Alvydas Medalinskas. Kai skundai dėl diskriminavimo tampa šantažu

Ar įsi­vaiz­duo­ja­te si­tua­ci­ją, kad ne­skait­lin­ga vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja Lie­tu­vo­je bū­tų pa­jė­gi šok­din­ti vals­ty­bės pre­zi­den­tę, Vy­riau­sy­bę, už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­rius, kvies­ti juos į ei­ty­nes ir kon­fe­ren­ci­ją bei skelb­ti kaip blo­giu­kus tuos, ku­rie jo­se ne­da­ly­vaus?

O Vy­riau­sy­bės na­riai ir prem­je­ras tar­si mo­ki­nu­kai karšt­li­giš­kai ieš­ko­tų prie­žas­čių, kaip ten ne­bū­ti, kur iš­vyk­ti to­mis die­no­mis, kad ne­bū­tų ap­kal­tin­ti dis­kri­mi­na­ci­ja. Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja (URM) šį ren­gi­nį nu­spren­džia fi­nan­suo­ti ir pa­da­ry­ti jį Lie­tu­vos vals­ty­bės pir­mi­nin­ka­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) Ta­ry­bai įvy­kiu, pri­sik­vie­čia daug sve­čių. Jiems tu­rės pa­si­gir­ti, kiek daug Lie­tu­vo­je pa­da­ry­ta sie­kiant, kad ši vi­suo­me­nės gru­pė ne­bū­tų dis­kri­mi­nuo­ja­ma. O jei­gu tų lai­mė­ji­mų ne­pa­ro­dys ir ne­įro­dys, ta­me pa­čia­me ren­gi­ny­je bus į šuns die­nas iš­dė­ta ir pa­ti vals­ty­bė, ir jos pir­mi­nin­ka­vi­mas ES.

To­kios si­tua­ci­jos nie­kas ne­ga­lė­tų įsi­vaiz­duo­ti, jei­gu tai ne­bū­tų ypa­tin­ga vi­suo­me­nės gru­pė, ku­rios skun­dai dėl dis­kri­mi­na­vi­mo ne­re­tai virs­ta spau­di­mu ir net šan­ta­žu.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę Lie­tu­vos gė­jų ly­gos va­do­vas Vla­di­mi­ras Si­mon­ko pa­skel­bė, kad lie­pos 21-ąją gė­jų mar­še „Bal­tic Pri­de“ da­ly­vaus už­sie­nio vals­ty­bių am­ba­sa­do­riai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai. Ta­čiau į šį ren­gi­nį ar kon­fe­ren­ci­ją spau­džia­mi at­ei­ti ir mū­sų Vy­riau­sy­bės na­riai, ki­taip mar­šas bū­tų la­bai kuk­lus pa­gal su­dė­tį. Juk gy­ve­na­me ša­ly­je, kur di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės šiuo klau­si­mu lai­ko­si ki­tų mo­ra­li­nių nor­mų ir ma­siš­kai jo ne­pa­lai­ky­tų. O iš­va­ka­rė­se įvyk­sian­ti kon­fe­ren­ci­ja, ku­ri bus ir ES pir­mi­nin­ka­vi­mo ren­gi­niu, ban­dys pri­vers­ti Lie­tu­vos val­džią tap­ti šių idė­jų sklei­dė­ja vi­so­je ES.

Ti­kiuo­si, kad mū­sų val­džia ne­puls reng­ti ne­ei­li­nių Sei­mo se­si­jų, duo­ti pa­ža­dų pri­im­ti įsta­ty­mus dėl gė­jų ve­dy­bų, tei­sės au­gin­ti vai­kus ir juo la­biau ne­ims šių idė­jų skleis­ti ki­to­se ES ša­ly­se. Ne­pa­da­rys jų pir­mi­nin­ka­vi­mo ES pri­ori­te­tu. Be­je, kai ku­rie įta­kin­gi val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos po­li­ti­kai pri­si­pa­ži­no, kad įsta­ty­mo pa­tai­sas dėl ju­ve­na­li­nės jus­ti­ci­jos spau­dė pri­im­ti bū­tent URM. Juk yra daug svar­bes­nių klau­si­mų nei šis, ku­ris ga­lė­tų tap­ti Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mo ES ži­nia. Pa­ga­liau nie­kas iki šiol Eu­ro­po­je dar ne­at­šau­kė ir tra­di­ci­nių eu­ro­pi­nių ver­ty­bių.

Gė­jų, kaip ir bet ku­rios ki­tos vi­suo­me­nės gru­pės, tei­ses ger­biu. Ta­čiau jie ne­tu­ri dik­tuo­ti. Nes svar­biau­sia yra lais­va ap­sisp­ren­di­mo tei­sė, ga­li­my­bė žmo­gui tu­rė­ti sa­vo pa­žiū­ras ir įsi­ti­ki­ni­mus, ne­ver­čiant jo, juo la­biau ki­tos vals­ty­bės val­džios, elg­tis pa­gal pri­nci­pus ar nor­mas, pri­mes­tas iš ki­tur. Gė­jų tei­ses rei­kia gerb­ti, ta­čiau pri­va­lo bū­ti ger­bia­mos tei­sės ir tų žmo­nių, pi­lie­čių, ku­rie ma­to ar jau­čia ki­taip.

