Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (X)

Tikra valstybė nuo imituojamos arba simuliakrinės skiriasi tuo, kad joje esti viešoji politiškumo erdvė, kurioje jos „valdiniai“ gali susitikti ir bendrauti kaip laisvi ir lygūs piliečiai. Tai yra būtina sąlyga rastis autentiškai politinei visuomenei, kurios narius sieja ir sutelkia tam tikra bendrojo gėrio samprata ar vizija. Visos totalitarinės valstybės todėl ir yra netikros valstybės, arba kvazipolitiniai dariniai, kad jose politinę visuomenę sukuriančios ir laiduojančios sąlygos egzistuoja tik popieriuje, kaip formalios ir praktiškai neįgyvendinamos piliečių teisės. Bendroji politinės visuomenės gėrio samprata tokiose kvazivalstybėse tampa teisine fikcija todėl, kad formaliai deklaruojamą visų piliečių laisvės ir lygybės principą vienu ypu nubraukia priešinga nuostata sureikšminti ir iškelti virš visuomenės kokią nors ypatingą ir vadovaujančią – „geresnę“, „sąmoningesnę“, „pažangesnę“ – jos grupę, kuriai atvirai ar labiau paslėptai suteikiamas tokios visuomenės hegemono ir vedlio statusas. Todėl net teoriškai save laikančios ir vadinančios demokratiškomis totalitarinės kvazivalstybės iš tikrųjų yra elitarinės ir faktiškai organizuojamos ir valdomos remiantis viešai nedeklaruojamu ar net neigiamu socialinės ir politinės hierarchijos principu.

Jis yra įgyvendinamas ir atsispindi visoje tokių darinių sąrangoje, o ypač akivaizdžiai matomas ekonominės ir socialinės politikos srityse. Elitistinė totalitarinė valdymo prigimtis lemia, kad tokio valdymo sąlygomis ideologine fikcija tampa ir visuomenės narių solidarumo principas. Ištekliai skirstomi vadovaujantis ta pačia stipresniojo teise, kuri, kai praktiškai taikoma ekonominės ir socialinės politikos srityse, virsta specifine nuostata, vadintina likutinės socialinės rūpybos principu. Ši nuostata reiškia tai, kad, projektuodama savo ekonominę ir socialinę politiką, tačiau bendrojo gėrio ir solidarumo principus ignoruojanti totalitarinė kvazivalstybė tampa savotiškai „akla“, nes nemato būtinybės ir reikalo imti iš karto domėn visų jos piliečių interesų ir mėginti bent minimaliai juos derinti. Į jos dėmesio lauką pirmiausiai patenka dvi piliečių grupės – valdantysis elitas ir potencialiai pavojingais laikomi, nes galintys kelti grėsmę režimui kai kurie žemesnieji visuomenės sluoksniai. Tik patenkinus šių prioritetinių grupių poreikius, priklausomai nuo reikalo ir galimybių, šiek tiek pasirūpinama likusiais gyventojais. Paskata tai daryti paprastai būna siekis išvengti ypatingo skurdo ar bado, galinčių tapti politinio nestabilumo ir maišto priežastimi, o esant atliekamų išteklių randasi ir tokios paskatos kaip noras išlaikyti tinkamą šalies demografinį balansą, tarptautinį prestižą ir pan.

Tarybų Sąjunga buvo tipiškas tokio socialinio likutinės rūpybos modelio pavyzdys. Joje vadinamasis „proletariatas“ teoriškai ir ideologiškai buvo laikomas pažangiausia visuomenės klase ir jos branduoliu, o virš šios elitinės klasės buvo iškilusi Komunistų partija kaip sąmoningiausia šios klasės dalis, arba savotiškas superelitas. Šioje schemoje nebuvo vietos pamatinei klasikinio politinio mąstymo idėjai, kad visuomenės ir valstybės bendrajam gėriui lygiai svarbūs ir jam taip pat tarnauja kiti visuomenės sluoksniai ir grupės, pavyzdžiui, valstietija arba verslininkija, atliekanti gamybos organizavimo ir pagaminto produkto paskirstymo funkcijas. Užuot pripažinus visų sluoksnių visuomenei teikiamą naudą ir svarbą ir kūrus jiems bendradarbiauti palankią socialinę ir politinę tvarką, „proletariatui“ nepriklausančios visuomenės grupės buvo laikomos realiai ar potencialiai išnaudotojiškomis, parazitinėmis ir apskritai atgyvenusiomis, ir su jomis buvo atitinkamai elgiamasi. Tarybų Sąjungoje dirbtinai organizuoti badmečiai arba sąmoninga politika trūkstamus išteklius nukreipti į „proletariato“ apgyvendintus miestus paliekant kaimo valstiečius ir „reakcingų“ klasių atstovus likimo valiai yra iškalbingas liudijimas, kaip iš tiesų buvo taikomas ir praktiškai gyvendinamas likutinės rūpybos principas. Taigi faktinis šalies gyventojų suskirstymas į tikrus ir netikrus piliečius ir nevienodas jų traktavimas visose gyvenimo srityse yra skiriamasis totalitarinės kvazivalstybės bruožas.

