingai skolų grąžinimo dingstimi užstatė tarptautiniame  globaliame  aukcione  jūsų  kalbą  ir  dainas.  Dabar  jūs  būsit  iš  parduotų dainų šalies, parduotos kalbos krašto.

Teisiausieji ir teisingiausieji,  baigė aiškinti Temidė angliškai su stipriu amerikonišku akcentu, padavė šalį ir jus visus į tarptautinį teismą: vengdami  kalbėti ir mąstyti vien angliškai, jūs pažeidėt trylika konvencijų! Nei juoktis, nei verkti, todėl žmonės nusispjovė ir nuėjo mūryti Šventovės iš savo akmenų.

Atleiskite už šią alegoriją. Ji - optimistinė, nes galiausiai įsikišo Konstitucinis teismas, ji - optimistinė,  kadangi  nesivolios  knygynuose  kaipo  absurdiška.  

Sveikinu, apkabinu brangius Marijampolės ir Kazlų Rudos Sąjūdžio žmones – Ramutę Kedytę, Stasį Daugėlą, Paulių Ulecką, Mečislovą Daugialą, mokytojus lituanistus Lionginą Šepkų, Vincą Peckų, kitus, glaudžiuosi prie atminimo išėjusiųjų, visų degusių Nepriklausomybės troškimu. Sveikinu tas sales, tuos žmones, kurie mus rinko laisva valia dar neįsivaizduodami, kad galimi rinkimai su pinigais ir manipuliacijom.  Noriu labai nuvilti šiandieninių rinkiminių mugių organizatorius  - rinkimai tikrai vyko be pinigų, be karikatūros  ir, net keista, be apgaulės.  Mes  tikėjome  ir. viliuosi  tikime  dabar, kad pasirinkome  teisingą  kelią.  Visa laimė,  kad  mums  tada  neprireikė  interneto  - mūsų  širdys  plakė  vienu  ritmu  su  visu Sąjūdžiu, visa Lietuva. Mes buvome bendraminčiai ir bendražygiai. Liekame tokie iki paskutinio atodūsio.

Kai  devyniasdešimt  antraisiais  nutarėme  nutraukti  savo  įgaliojimus  ir  pasitraukti  iš politikos,  kažkur tarp Sasnavos  ir Pilviškių įpuola į sausakimšą  salę vienas dabar labai aktyvus veikėjas, trina rankas: tik sukursime partijas, ir Lietuvoje prasidės nauja era! Tik sukursime  partijas - ir viskas eis kaip sviestu patepta!  Kiek dabar tų politinių  akcinių bendrovių, kur dauguma smulkių akcininkų - paprasti, rinkimams reikalingi, apmulkinti statistai,  o viršūnėlėse - kukli  ir amžinai įsitvirtinusi nomenklatūra?  Kiek  kartų  mums plovė smegenis,  kiek buvo sensacijų ir sukeltų isterijų - kad valdo ne taip ir ne tie, kad privirta košė - yra, o kaltų dėl tos košės - nėra? Deja, mes jau patyrėme, kad demokratija gali puikiai dangstytis užkietėję niekšai, karjeristai, demagogai, vidutinybės ir diletantų paradai, kurie painiuose sureglamentavimuose jaučiasi kaip ešeriai privačiuose ežeruose.

Ne pompastiškos proginės kalbos šiandien mums rūpi. Ne kaltinimai ir deklaratyvūs pareiškimai.  Mums  gelia  širdis  dėl  tiesos.  Dėl  žmogaus  paniekinimo   ir  žeminimo, gainiojimo po teismų ir įstaigų labirintus. Dėl gėdos ir sąžinės deficito. Dėl ydingos, tvarkingai biurokratiškai suręstos sistemos ir tikrosios jos esmės, nukreiptos prieš žmogų, tautą, net valstybę manipuliuojant  jos vardu. Pinigų galios ir cinizmo. Klampių pelkių ir akivarų, kurie atsiveria kasdien, kas akimirką. Nuo kurių žudomasi, nuo kurių bėgama.

