Arvydas Juozaitis. Oligarchinės partijos - Lietuvai?

Partija kaip demokratijos lopšys?

Šiandien vyrauja įsitikinimas, kad visuomenė uždustų be politinių partijų. Kad „partinis gyvenimas“ mums be galo reikalingas, nes be jo - mums visiems galas. Tada liausimės judėję demokratijos kryptimi. Taip ir sukamės lyg kokiame Bermudų trikampyje: „visuomenė-partija-demokratija“. Arba „demokratija-partija-visuomenė“. Ir jokios išeities.

Tačiau ar visuomet taip buvo? Ar demokratijos lopšyje, Atėnuose, demokratija gimė kartu su partijomis? Laimė, be jų, ir puikiausiai be jų išsiversdavo. Tautos balsas, sakė Atėnų tėvai, garsiausiai nuskamba renkant valdžią. Išsirinkę politikus (menedžerius) žmonės juos kontroliuoja. Ir palaiko arba ne. Ir pasmerkę perrenka. Visa tai vyko tautos susirinkimuose, agoros aikštėje, teismuose. Partijos tose vietose visai nebuvo reikalingos. Laimingi buvo žmonės: kai nėra partijų, nėra ir dvigubos sąžinės.

Ir vis dėlto partijos gimė ten pat, Atėnuose. Gimė, kai politikai (menedžeriai) sumanė nuteisti filosofą Sokratą. Jie susimetė į vieną partiją ir pasiskirstė vaidmenimis: vienas jų parašys skundą, kiti įtikins draugus, treti įkalbės daugumą. Ir jie pasiekė savo. Nes įrodė, kad išminčius - pavojingas subjektas, kad jis kursto žmones prieš dievus, o jaunimą - prieš žmones. Įkalbėjo, įrodė ir pasiekė savo: kelių balsų persvara tauta nuteisė Sokratą myriop. Faktas reiškė iškilmingą demokratijos pradžią. Kūdikis gimė su mirties ženklu kaktoje.

Laimė, tuose pačiuose Atėnuose netrukus po Sokrato atsirado Aristotelis ir pasakė: demokratija - tai kvailių valdžia. Net nusikaltėlių valdžia. Naudingiausias valstybei valdymo būdas - aristokratija, pasakė filosofas. Nes aristokratinis valdymas reiškia „geriausiųjų valdžią“. Nedemokratiškai ir baisiai nuskambėjo ši išvada. Tačiau žmonės ja patikėjo ir ilgiausiai ėmė vadovautis.

Praėjo šimtmečiai ir nūnai „geriausiais“ save skelbia oligarchai. Kodėl gi ne, jeigu turtingas, tada juk ir protingas. Kai turi pinigų ir galios, telieka žengti paskutinį žingsnį - tapti valdžia. Ką oligarchai nesunkiai padaro susimetę į partijas. Žmonės, neturėdami išeities, kaip elgtis, balsuoja už partijas. Demokratija susilieja su oligarchija. Ir nors pasiusk - tai geriausia išeitis.

Oligarchas Čerčilis

Sąjūdžio laikų demokratai vertė komunistus-oligarchus iš krėslų. Tie oligarchai, palyginti su kapitalizmo turtuoliais, buvo ne kažin kas. Tačiau anų metų akimis žvelgiant - pertekę per akis. Partinių bonzų gyvenimas buvo kupinas privilegijų: butai, ligoninės, sanatorijos, kelialapiai ir t.t. Sąjūdžio demokratai įvykdė istorinį uždavinį - pakeitė „geriausiųjų“ gretas. Papildė jas ir išplėtė. Dabar, pasižiūrėję į 1988 metų nuotraukas, matome: kažkokia skaisčia demokratine ugnimi švytėjo daugelio sąjūdininkų akys. Ir kas paskui su aistruoliais atsitiko? Žmogus silpnas, jam tikrai reikia buto, ligoninės, sanatorijos ir t.t. Apteko švytinčios akys, „sąjūdinio oligarcho“ akimis jos tapo.