Atkurtoji Lietuvos Respublika yra nuosekliai neigiama kaip valstybė ir laikytina neototalitarine kvazivalstybe todėl, kad ji išsaugojo būtent šį – pamatinį ir vieną svarbiausių – totalitarinės tarybinės visuomenės bruožą. Jo gyvybingumas ir atsparumas visoms permainoms savaime paverčia niekinėmis visas ideologizuotas šnekas apie po „išsilaisvinimo“ tariamai atgimusią ir toliau besiformuojančią tikrą pilietinę visuomenę. Tokia visuomenė pagal apibrėžimą kaip tik ir yra suinstitucinta forma, kuria egzistuoja nors ir negatyviai apibrėžiama, tačiau būtinai lygi visų visuomenės narių laisvė. Išlikęs minėtas bruožas akivaizdžiai rodo, kad tokia egalitarinė laisvė Lietuvoje yra paneigta ir neegzistuoja, todėl kalbėti apie tikros pilietinės visuomenės buvimą ir plėtrą šalyje yra beprasmiška. Ir šiuo atveju „pertvarkos“ principuose glūdinti mechaninės inversijos logika veikia nepriekaištingai. Kad ji suveiktų, pakako apversti sovietmečiu vyravusį pažangiausios ir vadovaujančios klasės – proletariato – bei retrogradiškos ir parazitinės kasės – buržuazijos – vaidmens ir šių klasių tarpusavio santykio visuomenėje aiškinimą. Kaip nesunku numanyti, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šios klasės paprasčiausiai susikeitė vietomis.

Naudingiausia ir pažangiausia klase, išlaikančia visas kitas visuomenės grupes, tapo verslininkijos sluoksnis. Pasak klasikinės marksistinės klasių ir jų kovos teorijos, buržuazija buvo parazitinė klasė, gyvenusi iš išnaudojamųjų klasių kraujo, prakaito ir ašarų. Dabar ši klasė tapo visų kitų jos sąskaita mintančių ir parazituojančių grupių gerovės kūrėja – vienintelė ir tikroji jų darbdavė ir maitintoja. Būtent ši neosovietinė nuostata buvo paversta kertiniu atkurtosios Lietuvos valstybės ekonominės ir socialinės politikos principu. Taigi dar vienas „dainuojančios revoliucijos“ ir ją užbaigusios antisąjūdinės kontrevoliucijos rezultas yra tas, kad inversijos keliu buvo išsaugota ir išvirkščia forma įtvirtinta sovietinė klasinė-elitistinė valstybės prigimties ir tikslo samprata. Šitaip savaime buvo paneigtas moderniosios valstybės pamatu esantis piliečių socialinės ir politinės lygybės, taigi ir pačios valstybės, principas. Akivaizdžiausias šitaip paneigtos Lietuvos valstybės nepaliaujamo „niekėjimo“ įrodymas yra du dešimtmečius dėl likutinės rūpybos principu grindžiamos ekonominės ir socialinės politikos vykstantis tiesiog fizinis jos nykimas. Šitokios politikos sukurta jokiais racionaliais argumentais nepateisinama nelygybė ir skurdas iš šalies išvarė šimtus tūkstančių „atliekamų“ jos piliečių, kuriais faktiškai buvo sąmoningai atsikratyta. Apskritai Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika savitai liudija neototalitarinį naujosios ,,laisvės“ pobūdį tuo atžvilgiu, kad ji praktiškai tarsi patvirtina kai kurių totalitarizmo tyrinėtojų, pvz., H. Arendt, išsakytą požiūrį, jog pagrindinė totalitarinio valdymo paskirtis ir tikslas yra išspręsti vadinamųjų ,,nereikalingų žmonių“, arba tiesiog ,,žmogiškųjų atliekų“, problemą.

Ir galiausiai dar vienas kriterijus, padedantis atskirti tikrą nuo tariamos valstybės yra jos valdžios kilmė ir pats valdymo pobūdis. Jau viduramžių politiniai mąstytojai aiškiai teigė, jog teisėta valdžia tuo ir skiriasi nuo neteisėtos, arba tironiškos, kad ji valdo laisvai pritariant ir sutinkant valdomiesiems. Nėra prasmės įrodinėti, kad „griežtas“ totalitarinis valdymas neatitinka šio normalios valstybės atpažinimo kriterijaus, nes jo sąlygomis iš principo negali būti ir tikros, tai yra, teisėtos valdžios. Deja, šiuo atžvilgiu „pertvarkos“ ir „dainuojančių revoliucijų“ atneštas „išsilaisvinimas“ iš esmės nieko nepakeitė. Mat svarbiausiais „argumentais“, kad komunistinių režimų atsikračiusios šalys tapo iš tiesų laisvos ir demokratiškos, laikoma jose egzistuojanti daugiapartinė sistema ir pagal visas procedūrinės demokratijos taisykles reguliariai vykstantys rinkimai. Sutelkus dėmesį į formalias procedūrines taisykles, tokios demokratijos prigimties ir politinio turinio klausimai atsiduria paraštėse. Todėl pamirštama arba ignoruojama svarbi aplinkybė, kad daugiapartinės sistemos egzistavimas pats savaime nėra politinės santvarkos laisvumo ir demokratiškumo rodiklis, nes tokia sistema egzistavo ir vadinamosios „liaudies demokratijos“ šalyse. Žvelgiant į „išsilaisvinusiose“ pokomunistinėse šalyse įvykusius politinių santvarkų ir valdymo sistemų pokyčius per „dereguliavimo“ logikos prizmę matyti, kad „griežtajam“ totalitarizmui būdingą monocentrinį valdymą tik pakeitė „švelnus“ neototalitarinis policentrinis valdymas. Nors šitoks „liberalus“ valdymas įvilktas į formalistinės-procedūrinės demokratijos rūbą, jis yra tik klasikinės vakarietiškos liberalios demokratinės santvarkos karikatūra ir parodija. 