Tikiu protu. Turi atsirasti jėga, kuri nekeliaklupsčiaus prieš pinigus, turtinguosius ir Briuselį, kuri nušluos nuo kelio modernius liokajus, gins žmogų, nacionalinius interesus, kuri esmingai ištaisys nuvaldytos valstybės politiką apvalydama ją nuo melo ir prisitaikėliškumo  apnašų.  Tie, kurie  šiandien nutylimi,  stumiami  į pašalį,  kam nesuteikiama  tribūnos,  kas  nesutinka  su  ligšioline  visų partijų  ir jo  koalicijų  politika, susiburs į šią Sąjūdžio tradiciją tęsiančią jėgą.

Niekas nepasikeis! - skambėjo kadaise Raimondo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“. Pasikeis, mieli bendražygiai, seserys ir  broliai, jei protinga, kurianti, darbšti Lietuva ims kurti savo valstybę remdamasi savo kalba, savo istorija, savo kultūros tradicijomis, atmesdama visą tą masinės antikultūros, degraduojančios antimoralės niekalą, šlamštą ir mėšlą, tas brukte brukamas pseudovertybes, tą svetimą mus tirpdančią ir mus niveliuojančią stichiją. Nepaisydama visų galimų kaltinimų ir spekuliacijų, - juk kas geriau už mus žino, ką reiškia stoti prieš galybę. Bet kito kelio tiesiog nėra Ne tam Lietuvos patriotai guldė savo galvas, kad pasiduotume nesubrendėlių ar pataikūnų beždžioniavimui, vogravimui angliškai, svetimvardžiams kur reikia ir nereikia. Ne kapituliacijai prieš svetimas įtakas ritosi Sąjūdžio bangos per Lietuvą. Ne tokiems žmonėms mes atkūrėme Lietuvą. Niekada nesutiksime, kad jie toliau klampintų ją į ūkinę, socialinę krizę. Jūs dar nejaučiate, savimi patenkinti valdžios ponai, kaip tiesiai drožiate tenai, kur jūsų liepto galas!

Tikiu, kad kitos šalys mus gerbs už pozicijos tvirtumą, gynimą etninių ir kultūrinių bruožų, kurie unikalūs, kuriais privalome didžiuotis. Ne žodžiais, o realiais darbais, negailestingai demaskuojant begėdišką valstybės valdymo imitaciją.

Mes niekam už nieką nesame skolingi, o jei kalbėsime apie valstybės skolas, tai nepamirškime, jog  neatlygintinai jau  apdovanojome pasaulį  savo išmokslintais žmonėmis, aukštos kvalifikacijos specialistais. Kasdien apdovanojame.

Man visados labai gera, kad kai kurie laikraščiai ir televizijos nespausdina, nutyli, nekviečia visų tų, kurie nesižavi gražiu fasadu, neatsiklaupia prieš Aukso veršio stabą, o tiesiai ir atvirai sako, kad išreklamuotas sienas jau seniai graužia kinivarpos, ėda rūdys ir įsimetęs pelėsis. Kurie bjaurisi mėgavimusi kriminalais, plepalais, tuštybe, ponybe. Kurie mato, kaip primityviai kuriami įvaizdžiai, kaip piršte peršami statytiniai ir eilute išsirikiavę pretendentai į valdžią. Aš džiaugiuosi, kad subulvarėjusi aukštuomenė nuo to užsiima nosis ir angliškai suviauksi: vau. Tegu bjaurisi.

Ar nepersūdai, broli, klausiu prieš jus stovinčio žmogaus, kuris man yra iškrėtęs ne vieną akibrokštą.  Negerbčiau  savęs,  jei  mūsų  brolybės akimirką  nepasakyčiau savo tiesos, kurios nėra absoliučiu pavidalu, kurios reikia ieškoti. Tu man talkini ir padedi ano ir šio laiko amžinas Sąjūdžio, Atgimimo pavasari! Tikiu, kad ne man vienam, todėl ­ būk pasveikintas!

lr tol, kol plaks mūsų pavargusios širdys, su jaunyste ir svajone - būk!

Kalba sakyta Leituvos Mokslų Akademijoje, minint Sąjūdžio dvidešimtpenkmetį (2013.06.03).