Arvydas Juozaitis. Prezidentas-moteris!

Prezidentas - vyriškas darbas

Kad ir kas būtų pirmasis Lietuvos politikos asmuo - vyras ar moteris, - mūsų liežuvis taria vyrišką giminę: „prezidentas“. Žinoma, taisomės ir atsiprašinėjame, kai pasitaiko prezidentė. Tačiau postas yra postas, ir jis turi būti ginamas kaip tvirtovė. Dabartinė prezidentė, reikia manyti, šimtus kartų patyrė, kad tenka dirbti būtent poste ir būti... vyru. „Postas“ lietuviams - vyriškos kilmės. Nes postas - sargybos bokštas, kur be šautuvo negalima pasirodyti. O ir šauti tenka, ir net nušauti tenka.

Latviai apie savo valdininkus ir tarnautojus, kuriuos maitina valstybė (mokesčių mokėtojai), sako: tai mūsų „amatpersonos“. Vadinasi, „amato asmenys“. Paprasta. Taigi ir prezidentas pas juos - tik „pirmoji amatpersona“. Jokios didvyriškumo aureolės. Ir renkama toji persona Seime, ne tautos. Žodžiu, aiškūs skirtumai.

Lietuvoje aidi ir aidės didžiųjų kunigaikščių aidas. Moteriškų „kunigaikščių“ Lietuvoje būti negali. Nebent Emiliją Pliaterytę prisimintume? Ar mitologinę Gražiną? Bet juk tos moterys dirbo vyrišką darbą, ne moterišką. Vadinasi, neišmuši lietuviams iš galvos (ir kalbos), kad prezidentas pas mus gali būti „bobiškas“. Jis privalo elgtis „didvyriškai“. Nes kitaip elgtis negalima, nes „didmoteriškai“ elgtis neįmanoma.

Moterį per amžius puošia dora ir ištikimybė, vyrus - narsa ir ištvermė.

Dalią Grybauskaitę visokiausi reitingai - norom nenorom! - vertina kaip vyriškų sprendimų moterį. Ji tokia ir yra. Tauta ją tokią matyti nori. Ir jeigu vieną dieną ji liausis buvusi „prezidentas“, visi reitingai - šuniui ant uodegos. Vadinasi, ir rinkimai bus pralaimėti.

Taigi atminkite, politikai (net ir politikės): vyriškumas mus gelbsti. Ir tautą, ir valstybę. Todėl politikas, jeigu jis rimtas, negali elgtis kaip „stiliaga“, vadinasi, būti stilingas, nuolat į veidrodį žvalgytis. Nieko gero tame veidrodyje pamatyti (politikui) nepavyks.

Prezidentų badas

Europos politikoje - asmenybių badas. Jokio ryškesnio vyro. Pasitraukus vijurkui Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) ir kriminalu alsuojančiam Silvijui Berluskoniui (Silvio Berlusconi), vyrai - viena dykuma. Liežuvis neapsiverčia ryškiu politiku pavadinti ES komisarų komisarą Žozė Manuelį Barozą (Jose Manuel Barroso) ar ES prezidentų prezidentą Hermaną van Rompėjų (Herman Van Rompuy). Ką jau kalbėti, didvyriškumą reikia visai pamiršti; tačiau gal kur užsilikęs vyriškumo šešėlis? Ne. ES mašina traiško net vidutinio dydžio kaulą, o politikų galvas kerpa kaip gyvatvorę. Lygu ir švaru galvose - kaip ant nuvalyto stalo. Nė krikščionybės vardo neberasi, ne tik tikėjimo. Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) ar Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), pamatę dabartinę Europą, pasibaisėtų peizažu ir jo gyventojais. O ką kalbėti apie Napoleoną, kuris buvo pirmojo ES projekto autorius. Juk didžių idėjų Europa buvo statoma kaip bažnyčia. O kuo virto? Šiaip taip sukaltu stalu labdaringiems pietums tiekti.

Nūdienės Europos politikai-vyrai - kone išvien konjunktūrininkai. Net išvaizda jie suvienodėję, sumoteriškėję. Pavyzdžiui, ką sakyti apie šviežią veidą - naują Prancūzijos prezidentą Fransua Olandą (Francois Hollande)? „Plikas kaip tilvikas!“ - atsako mūsų Kindziulis ir neina balsuoti Europarlamento rinkti.

O kai trūksta vyrų, atsiranda moteris. Taip ir nutiko, kad didžiausias šios dienos Europos politikas - tai politikė Angela Merkel. Na, jeigu jau taip, laikas patylėti. Ir nesistebėti, kad nebėra rimtos politikos.

Feminizmas įvarė baimę

Kartą kirpykloje nugirdau dviejų moterų pokalbį. Klientė sakė kirpėjai: „Ir koks idiotas sugalvojo tą feminizmą? Man taip norisi su vaikais būti, namuose“. Kirpykla ir dantisto kabinetas - išpažinčių vieta moterims. Čia jos pasako viena kitai daugiau, negu kitados pasakydavo kunigui. Pasako kone viską ir, svarbiausia, beveik nemeluoja. Meluoti moterys pradeda politikoje, ir joje meluoja geriau už vyrus. Nes moterys apskritai, sako klasikės, meluoja geriau.

