Jūratė Laučiūtė. Ko norime iš mokslininkų - išmanymo ar tarnavimo?

Pajurionaujienos.com nuotrauka

Re­gis, mū­sų ša­ly­je ge­ru to­nu im­ama lai­ky­ti po­li­ti­zuo­tus pa­mo­ky­mus spe­cia­lis­tams, ypač kal­bi­nin­kams ir is­to­ri­kams. Vie­ni gal­būt taip da­ro kie­no nors už­sa­ky­mu, ki­ti - dėl pro­fe­si­nių ži­nių sto­kos, kai samp­ro­tau­ja­ma "iš bend­ro iš­si­la­vi­ni­mo". 

O apie kal­bą, is­to­ri­ją itin leng­va samp­ro­tau­ti, nes tai, kas šios sri­ties spe­cia­lis­tams yra jų ty­ri­nė­ji­mų ob­jek­tas, ki­tiems vi­suo­me­nės na­riams yra įpras­ti­nė gy­ve­ni­mo ap­lin­ka, bui­ties da­lis, kaip oras, lai­kas, na­mas, duo­na.

O ko no­ri­ma iš bui­ties? Pa­to­gu­mo. Pa­trauk­lu­mo. Kom­for­to. Ko­ky­bė pri­si­me­na­ma tik ta­da, jei ji ne­rei­ka­lau­ja pa­pil­do­mų in­ves­ti­ci­jų (pi­ni­gų, lai­ko, fi­zi­nių ir dva­si­nių pa­stan­gų) iš pa­ties var­to­to­jo. Nes tai jau ne­be­pa­to­gu.

Dar "ne­pa­to­giau", net su­er­zi­na, kai spe­cia­lis­tai, ku­riems vals­ty­bės pa­ves­ta pri­žiū­rė­ti tai­syk­lin­gą vals­ty­bi­nės kal­bos var­to­ji­mą, ima ne nuo­lan­kiai pa­ta­ri­nė­ti, bet kie­tai rei­ka­lau­ti. Jie įsi­ti­ki­nę, kad at­lie­ka sa­vo par­ei­gas, o am­bi­cin­gi kal­bos var­to­to­jai, ku­rie dar at­ski­ria daik­ta­var­dį nuo būd­var­džio ir pa­tai­ko par­ašy­ti no­si­nę ten, kur rei­kia, ma­no, kad kal­bi­nin­kai įve­di­nė­ja dik­ta­tū­rą.

Ką da­ry­ti? Pa­pras­čiau­sia ir var­to­to­jui, ma­tyt, pa­to­giau­sia bū­tų at­si­sa­ky­ti ko­ky­bės kri­te­ri­jaus. Pa­skelb­ti, kad jis ne­su­de­ri­na­mas su de­mo­kra­ti­ja ir in­di­vi­do tei­sė­mis. Par­ei­ka­lau­ti spe­cia­lis­tų, kad jie už­mirš­tų sa­vo pro­fe­si­jos į(si)par­ei­go­ji­mus ir skelb­tų tuos re­zul­ta­tus ar re­ko­men­da­ci­jas, ku­rios pa­to­gios ži­nio­mis ir at­sa­ko­my­be tau­tai ne­ap­sun­kin­tam ma­si­niam var­to­to­jui. Ar­ba, kaip trum­pai drū­tai su­for­mu­la­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas Vy­tau­tas Ali­šaus­kas vie­na­me in­ter­viu, "kal­bi­nin­kas tu­ri bū­ti tar­nas, o ne dik­ta­to­rius".

Gal tai pa­stan­gos pa­šmaikš­tau­ti? O gal jis pa­gar­si­no kai ku­rių po­li­ti­kų sie­kį, ku­rį ven­gia vie­šai pri­pa­žin­ti pa­tys po­li­ti­kai, dik­tuo­ti kal­bi­nin­kams?

Kas yra tar­nas? Sam­dy­tas, vyk­dan­tis šei­mi­nin­ko, po­no va­lią žmo­gus. Ten­ka pri­pa­žin­ti, jog tarp li­tua­nis­tų ne­trūks­ta žmo­nių, "tar­nau­jan­čių" po­nams po­li­ti­kams, o ne ieš­kan­čių ob­jek­ty­vios tie­sos. Vie­ni "tar­nai" leng­va ran­ka ati­duo­da at­sa­ko­my­bę už lie­tu­vių kal­bos at­ei­tį į po­li­ti­kų ran­kas, ki­ti, "la­bai pa­žan­gūs", pri­ta­ria iš­ve­džio­ji­mams, kad as­mens pa­var­dė ne­san­ti įpras­ti­nė kal­bos sis­te­mos da­lis. Ta­čiau ki­tų (ne­pa­žan­gių?) kal­bi­nin­kų nuo­mo­ne, tiek as­me­nų pa­var­dės, tiek mies­tų ar upių pa­va­di­ni­mai yra nor­ma­li kal­bos sis­te­mos da­lis, pri­klau­san­ti spe­ci­fi­nes funk­ci­jas at­lie­kan­čių ti­kri­nių daik­ta­var­džių pog­ru­piui. Jie tu­ri lie­tu­vių kal­bos daik­ta­var­džiams bū­din­gą žo­džio struk­tū­rą: šak­nį, ga­lū­nę, prie­sa­gas ir pan., tu­ri kil­mę, t. y. ga­li­ma nu­sta­ty­ti, ar tai - gim­to­sios kal­bos da­ri­nys, ar sve­tim­žo­dis, sko­li­nys.