Demokratiška tvarka, sakome, kai vyrauja ir valdo rinkimai. Tačiau kas yra rinkimai, jeigu ne trumpa valandėlė, oligarchų valdžios tarpuvaldis? Net ir patyrę per rinkimus pralaimėjimą, stiprieji švenčia... sistemos pergalę.

Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) pasakė demokratijos adresu gražius žodžius: esą neieškokite žemėje geresnės tvarkos už ją - nerasite. Demokratija netobula, bet geriausia. Šią mintį įvairiai ir pasimėgaudami kartoja visi oligarchai. Jie juk žino, kad nėra tobuli, vadinasi, turi teisę laukti atlaidumo sau ir savo darbams.

Tačiau ar galime mes atleisti oligarchui, lordui ir turtuoliui V.Čerčiliui? Jis nė iš tolo nebuvo panašus į demokratą, kai demokratiją skelbė. Jo katilėlis ir jo cigaras baisų poną liudijo. Be to, V.Čerčilis visuomet naudodavo jėgą ten, kur pavykdavo apsieiti be derybų. Ir todėl be sentimentų pasielgė su Baltijos valstybėmis ir mūsų demokratijomis: dykai atidavė jas Stalinui, nė nemirktelėjęs ir be jokių plebiscitų.

V.Čerčilis buvo žinomos idėjos „Anglija aukščiau už visus!“ apologetas. Savo ideologijai išpažinti jis visuomet aukodavo tiesą ir teisingumą, - kad Britanijos karūnai į naudą. Žodžiu, tikras oligarchas, dėl akių giriantis demokratiją. Žaidžiantis demokratiją. Iš šio lordo mums kitko - ne demokratijos - reikėtų pasimokyti. Patriotizmo.

Lietuvos partijos - oligarchijos židiniai

Dvi didžiosios Lietuvos politinio teatro jėgos - socialdemokratai ir konservatoriai. Ir vieni, ir kiti yra reikalingos partijos. Turinčios per 10 tūkst. narių. Šiaip jau - tai gerai, nes jeigu jų nebūtų, įvairiausi „prisikėlėliai“ ir „drąsos keliai“ dygtų kaip grybai ir pūtų kaip grybai. O pūdami demonstruotų kelių oligarchų, jas subūrusių, kapitalo gyslas ir kaulus. Baisoka visa tai. Dabar juk viskas aiškiau ir ne itin baisu: dvi oligarchinės partijos besikaudamos tarpusavyje palaiko demokratinę Lietuvos kūnelio temperatūrą. Per rinkimus temperatūra pakyla, po rinkimų - krenta. Visa tai ne bėda.

Bėda prasideda tuomet, kai oligarchinės partijos imasi finansinių projektų. „Mažeikių naftos“ atidavimas JAV ir Rusijos oligarchams - vienos partijos afera, Ignalinos likvidavimas ir LEO - kitos partijos afera. Žodžiu, amžinas oligarchų žaidimas pagal demokratines taisykles. Rūksta visa kaip „perpetuum mobile“.

Tačiau atėjome prie slenksčio, kai net oligarchai sutrinka. Kai jiems tenka pasakyti, kad jie - lietuvių, bent jau Lietuvos oligarchai. Nes reikalauja žmonės-rinkėjai pasakyti (dar!), kad Lietuva yra Lietuva, o ne Lenkijos provincija, ne Europos Sąjungos pilotas-teritorija.

Nūnai net geriausiai atrodantys oligarchai-socialdemokratai (anot visuomenės nuomonės) ima aiškinti, kad jie įsipareigojo Lenkijai. Kad jie nebesupranta referendumo dėl Ignalinos AE rezultatų. Ką visa tai liudija? Kad galas demokratijai. Deja, ir Lietuvai.

Bet žmonės vis netiki tuo. Todėl dar kalbasi su jais. Su oligarchais. Kalbėsimės.

Šaltinis: www.respublika.lt