Mes turime judėti Skandinavijos link, tačiau nepamirškime: ten karaliauja feministės. Jos jau įvariusios tokią baimę buvusiems vikingams, kad šie net Santa Klauso kepures šalin meta (savo akimis Švedijoje mačiau „moteris-Santa Klausus“). Žinoma, kai vieną dieną mes įkelsime koją į Skandinaviją, turėsime ką joje veikti. Pavyzdžiui, reikės padėti net buvusiems vikingams vyriškumą prisiminti. Toks būtų humanitarinis lietuvių įnašas. Gelbstint vyrus... ir moterų labui. Skandinavai vyrai šitai jaučia, todėl tikrai padės mūsų politikams irtis prie savo krantų.

Tačiau kolei kas feminizmo elektros traukinys lekia kaip pasiutęs. Vyrai tupi jo paskutiniuose vagonuose ir gieda arijas moterų balsais. Arba vištgaidžių balsais.

Štai kad ir nūdienos švedų garsenybė Stigas Larsonas (Stieg Larsson). Jo romanas „Mileniumas“ nė iš tolo nebūtų tiek išpūstas ir išgarbintas, jeigu jo pagrindinis herojus, veikėjas ar protagonistas būtų buvęs vyras. Koks nors nūdienos Šerlokas Holmsas ar komisaras Megrė. Taip, žinoma, vyrų S.Larsono romane yra, vienas net Biumkvisto pavarde (jaukiai primena mums vaikišką knygą apie Kalį Blumkvistą-seklį). Tačiau tikrus ir visus baisius romano-pasakojimo reikalus suka hetero-lesbietė Lisabet Salander, mergelė su drakono tatuiruote.

Ar feminizmas Europoje pasiekęs absurdo slenkstį? Ar peržengęs jį? Sunku pasakyti. Tačiau kai šalia geros idėjos negimsta geresnė, o viena idėja neatsveria kitos - kas tada? Tada ateina diktatūra ir cenzūra. O ji Europoje seniai veši. Tie patys švedai kaip maro bijo savo liežuvio, kad šis imtų ir nelepteltų, kad imigrantas iš Afrikos - tai imigrantas. Jį išsyk savu vadinti reikia. (O jeigu jis dar ir okupantas? Net sapnuose to vardo bijo!) Bet dar baisiau, kad koks gaidys ar višta tavęs, švedo ar suomio, antifeministu neišvadintų. Tada tai jau tikrai galas karjerai. Todėl visi ir gieda vištgaidžių balsais. Apie negamtišką lyčių lygybę.

Feminizmas įvaro baimės ir normalioms moterims. Subėga moterys pas kirpėjas ir guodžiasi. Viešai dar bijo. Nes viešai feministės galai žino ką daro. Štai jau ir Lietuvėlėje: feministės šeimą ardančius įstatymus Seime stumia, inicijuoja. Žodžiu, pas mus lazda dar lenkiama. Bevaikės (ar vaikus užauginusios) moterys telkiasi ir veikia.

Prezidentė-prezidentas turi šansų

Mūsų prezidentas-moteris, laimė, ne feministė. Ji apskritai neskuba padėti jokioms visuomenės grupėms, jeigu tos vien savo interesus gina. Nepadeda nei „femi“, nei „homo“ radikalesniems judėjimams. „Žmogaus teisės“? - taip, tą ji mėgsta. Antraip vargu ar būtų Achene gavusi Karolio Didžiojo premiją.

Tik kaip ten su tomis premijomis keistai nutinka? Štai kartą davė Michailui Gorbačiovui „nobeliuką“. Arba Barakui Obamai (Barack Obama). Davė ir metė žmonijai: spėkite, už ką? Arba dar: davė Aleksandrui Solženicynui, nes tikrai vertas buvo (vien už GULAG’ą.) Bet paskui susigriebė, kad Aleksandras Isajevičius, pasirodo, tikras „antisemitas“ besąs. Vos ne rusiškas „biesas“. Tik kad jau davė - ir ką dabar?

Žodžiu, laukia mūsų įdomūs metai. Rinkiminis startas duotas iššaunant į dangų Karolio Didžiojo premiją. Prezidentei ir toliau teks būti prezidentu, balotiruotis į prezidentus. (Juk taip dar vadinsis mūsų rinkimai? Nevadinsime juk „prezidentės rinkimais“?) Vadinasi, Dalia Grybauskaitė vėl bus pasmerkta daugiau vyru būti negu moterimi.

O ką mūsų vyrai darys? Nejaugi vištgaidžių balsais giedos paskutiniuose Lietuvėlės vagonuose?

Šaltinis: www.respublika.lt