Arvydas Juozaitis. Prisiekime Lietuvai

Gerbiamoji ir pati brangiausioji auditorija!

Šiandien mes turime kalbėti apie pragmatiškus reikalus. Ir vis dėlto mes žvelgiame į Lietuvą ir negalime nejausti, kad mylime ją, kaip vienintelę mūsų vietą.

Mes pagalvojame apie Lietuvos istoriją ir, net nežinodami jos — juk taip stropiai ją slėpė nuo mūsų,—jaučiame, kad ji srūva kraujyje. (Plojimai.)

Tai mūsų Tėvynės balsas. Mes išgirdome jį ir ryžomės savo didžiajam šuoliui. Ši vasara pakeitė Lietuvą.

Mes pagaliau supratome, kad Lietuva ir Laisvė — du neatskiriami, ta pačia raide pradedami rašyti žodžiai. (Plojimai, šūksmai.}

Ir vis dėlto mums reikia ne tik laisvos, bet ir protingos Lietuvos. Mums reikia protingos Lietuvos vizijos.

Kokia tai galėtų būti vizija?

Protinga ateitis — tai teisinė valstybė. Šiandien jos dar nėra mūsų žemėje. Ir prielaidų jai atsirasti dar nebus mažiausiai pusę metų. Mums dar liko neįtikėtinai daug sunkaus ir blaivaus darbo, kol pakeisim socialistinės tikrovės politinį kalendorių. Visi žinome, ką reiškia šioje šalyje politinis kalendorius.

Artėja gruodžio 16-oji, Kalėdos, Vasario 16-oji, Velykos. Sąjūdis jau daug ką pakeitė, ypač politinį kalendorių. Reikia žengti toliau. Nes visa Lietuva reikalauja suteikti šioms datoms tokią reikšmę, tokią prasmę, kokios jos nusipelnė tikrojoje mūsų tautos istorijoje. (Plojimai.) Mums reikia ne politikierių kabinetuose sugalvotų švenčių, o viso krašto pripažįstamų ir švenčiamų, ir visa širdimi minimų datų. Ir mums reikia, kad šias datas gintų įstatymas.

Bet teisinė valstybė — tai dar daugiau. Mums būtina tapti Lietuvos piliečiais (Plojimai.) Tai būtų mūsų bendras džiaugsmas, bendros pareigos ir bendras rūpestis.

Kad ir kiek didžiuotumės savo tauta ir jos praeitimi, privalome įsisąmoninti, kad šiuolaikinė europinė valstybė remiasi pilietybės įstatymu. Visa, kas vyksta, ir juo labiau kas netrukus vyks Lietuvoje, turi įgauti pilietinės santarvės formas, pilietinės santarvės garantijas. Lietuvis ir kitatautis — lygus prieš įstatymą. Tik šiuo keliu eidami, mes galėsime sutelkti Lietuvos labui visus joje gyvenančius žmones, visas tautines mažumas ir išdidžiai su jomis giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

Tik Lietuvos pilietis gali pasakyti svieto perėjūnams, jog čia ne vėjų pagairė ir kad mes nebeįsileisime nei vyžotų, nei geležimi kaustytų okupantų. (Plojimų audra. Salė skanduoja „Lie-tu-va“. )

Tik Lietuvos pilietybės įstatymu remdamiesi, mes išeisime į pasaulį ir sukviesime į savo šventą žemę svetur išblaškytus ir Tėvynės ilgesio nualintus tautiečius. (Plojimai.)

Mažiau kaip prieš 50 metų mūsų šalį užtvindė vandalizmo banga. Ir dabar mes dar tebegyvename gyva atmintimi, kai, rodos, net oras ir medžiai prisimena, kaip buvo niekinamos ir naikinamos mūsų šventovės, žudomi mūsų žmonės, niveliuojama kultūra, stumiama iš gyvenimo mūsų kalba.

Buvo atliktas ir kitas baisus darbas: sunaikinta mūsų valstybė. Buvo sunaikinta tai, be ko laisvas žmogus negali gyventi.

Bet štai tiesa: didžiausias paminklas vandalizmo aukoms — jų atminties išsaugojimas ir jų gyvybės atnaujinimas. Jeigu to nepadarysime, liksime vergai. Vergas ministras ir vergas spekuliantas, vienodai besimeldžiantys saviems aukso veršiams. Tokia visuomenė neturi šansų išlikti.

Tad nebūkime tokia visuomenė!

Atnaujinkime gyvybę tos valstybės, kurios nekūrė vandalai.

Išgelbėkime savo sielas ir savo vaikų ateitį. Pasižiūrėkime į Gedimino pilies bokštą ir prisiekime Lietuvai. Ten plevėsuoja mūsų viltis. Mūsų būsima laisvė ir teisingumas. Ar girdi, Lietuva, mūsų meile?! (Audringi plojimai. Salė ilgai skanduoja: „Lie-tu-val")

Ir tepadeda mums visos dangiškosios ir žemiškosios jėgos.

Kalba iš 1988 m. spalio 22–23 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, vykusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo.

Šaltinis: www.bernardinai.lt