Po „išsilaisvinimo“ susiklostė ypatinga kvazipolitinė sistema, kurią stengiantis apibūdinti tokiais įprastais politologijos terminais kaip, pvz., liberali demokratija, tiesiog iškreipiama ir paslepiama pati jos prigimtis ir esmė. Todėl tokią sistemą derėtų vadinti ne klaidinančiu liberalios demokratijos terminu, bet veikiau libertariniu rinkiniu demokratizmu. Kitaip negu monocentrinis totalitarinis valdymas, kurio sąlygomis valdžią užgrobusi kvazipilietinės visuomenės grupė atvirai slopina ir engia kitas grupes, policentrinio valdymo prielaida ir sąlyga yra paties politinio gyvenimo surinkinimas paverčiant jį subtiliai, tai yra, „nematomos rankos“, valdomu ir kontroliuojamu politinės rinkos žaidimu. Šiuo atveju valdymo principas yra toks, kad, vykstant minėtam žaidimui, dėl valdžios kaip dar vieno galios ir įtakos resurso kovojančios grupės iš pat pradžių turi nevienodas starto pozicijas, todėl tos, kurių pozicijos yra geresnės, gali išsikovoti arba išlaikyti savo valdžią tarsi „natūraliai“, netaikydamos atvirų represijų ar spaudimo arba tokiu valdymo metodus taikydamos labai ribotai ir tik ypatingais atvejais.

Išoriškai ši politikos rinka ir pats joje reguliariai vykstantis žaidimas atrodo kaip tikra politinė demokratija, tačiau ji neturi politinio turinio, nes šis yra redukuotas į rinkos mechanizmą. Teoriškai bet kuri partija, bet kuris visuomenės darinys gali dalyvauti rinkimuose ir laimėti, tačiau reikalo esmė ta, kad neįmanoma pakeisti paties tokio „švelnaus“ totalitarinio valdymo mechanizmo – jį net sunku atpažinti. Toks valdymas yra kur kas efektyvesnis ir atrodo kur kas patraukliau negu ankstesnioji totalitarinio valdymo forma, nes jį įtvirtinant ir įamžinant pasitelkiama ne tiek išorinė prievarta, kiek kvazipilietinėje visuomenėje visada glūdinti galimybė pavergti pačią save. Šitokios galimybės šaltinis yra tokios visuomenės narių noras turėti kuo daugiau galios ir valdžios bei pasiryžimas kovoti dėl jų bet kuriomis priemonėmis. Vykstant tokiai kovai, įvairios visuomenės grupės, dažnai turinčios ir gražių intencijų, tarpusavyje konkuruoja taip aršiai, kad iš principo nebepajėgia ir nebesugeba susiorganizuoti į tikrą politinę visuomenę, kurios grindžiantis principas yra solidarumas. Šitaip ir „laisvės“ sąlygomis pilietinė visuomenė naikina politinę visuomenę, tuo pačiu ir valstybę. Lietuvoje toks naikinimas, taigi ir valstybės „niekėjimas“ jau minėta prasme, prasidėjo įvykus antisąjūdiniam perversmui ir trunka iki šiol.

Paprastai sakant, atkurtąją valstybę neigia ir naikina pati kvazipilietinė visuomenė savomis rankomis. Lietuvos valstybė naikinama tarsi iš dviejų pusių. Viena vertus, ją „iš viršaus“ naikina kvazipilietinė valdžia – konkrečiu laikotarpiu valdanti politinė grupuotė ar kvazipartija, kuri naudoja valdžią ne bendrajam gėriui kurti, bet tik savo interesams patenkinti. Kita vertus, ją „iš apačios“ griauna kvazipilietinė visuomenė – grupės, norinčios tą valdžią atimti. Todėl lygiai kaip pertvarkos metu vyko kova tarp „totalitarų“ ir „demokratų“ stovyklų, taip šiandien regime tos kovos tęsinį, tik besigrumiančios dėl valdžios resurso grupuotės jau vadinanmos kiek kitaip – „valstybininkais“ ir „pilietininkais“. Tačiau kovos prigimtis, pobūdis ir tikslai yra tokie patys kaip tarsi baigiamos primiršti „pertvarkos“ laikais.

Šaltinis: www.bernardinai.lt