Svar­biau­sias li­be­ra­lios de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pas skel­bia: ta­vo lais­vė bai­gia­si ten, kur pra­si­de­da ki­to žmo­gaus ne­lais­vė. Jei­gu žmo­nės no­ri skelb­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus ir sa­vo ša­ly­je at­ran­da tam iš­tek­lių - žmo­giš­kų­jų ir fi­nan­si­nių, vis­kas ge­rai, te­gu jie tas sa­vo idė­jas ir skel­bia. Ta­čiau jei­gu šioms idė­joms skelb­ti pi­ni­gai at­ei­na tik iš ki­tų kraš­tų, nes pa­čio­je ša­ly­je joms nė­ra nei ter­pės, nei par­amos, jei­gu šios idė­jos im­amos jau pri­vers­ti­nai bruk­ti į mo­kyk­lų prog­ra­mas, įsta­ty­mus, žmo­nių el­ge­sio nor­mas, tei­giant, kad to ne­pa­da­rius bus dis­kri­mi­na­ci­ja, tai jau yra spau­di­mas vals­ty­bei ir vi­suo­me­nei.

Pri­si­me­nu dar lai­kus, kai į So­vie­tų ly­de­rio Leo­ni­do Brež­ne­vo par­ašy­tų kny­gų ap­ta­ri­mą mus, moks­lei­vius, va­rė mo­kyk­los va­do­vy­bė. Kad mes ži­no­tu­me vie­nin­te­les tei­sin­gai skel­bia­mas idė­jas, ga­lin­čias tu­rė­ti po­vei­kį nau­jo žmo­gaus for­ma­vi­mui. Ver­tė ei­ti ir į įvai­rias de­mons­tra­ci­jas. Tu­riu pri­si­pa­žin­ti, sten­giau­si iš­veng­ti ir vie­no, ir ki­to, nes jau­čiau, kad tai man yra sve­ti­ma. Kaip ir sve­ti­ma pa­klus­ti kie­no nors dik­ta­tui.

Šių die­nų Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai žmo­nių, ku­riuos apė­mė kon­junk­tū­riz­mo, pri­si­tai­ky­mo nuo­tai­kos tam, kad iš­gy­ven­tų ar­ba, kad gy­ven­tų be jo­kių rū­pes­čių. Gal V.Si­mon­ko ir ki­ti jau už­si­me­na, jog at­ei­na me­tas pri­si­min­ti lai­kus, kai vy­ko de­mons­tra­ci­jos su rau­do­no­mis so­vie­ti­nė­mis vė­lia­vo­mis? Tik da­bar tek­tų pa­si­rū­pin­ti vai­vo­rykš­tės spal­vų vė­lia­vė­lė­mis. Kad tik kas nors ne­pa­ma­ny­tų, jog žmo­gus tu­ri ne­tei­sin­gą pa­sau­lė­žiū­rą.

Kar­tais pa­mąs­tau, kas nu­tik­tų Lie­tu­vo­je dir­ban­čiam už­sie­nio ša­lies am­ba­sa­do­riui, ku­ris dėl ver­ty­bi­nių pa­žiū­rų at­si­sa­ky­tų da­ly­vau­ti šia­me ren­gi­ny­je. Tarp jų ir dėl to, kad gė­jų tei­sių gy­ni­mo po­li­ti­ka ne­re­tai tam­pa dik­ta­tu, o ne lais­vos va­lios iš­raiš­ka. Ar jis ne­bū­tų iš­mes­tas iš dar­bo už tai, kad pa­sip­rie­ši­no šiai nau­jai ideo­lo­gi­jai, ku­ri, at­ro­do, vis la­biau da­ro­ma svar­biau­sia ES, svar­bes­ne net už eko­no­mi­nę, ener­ge­ti­nę, už­sie­nio ar sau­gu­mo po­li­ti­ką. Ir pri­va­lo­ma vi­siems. Ta­čiau kas nu­spren­dė, kad Eu­ro­pos žmo­nės no­ri gy­ven­ti pa­gal šią ideo­lo­gi­ją? Jei taip pri­vers­ti­nai bru­ka­mos šios nor­mos, gal rei­kė­tų su­reng­ti pa­lai­ky­mo ak­ci­ją ma­žam Pra­ncū­zi­jos mies­te­lio me­rui, ku­ris, ne­pa­bū­gęs gra­si­ni­mų at­si­dur­ti už gro­tų, at­si­sa­ko su­tuok­ti gė­jų po­rą, nes to­kie yra jo įsi­ti­ki­ni­mai. O įsi­ti­ki­ni­mų gy­ni­mas iki šiol vi­sa­da bu­vo vie­na svar­biau­sių eu­ro­pi­nių ver­ty­bių. Juo la­biau kai gi­na­mos ver­ty­bės, ant ku­rių pa­ma­tų ir bu­vo su­kur­ta Eu­ro­pa.

Be­je, dėl gė­jų ei­ty­nių Vil­niu­je ne­rei­kė­tų kel­ti tiek daug triukš­mo. Kiek­vie­na vi­suo­me­nės gru­pė tu­ri tei­sę reikš­ti sa­vo bal­są, o ažio­ta­žas tik su­reikš­mi­na ren­gi­nį, ku­ris be tų už­sie­nio sve­čių bū­tų vi­siš­kai ne­žy­mus ir ne­skait­lin­gas Lie­tu­vos įvy­kis.

Šaltinis: www.lzinios.lt