Kai Ka­zi­mie­ras Bū­ga ir ki­ti kal­bi­nin­kai, rem­da­mie­si bū­tent ling­vis­ti­niais me­to­dais, at­kū­rė lie­tu­viš­kas mū­sų di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių var­dų for­mas iš su­len­kin­tų ar su­ru­sin­tų jų ra­šy­ti­nių va­rian­tų, nie­kas ne­pro­tes­ta­vo ir ne­ry­pa­vo, kad to ne­ga­li­ma da­ry­ti, nes var­dai ne­są kal­bos sis­te­mos da­lis. Jei anie kal­bi­nin­kai bū­tų va­do­va­vę­si nū­die­nos mo­der­nis­tų iš­ve­džio­ji­mais, te­be­va­din­tu­me sa­vo ku­ni­gaikš­čius Ja­giel­lo, Vi­tovt ar Vi­told, Ol­gierd, Svid­ri­giel­lo ir pan.

Ka­dan­gi kal­ba yra ne vie­no žmo­gaus, ne vie­nos ins­ti­tu­ci­jos, o vi­sos tau­tos ko­lek­ty­vi­nės veik­los pro­duk­tas, kal­bi­nin­kai tu­rė­tų "tar­nau­ti" tą kal­bą kū­ru­siai tau­tai, sa­vo­tiš­kam ko­lek­ty­vi­niam "šei­mi­nin­kui". De­ja, ko­lek­ty­vas, kaip jau įsi­ti­ki­no­me per so­cia­liz­mo sta­ty­bos de­šimt­me­čius, yra pra­stas šei­mi­nin­kas. Nes ne­iš­ven­gia­mai at­si­ran­da koks nors įžū­les­nis, ap­su­kres­nis to­ma­ševs­kis ar li­be­ra­las-ang­lo­ma­nas, ir vi­kriai iš­stu­mia lie­tu­vių kal­bą į vals­ty­bės už­ri­bį, kaip jau yra bu­vę mū­sų is­to­ri­jo­je.

Pri­si­min­ki­me, su ko­kiais kal­bos "per­lais" pa­si­ti­ko lie­tu­viai pir­mą­jį ne­prik­lau­so­mos sa­vo vals­ty­bės de­šimt­me­tį, kol kal­bą ėmė­si tvar­ky­ti "dik­ta­to­riai" Jo­nas Jab­lons­kis, K.Bū­ga ir ki­ti jų bend­ra­žy­giai. Jei ne jų pa­siau­ko­jan­ti in­te­lek­tua­li tar­nys­tė lie­tu­vių kal­bos kul­tū­rai, šian­dien vie­toj žo­džio "deg­tu­kai" te­be­var­to­tu­me sla­viz­mą "sier­či­kai", vie­toj žo­džio "veid­ro­dis" - "zer­ko­lą" ir t. t., o apie vė­luo­jan­tį trau­ki­nį te­be­sa­ky­tu­me kaip XIX am­žiaus pa­bai­go­je sa­kė Ry­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jai: "Po­jez­das opoz­da­vo."

Gra­žu? O juk ir ta­da bu­vo "mo­der­nis­tų", ku­riems lie­tu­viš­ki nau­ja­da­rai at­ro­dė lyg bai­dyk­lės, truk­dan­čios kal­bai "na­tū­ra­liai" iš­si­gim­ti į sve­ti­my­bių pri­kimš­tą miš­rai­nę.

Ži­no­ma, pra­smin­ga ir nau­din­ga svars­ty­ti, kaip kal­bos tvar­ky­to­jai at­lie­ka sa­vo par­ei­gas. Pa­sta­bų ras­ti ne­sun­ku. Ma­ny­čiau, kad die­giant nau­jas tar­ties ar ra­šy­bos nor­mas stin­ga vie­šu­mo ir dis­ku­si­jų su di­des­niu bū­riu li­tua­nis­tų ir raš­tin­gų kal­bos var­to­to­jų. Ki­ta bė­da - lė­ta­pė­diš­ku­mas, kai lie­tu­viš­kas ko­kio nors sko­li­nio ati­tik­muo im­amas dieg­ti ta­da, kai sko­li­nys spė­ja įsit­vir­tin­ti kal­bo­je, o ne iš­kart, vos jam pa­si­ro­džius. Ta­čiau ri­bo­ti sko­li­nių var­to­ji­mą bū­ti­na! Kal­bai tai tik į svei­ka­tą.

Šaltinis: www.lzinios.lt